Feed on
Posts
Comments

Netikėta kelionė

Prasukome ~2300 km ilgio ratuką Lietuva-Lenkija-Slovakija-Ukraina-Lenkija-Lietuva praėjusią savaitę. Sekmadienį dar neplanavome keliauti, pirmadienį iš ryto nutarėme kur nors važiuoti, popiet nusprendėme „kur“, iki vakaro susidarėme maždaug maršrutą ir antradienį, iš ryto baigę tvarkyti mano geresnioios pusės svarbalius, ~11:30 išvažiavome.
Iš įdomybių – Europos centras Ukrainoje, seniai norėjau aplankyti. Įspūdžiai – labai įvairūs. Reportažas/ai bus, tik reikia Kuresarę pagaliau užbaigti 😉

Tags:

LEGO Citroen DS

Sukurtas OutBricks

Ir netgi instrukcijos – ko gero, teks pabandyti sudėlioti 😉

Esu rašęs apie tai, kad Lietuvos-Lenkijos sieną galima kirsti ne tik Kalvarijos ar Lazdijų (na, dar Kapčiamiesčio) sienos perėjimo punktuose. Kažkada gūdžiu sovietmečiu buvo taip, kad lietuviai į Lenkiją galėdavo įvažiuoti tik per Brestą Baltarusijoje, nes visa Lietuvos-Lenkijos siena buvo atitverta ištisine spygliuotos vielos tvora beveik 1 km atstumo nuo sienos linijos, o civiliams skirtuose sovietiniuose žemėlapiuose už tos tvoros buvo baltas fonas tipo Tera Incognita.
Gorbio dėka buvo atidaryti iš pradžių Lazdijų-Ariadnykų, paskui Kalvarijos-Budzisko autotransportui skirti sienos perėjimo punktai ir Mockų-Trakiškio geležinkelio punktas, kiek vėliau prie jų prisidėjo Kapčiamiesčio-Beržnykų punktas. To kaip ir užteko daugeliui keliauninkių, ypač, kai buvo panaikintos vizos ir pasų kontrolė, tačiau, laimei, į mūsų duris pasibeldė ES valdinykai, kurie pareiškė, kad Lietuvos ir Lenkijos pasienio gyventojai turėtų žymiai daugiau bendrauti. Nu ką tu pabendrausi, kai iki artimiausio sienos perėjimo punkto pielyti kokius 50 km. Tad tiesiog reikia įrengti daugiau sienos perėjimo punktų. Pasakyta – padaryta: šiuo metu veikia 10 papildomų sienos perėjimo punktų, išdėstytų kas ~10 km vienas nuo kito. Sukartografavau juos GoogleMpas’uose, gana gražus vaizdas: žaliai – mano jau aplankyti, ružavai – dar nea. Keliems savo fotoarchyvuose netgi radau fotkes, visai gražiai gavosi (fotkes galima pamatyti paspaudus ant ženkliukų). Bandysime ateinančią vasarą apvažiuoti visus, turėtų bvūti įdomi kelionė.
Keliai ten labai įvairūs – kai kur ištsinis asfaltas, kai kur ištisinis žvyrkelia, kai kur iki sienos asfaltas, toliau žvyrkelis. Keliukai eina labai gražiomis vietomis – jotvingių kraštas kaip ne kaip 😉
Rasti kai kuriuos punktus irgi nėra paprasta – kai kada jokių rodyklių, kad reikia nuo žvyrkelio reikia nusukti beveik šunkelin 😉 Gal reiks pabandyti aprašyti sudėtingesnius atvejus.

Tags: ,

Pagaliau paskutinė Kuresarės pilies aplankymo fotkių partija 😉

00 20170312_114753
Antrasis pilies aukštas jau nebe reprezentacinės patalpos. Čia įrengtos dvi pastovios ekspozicijos: „Saremos XIVa. – 1939m.“ ir „Saremos 1939-1949 metais“. Sugebėjau identifikuoti tik pirmąją ekspoziciją, o antrosios kažkaip nepasisekė, bo durys į tas patalpas buvo, berods, uždarytos. Prie II a. lankytinų vietų pridedu ir fotoįspūdžius iš gynybinio bokšto III-VI aukštų, kur įrengta trečioji ekspozicija „Saremos 1950-1994 metais“. Į II a. patenkama iš I a. laiptinėmis arba per bokštus.
Aš visų pirma perėjau gynybinio bokšto III-VI a., kur išdėstyta ekspozicija „Saremos 1950-1994 metais“. Kiekviename aukšte skirtinga eksponatų tematika, o tarp aukštų esantys laiptai „papuošti“ įdomiais antistalinistiniais užrašais.
Taigi, gynybinio bokšto III a. paskirtas marksizmui-leninizmui-stalinzmui. Daug raudonio ir visokių biustų, o sovietinės milicninkės ir sovietinio pograničniko iškamšos, sakyč, labai įdomios.
IV a. paskirtas Saremų ūkiui sovietmečiu. Žvejo, motociklininko ir konservų gamintojos iškamšos papildo stendus su info apie žvejybą, žemės ūkį etc.itd.
V a. turbūt nostalgiškiausias – ten parodyta kasdieninė buitis, kurią mes iki šiol kai kurie ne tik prisimename, bet dar ir galime pamatyti atokesniuose Lietuvos kaimuose. Aibė sovietinių baldų, buitinės technikos, žaislų.
VI a. tokia tarsi konferencijų salytė su aibe kažkokių stendų, net nelabai juos apžiūrėjau dėl laiko stokos. Laiptai veda į VII a. esančią vasaros kavinę, kuri buvo uždaryta.
Kaslink paties II a., kažkaip besimakaluodamas visų pirma sugebėjau patekti į salę, kur išdėstyta ekspozicijos „Saremos XIVa. – 1939m.“ pabaiga, t.y. XIXa. vidurio – 1939m. periodas. Daug įdomių eksponatų, ypač faini ugniagesių siurblys ir vežiko karietaitė. Iš šios salės pereinama į virš I a. galerijos esantį koridorių, kur išdėstyti periodo XVII-XIXa. mokymo ir kultūros eksponatai. Na ir galų gale dar vienoje salėje pateikta periodo pradžia, t.y. XIV-XIXa. vidurys. Tiesą pasakius, kadangi tiesiog smaksojau į eksponatus, tai labai ir nepastebėjau chronologinių kazusų 😉

Tags:

Na ką gi, Šv.Velykos praėjo, grįžtame prie fotkių tvarkymo 😉


00 Kuresare 1 aukstas
Į pirmąjį pilies aukštą iš rūsių lygio veda keletas laiptinių, tiek iš pačių rūsių, tiek iš kiemo. Mes užlipome laiptais iš bravoro didžiosios patalpos tiesiai į galeriją [8], kuri eina beveik aplink visą kiemą ir nutrūksta tik virš vartų. Iš galerijos pro kelerias duris galima įeiti į įvairias patalpas, kurios tarpusavyje taip pat sujungtos durimis, tad turint noro, galima ir biškį pasiklysti. Pilis buvo vyskupo rezidencija, tad pirmas aukštas paskirtas reprezentacinėms ir vyskupo gyvenamosioms patalpoms.
Užlipus laptais į galeriją, jos kairėje yra durys į didįjį valgomąjį [7] – didžiulę gražią patalpą su kolonomis. Prie durų sienoje yra niša, kurioje įrengta rankų prausykla. Iš valgomojo kairėje įėjimas į koplyčią, dešinėje – į vyskupo gyvenamąsias patalpas. Valgomojo grindys apšildomos hipokaustine krosnimi rūsyje.
Koplyčia [6] – aukščiausia patalpa pilyje su gotikiniais skliautais, paremtais gražios kolonos. Pačioje koplyčioje yra altorius, keli bareljefai sienose ir piešiniai ant sienų. Įdomiai įrengta sakykla – į ją galima patekti tik iš mažjo valgomojo [5], kuris šiuo metu užrakintas (muziejaus tarnybinės patalpos). Analogiškai kaip tarnybinė patalpa naudojamas ir mažasis valgomasis [4], į kurį taip pat negalima įeiti.
Vakarinio pilies sparno trys patalpos [9] buvo naudojamos kaip vyskupo apartamentai, o vidurinės iš jų grindys vėlgi šildomos hipokaustine krosnimi iš rūsio. Vidurinėje patalpoje įrengta vyskupo celė [10} – tokia nedidelė patalpa be langų, tik su durimis. Ji atsirado po to, kai vieną iš vyskupų pasmaugė su juo susipykęs kažkoks dvasininkas, tad vyskupai nutarė nakčiai miegoti užsirakinę. Pietinėje vyskupo apartamentų patalpoje vakarinėje sienoje yra durelės į ant pilies sienos prikabintą tualetą, o šalia tų durelių – sukti laiptai į rūsius.
Iš šiaurinės vyskupo apartamentų patalpos durys veda į gynybinio bokšto II aukštą [11}. Labai graži patalpa su milžinišku kokliniu židiniu, medinėmis lubomis ir laiptais į kitus bokšto aukštus, kuriuoe įrengtos ekspozicijos (apie jas dar bus įrašas).
Prie rytinėje pilies pusėje esančio Ilgojo Hermano bokšto [4] priklijuota sudėtinga laiptinė [3], į kurią išeina rūsyje esančių krosnių kaminai. Turėjome nedaug laiko, tad visų tos laiptinės užkaborių neištyrinėjau, bus ką veikti sekantį kartą.
Šalia Ilgojo Hermano bokšto yra didysis miegamasis [12]. Jis taip pat atlikdavo teismo salės funkciją, ir, anot legendų, jei nusikaltėlis buvo nuteisiamas myriop – būdavo atidaromos kambario gale esančios durys į šachtą [2} aplink Ilgojo Hermano bokštą, kurios apačioje buvo keli alkani liūtai. Jie ir suėsdavo ten numestą nelaimėlį. Šiaip man biškį neaišku, kaip tie liūtai vistik pateko į Estiją ir kaip jie ten sugebėjo išgyventi estiškas žiemas nešildomame bokšte. Na, bet tokia legenda. Į pačią šachtą nepažvelgiau – durys buvo uždarytos, noprs kitų keliauninkų reportažuose rašoma, kad jos kai kada būna atidarytos ir iš ten kartkartėm sklinda liūtų riaumojimas. Reiks ateityje patikrinti.


Tags:

Na ką gi, laikas pereiti prie Kuresarės pilies vidaus apžvalgos.
Pirmas pilies aukštas, į kurį įeinama tiesiai iš kiemo, kažkodėl įvardinamas kaip rūsiai, tad taip jį ir vadinsime. Ne visas patalpas apėjome, nes laiko buvo ribotai, tad mudu su mano geresniąja puse nutarėme padaryti dar vieną eskapadą į Saremas bendrai ir Kuresarės pilį konkrečiai.
Gana ilgokai truko, kol pavyko sudėlioti fotkes, nes mudu su geresniąja puse klaidžiojome kas kur ir fotkinome kas ką 😉 , nelabai sukdami galvas dėl kažkokios sistems, tad identifikuoti kai kurias fotkes buvo nelengva, o kelios taip ir liko neatpažintos.
0 Kuresare rusys
Į vidų įeinama pro virtuvės duris, prieš tai iš kiemo pusės apžiūrėjus „užmūryto riterio kambarį“ [2] – iš pilies vidaus įėjimo ten nėra.
Tik iš kiemo taip pat galima apžiūrėti ir šulinį [6] – jis paslėptas sienoje esančioje gilioje nišoje.
Virtuvė [5] – didžiulė patalpa su kolona viduryje, remiančia skliautines lubas. Dabar čia įrengta bilietų kasa ir suvenyrų kioskas. Deja, jokios knygelės apie Kuresarės pilį kokia nors suprantama kalba ten neradau, tai visa info – iš gidės pasakojimo ir labai nedaug iš internetų (praktiškai tuščia).
Iš virtuvės kairėn per arką patenkame į kūryklos didžiają patalpą [3], kur dabar pastatyta gėdos stulpo replika. Iš kūryklos didžiosios patalpos per dar vieną arką kairėje patenkame į mažąją kūryklos patalpą. Be to, iš kūryklos didžiosios patalpos tiesiai yra užrakintos durys į šachtą aplink Ilgojo Hermano stebėjimo bokštą.
Iš virtuvės dešinėn per arką patenkame į mažąją bravoro patalpą [7], kuri susijungia su didele patalpa, neįvardinta pilies schgemoje. Iš didžiosios patalpos yra įėjimas į mažają bravoro patalpą [8], dabar ten įrengtas moterų tualetas. Toliau iš didžiosios bravoro patalpos laipteliais nusileidžiame į didžiulį dviejų navų rūsį [9] su vėlgi nuostabiais skliautais, peremtais kolonomis. Rūsyje šiuo metu įrengta mano jau aprašyta Saremų salų gyventojų tautinių rūbų ekspozicija.
Einant rūsiu iki galo, prieiname hipokaustinės krosnies [10] priemenėlę su užrakintomis durimis. Priemenėlės dešinėje matosi pati hipokaustinė krosnis, kuri kažkada šildė virš rūsių pilies pirmajame aukšte esantį didįjį valgomajį (jo grindis). Buvo dar viena hipokaustinė krosnis, kuri šildė vyskupo apartamentų vidurinį kambarį, bet iki jos, esančios vienoje iš [11] patalpų mes nepriėjome.
Apart Saremų gamtos skyriaus, išėstyto trijojes patalpose [11], liko neaplankytos užrakinta patalpa [1] ir šachta aplink Ilgojo Hermano bokštą [4].


Tags:

Kolega Rolis, vienas iš Lietuvos Citroën klubo „Citrina“ signatarų, sukūrė internetinį puslapį, skirtą Citroën C6. Po tuo slypi verslo planas – jis nuomoja savo turimą C6 – tačiau šiaip įdomu tiek pasiskaityti info apie automobilį, tiek pasižiūrėti fotkių, tiek pavartyti (pakolkas) nedidelį tinklaraštį. Nu ir kam gal kils mintis pasinaudoti paslauga.

Šiandien fotkės iš Kuresarės pilies priešpilio ir pačios pilies kiemo. Įėjus pro vartus pylime, atsiveria gana didelė priešpilio erdvė su priekyje stūksančiais pilies rūmais, kurie kažkada buvo pati pilis. Aplink ją esantys plotai suformuoti perstatant pilį į bastioninio tipo tvirtovėlę, dabar tie plotai (matomai) naudojami visokioms liaudiūes šventėms beigi renginiams – vienoje pusėje yra įrengti suoliukai ir estrada.
Labai neblogas pilies iki perstatymo vaizdas leidžia suvokti, kaip išsiplėtė pilies teritorija, o pilis tapo rūmais. Pilis pastatyta iš papilkėjusio nuo laiko kalkakmenio, tad atrodo niūrokai.
Į pilies/rūmų kiemą įeinama per vienintelius vartus. Kiemas nedidelis, kokie 12x12m (apifotkinti buvo nelengva), aplink langai ir kelios durys įėjimui į vidines patalpas. Per vienas duris galima pažvelgti į „Užmūryto riterio kambarį“ – darant pilies remontą, buvo atrastos užmūrytos durys, o už jų esančioje patalpoje sudžiūvęs vyriškio lavonas. Įtariama, kad tai buvo inkvizicijos dvasiškis, atvykęs čia kovoti su reformacija, bet pakliuvo su meilės nuotykiais ir buvo nubaustas užmūrijimu.


Tags:

LEGOfanizmas

Kai kada žmogus gyveni sau ramiai, niekam netrukdai, bet tave vistiek pasiveja 5 minutės šlovės. Taip man gavosi su LEGO – teko padaryti išpažintį apie šitą savo pomėgį 😉

Sekmadienio rytą išsiruošėme į Kuresarės pilį (oficialus puslapis). Diena buvo apniukusi ir niūri, tad fotografavimas taip sau 🙁 , bet vistiek prifotkinome aibę kadrų (turiu minčių panaudoti kažką savo LEGO projektuose), tad reportažas bus iš kelių dalių.
Trumpai užmetėme akį į miesto centrą, paskui nuėjome prie pilies, apjuostos grioviu. Yra gražus miesto parkas, vasarą turėtų būti nuostabu. Į pilį veda keli keliai, mes ėjome per šiaurinį raveliną: iš miesto tiltu į raveliną (ten stovi du nuostabūs atrekonstruoti namai-vilos, vienas paverstas viešbučiu), paskui kitu tiltu jau tiesiogiai į pačią bastioninę pilį. Įtvirtinimai kažkada buvo galingi, laimei, nesugriauti, tad yra į ką pažiūrėti.


Tags:

« Newer Posts - Older Posts »