Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 240

Kai užlūžta tinklalapio serveris, kurio tu pats neadministruoji, – tai ne pats maloniausias jausmas. Susimąstai, kiek tai truks – minutę-valandą-dieną, o paskui kantriai lauki, kol jį pakels naujiems darbams. Ką tik buvo prigulęs ir maniškis, tad buvo proga pagalvoti, kokie mes priklausomi nuo visokių gelžgalių, apie kuriuos beveik nieko nežinojome prieš 30 metų. Karta-pusantros – ir pasaulis totaliai pakito.

Laiko veltui neleidau, juolab kad taip užsikabliavau ant dvarų pavadinimų tyrinėjimo, kad kitkam nelabai laisvo laiko telieka. Kažkada, sukaupus dvarų pavadinimus rusiškai nuo carinių dvivarsčių žemėlapių, atrodė, kad užteks duomenis uždėti ant naujų lietuviškų žemėlapių ir galima bus įvardinti tuos dvarus lietuviškai. Deja, deja… Nemaža dalis senųjų dvarų dabar tik ženkliukai plynuose laukuose, į kuriuos pavirto Lietuva po melioracijų karštinės, kai nuo žemėlapių buvo nušluoti šimtai kaimų. Tad tenka kelti viską, ką pavyksta rasti – tarpukario lietuviškus ir lenkiškus žemėlapius, pokarinius sovietinius. O skirtumai juose nemaži, tad vakarais sėdžiu ir man jokių kryžiažodžių nereikia laikui praleisti.

Rašiau kažkada apie gyvenviečių pavadinimų įdomybes, kurias matau kasdien. Tačiau įdomesnis kitas dalykas – tie pokyčiai, kurie įvyko Lietuvoje per pusantro šimto metų, kai pakito gyvenvietės ir keliai, pelkės ir miškai, Kažkada prie daugelio dvarų buvo miesteliai, kurių dabar ženkliai sumažėjo, nes jie pavirto kaimais ir man kyla pagunda sudaryti tokių konvertuotų miestelių->kaimelių žemėlapį.

Vienžo, serverio dunkstelėjimas į žemę, kuris prieš kelis metus man būtų įvaręs stresą, šįkart manęs labai nenuliūdino – tiesiog interesų ratas taip pakito, kad aš daugiau dirbu kompe, negu tinkle. Tipo kažkiek ištrūkau iš pasaulinio voratinklio.

Tags:

365 žodžiai – 237

Internetinės trumpamintės

Kadangi neturime daug laiko, trumpai paaiškinsiu keiksmažodžiais.

Stengiuosi stebėti savo figūrą, nes vos tik neapsižiūriu – ji jau valgo.

Šamanas už prastą orą neseniai gavo į būgną.

Iš pažiūros šokoladas, bet kai pauostysi – tikrai ne.

Bet kas gali nuskriausti Onutę, bet va pabėgti – toli gražu ne kiekvienas.

Aš neturiu jokių blogų kėslų, tiesiog paeikime, čia netoli.

Laikyk šitą trauklapį, tuoj užvošiu – iškart prisidėk.

O, pakvipo nuotykiais, šiknai neramu.

Mes, be abejo, būtume ideali pora, jeigu ne tu.

Sakoma, kad viskas praeina, bet va kai kas gali ir užstrigti.

Tu skambink man dažniau – man taip patinka žiūrėti į tavo „praleistas skambutis“.

Prieš mokydami mus kaip dirbti, išmokite, kaip mokėti.

Mano charakteris sunkus – ne veltui auksinis.

Dirbu aš gana retai, o va nepatenkintas kasdien.

Pasaka buvo tokia baisi, kad vaikai išėjo parūkyti.

Nesėkmingai vedžiau du kartus: viena žmona išėjo, kita – ne.

Kojos jau kaip ir baigėsi, o sijonas vis dar neprasidėjo.

Petrui taip nesiseka, kad net liftas važiuoja į depą.

Prisiminkite mane linksmą, nes ryt pradedu remontus.

Svajonė: nusižiovauti, užsidengti galvą, žadintuvą nustatyti kovui.

Mes tai vadiname gyvenimu, o dažnai tai tik darbų sąrašas.

Viskas, kas mūsų nenužudo, praturtina gydytojus.

Ir gyveno jiedu ilgai bei laimingai: jis – ilgai, ji – laimingai.

Aš ne bukas, o tiesiog taupiai naudoju proto potencialą.

Seržantas pagavo banditą, bet šio laipsnis buvo aukštesnis.

Lovoje tu nuostabus – visas dvi minutes tiesiog dievas.

Atėjo pas mane mano mūza, bet nepasiekė skambučio.

Nekenčiu valdžios ir pinigų, esančių svetimose rankose.

Jonas visą dieną sukiojo baranką, o paskui neiškentė ir suvalgė.

Tags:

365 žodžiai – 235

Atėjo laikas mūsų fainos keliauninkų kompanijos naujam žygiui ir išvažiavome Pamarin. Kelias vedė Panemuniais, kol prieš Jurbarką pajutome, jog laikas būtų užkąsti. Deja, kavinė „Vilkenta“, dėl kurios netgi pervažiavome į kitą Nemuno krantą (pateriotas pusvalandis!), dar nedirbo, tad teko sugaišti visą valandą, kol pasinaudojome Jurbarko „Subway“ paslaugomis. Sumuštiniai liuks, darbo organizacija sucks.

Pirmas aplankytas objektas – atnaujintas Vilkyškių dvaras.

20190824_115250
Vilkyškių dvaro rūmai

Privažiuoti iki Rusnės dabar yra iššūkis, kadangi su tokia pompa mūsų premjero atidaryta estakada yra uždaryta, tenka minti gerą desėtką kilometrų aplinkui. Na bet privažiavome tą estakadą, apžiūrėjome.

20190824_133509
Įusnės estakada iš viršaus
20190824_133951
Rusnės estakada iš apačios

Pačioje Rusnėje pradžioje aplankėme buvusią Peterso tilto vietą.

20190824_135758
Buvęs paštas prie Peterso tilto

Kadangi rusniškiai gali pastoviai matyti ruskiją, tai į ją pažvelgėme ir mes. Šiaip labai ramus peizažas, vos ne idilija.

20190824_140930
Už nugaros ir upės – ruskija
20190824_140943
Rusniškė, stebima ruskių pasieniečių.

Kad jau persikėlėme į Rusnės salą, tai pavažiavome ir iki Uostadvario švyturio.

20190824_143236
Uostadvario švyturys

Apžiūrėję Rusnės salą, nuvažiavome iki Sakūčių, kur nusipirkome rūkytos žuvies ir tada pasukome į Kintus, užeigą „Kuršiai“ pavalgyti. Porcijos didelės, maistas skanus, kainos vidutinės.

20190824_163206
Keptas sterkas su voveraičių padažu

Pasistiprinus buvo nebesunku nuvažiuoti iki Ventės rago ir labai sveika ten pasivaikščioti.

20190824_174913
Ventės rago švyturys
20190824_181253
Romantiškas medis

Kadangi Saulė jau riedėjo vakarop, tai toliau skubėjome į Minijos(Mingės) kaimą pasivaikščioti paupio taku. Puiki rami vieta – tokia buvo kažkada. Dabar gi minios poilsiautojų ir plaukiotojų laivais. Matosi, kad Lietuvoje tikrai sunku gyventi.

20190824_184207
Renovuotas tvartas Mingėje

Na ir paskutinis aplankytas taškas, vyšnia ant torto, buvo Dreverna. Truputėlį užsirovėme, nes parkingas prie uosto buvo užimtas 25-metį švenčiančios „Hidrostatybos“ (kuriai grojo „Hiperbolės“ imitatoriai), tačiau pasivaikščiojome fainai.

20190824_195046
Drevernos uostas

Na ir šįkart grįžome į Kauną rekordiškai vėliai – apie 23 val. Bet diena buvo to verta.

Tags:

365 žodžiai – 233

Pikinės liemenės nustebusios dėl Trumpo pasiūlymo Danijai parduoti Grenlandiją Jungtinėms Valstijoms. Giliau besidomintiems politika aišku, kad toks žingsnis labai logiškas ir savalaikis. Kodėl? Nežiūrint putlerio anonsuotų multikėlių su supervafliais, ruskija iš pasaulinės politkos subjekto jau tapo objektu, o kai kada tiesiog instrumentu. Amerikiečiai nemato ruskių kaip lygiaverčio priešininko, tačiau turi skaitytis su kylančia nauja super-jėga – Kinija. Ši gi pamažu ir kol kas taikiai skverbiasi į Sibirą, tačiau turi spręsti ypatingai svarbią problemą savo eksporto srautui į Europą užtikrinti – jūros susisiekimo kelius. Sausumos keliai – Didysis šilko kelias ir kelias per ruskiją – nėra patikimi ir bet kada gali būti nutraukti. Ramusis vandenynas kontroliuojamas amerikiečių iš Havajų. Jūros kelias per Indijos vandenyną vėlgi problematiškas – iki Molukų sąsiaurio kelią kontroliuoja amerikiečiai, Indijos vandenynas – Indijos, su kuria Kinija turi rimtų teritorinių problemų, teritorija.

Vykstant klimato kaitai, vis patrauklesnis tampa Šiaurės jūrų kelias, kurį ruskija propaguoja kaip trumpiausią tarp Azijos ir Europos. Kinija juo nori naudotis – iš pradžių gal taikiai, vėliau, kai prisijunks Sibirą – ne taip taikiai. Amerikiečiai rytinį šio kelio galą kontroliuoja iš Aliaskos, reikalingas kontrolės taškas vakaruose. Kitas dalykas – iš Grenlandijos tėra 2,5-3000 mylių skrydžio raketoms iki Maskvos. Kažkada amerikiečiai, siekdami kontroliuoti Ramųjį vandenyną, prisijungė Havajus. Kodėl dabar neprisijungti Grenlandijos?

Po Danijos atsisakymo derėtis dėl Grenlandijos pardavimo, reikia laukti nepriklausomos Grenlandijos atsiradimo. Ir čia susirungs dvi slaptosios tarnybos – amerikiečių ir ruskių, nes tai, kas kontroliuos šią Žaliąją žemę, gali tapti gyvybiniu klausimu.

Tags:

365 žodžiai – 232

Įrašas, permąstant perskaitytas internetines glupstvas

Žvelgiant į kai kuriuos internetuose hiperaktyviai besireiškiančius „infliuencerius“, taip ir matai, kaip juose verda tobula savigyra. Jie daug galvoja ir rašo apie save ir savo vietą Visatoje, aiškiai suprasdami, kad yra aktyvūs ir efektyvūs žmonės, turintys ryškias praktines žinias apie viską, emancipatoriai, gilūs administracijos žinovai, pedagoginių, ekonominių ir tarnybinių reformų išradėjai.

Jei dar nepavargote nuo tokių tobulų žmonių, tačiau norite šiek tiek romantikos, būtina atminti, jog jie yra tiesiog balti sodrūs debesys, nešantys savyje gyvybinę drėgmę laukams, kuriuose auga javai – auditorija, laukianti nepriekaištingos išminties apraiškų. Šie javai, tarsi sausroje perdžiūvę ūgliai, sugeria kiekvieną rasą ir kiekvieną gyvybę teikiančios drėgmės lašą. Tačiau to jiems nepakanka. Ir štai apsireiškia influenceriai ir ima dosniai pilti ant jų gerumo srautus, ne tik maitindami protą, bet ir plaudami sielas, darydami jas švaresnes ir, neslepiant, švelnesnes.

Skamba pompastiškai ir briedovai, bet būtent toks įspūdis susidaro, kai koks lietuviškų internetų mesijas pradeda dėstyti, katruo pirštu šikną nosį krapštyti. Kažkodėl bet kas, sulaukęs nors mažiausio dėmesio, pasijunta guru, kuris privalo visus vesti į vienintelį tiesos kelią, žinomą tik jam: neploti lėktuvuose, negerti užplikomos puodeliuose kavos ir panašiai tobulėti. „Palikite žmones ramybėje dėl tokių šūdniekių!“ – taip ir norisi sušukti, bet pagalvoji, kad ir tu tada gali tapti guru, kuris aiškina eskimams, kaip elgtis baisių karščių metu.

Tai va ir lieku tylumoje savęs neišreiškęs, guru nepatapęs. Nors nežinau, ar benoriu vėl būti svarbus ir žinomas, kadangi žinau, kad norint likti ant bangos, reikia labai rimtai plaukti.

Tags:

365 žodžiai – 231

Žvelgiu aš į tai, kaip ruskijos nacgvardija dubasina „opoziciją“ ir niekaip negaliu suprasti, ko mes dėl to pergyvename. Lyg atėjus „opozicijai“ į valdžią kas nors ten pasikeis. Kiek besidomėčiau visokių „opozicionierių“ programomis, nė vienas iš jų nesiryžta atvirai prisipažinti, kad ruskija tapo agresyvia teroristine valstybe. Nė vienas nesako: „Mes privalome pasitraukti iš okupuotų Padniestrės, Donabso, Abchazijos, Krymo, Pietų Osetijos“. Linksmiausia su Krymu: netgi putlerio superkritikai Pravalnas su Chodoru vieningai laiko Krymą ruskijos dalimi: Krymo gyventojai patys apsisprendė ir išvis Krymas ne buterbrodas, kad jį kažkam grąžintum.

Buvo du realūs opoziciniai politikai ruskijoje, bet Novodvorskaja mirė, o Borovojus pasitraukė į Vakarus. Taip kad dabar ten tarp putlerininkų ir „opozicionierių“ kova vyksta tik dėl lovio perdalinimo, o naivūs vakarėnai tiki, kad nugalėjus opozicijai, ruskija vėl taps Rusija, bus galima atšaukti sankcijas ir vėl varinėti biznelius. Ne, brangieji mano – kol ten galvelėse tebesėdi didžiarusiškas šovinizmas – ruskija bus tiesiog chameleonas, keičiantis spalvas, bet nekeičiantis esmės. Jie turi suprasti, kad demokratija nėra tiesiog carų keitimasis soste, demokratija visų pirma yra pagarba aplinkiniams ir skaitymasis su jų nuomone.

Vėlgi, kas link nacgvardijos žiaurumo. Reikia suvokti, kad nacgvardija kilusi iš liaudies, ir jei ji susvyruos – putlerio likimas nulemtas. Todėl ruskijos valdžios tikslas yra taip įpanioti nacgvardiją į susidorojimus su liaudimi, kad jai tiesiog nebebūtų kelio atgal. Taip kad pirkim popkorną ir ruoškimės ilgam „opozicijos“ ir nacgvardijos priešpriešos spektakliui – „opozicija“ nepajėgi perimti valdžią, bet tinkama išleisti protesto garą, ką jai leidžia putleris.

Tags:

365 žodžiai – 230

Mano geresnioji pusė labai mėgsta dzūkiškas bandas. Tai toks kaip ir didžiulis bulvinis blynas, kepamas krosnyje, padėtas ant kopūstų lapų. Internetuose ji rado, kad tas bandas kepa „Dzūkijos dvaras“ netoli Alytaus, tad išsiruošėme į kelionę bandų testuoti. Aišku, joks jis ne dvaras, ištisinis naujadirbinys, bet atrodo gražiai. Meniu geras, maistas puikus (labai skani troškintų raugintų kopūstų sriuba ir dzūkų bandos su troškinta vištiena), dviese sočiai pavalgėme už ~18 Eur.

20190818_113518
„Dzūkijos dvaras“
20190818_120349
Dzūkiška banda (kairėje) su troškinta vištienos kulšele (dešinėje)

Sekantis etapas – Kijučių ir Kalesninkų dvarai. Pirmajame iš jų mano uošvis nemažai dirbo paauglystėje visokius ūkio darbus samdiniu, antrasis buvo vietinėje „sostinėje“.

dvarai084
Kijučių ir Kalesninkų dvarai cariniame 1:84000 žemėlapyje

Kijučių dvaras visiškai sunaikintas, belikusi į jokius paveldus neįtraukta dvarvietė.

Kijučiai
Kijučių dvarvietė ortofotografiniame žemėlapyje
20190818_131647
Kijučių dvarvietė

Tuo pačiu aplankėme Razumnos kaimą, iš kurio kilęs mano uošvis ir mano geresnioji pusė praleidusi nemažai vaikystės/paauglystės laiko. Deja, buvusi uošvio tėvų sodyba priklauso svetimiems žmonėms, jie pradėjo tvarkymus, tad lauko keliais (tik Citroen hidropneumatinės pakabos dėka!) privažiavome kaimo kapinaites.

20190818_133300
Razumnos kaimo kapinaitėse

Kalesninkų dvaro pavyko rasti tik išlikusį svirną, visa teritorija užstatyta.

Kalesninkai
Kalesninkų dvaro likučiai
20190818_134624
Kalesninkų dvaro svirnas

Mane labai domina buvusio geležinkelio Alytus- Varėna trasa, esu aplankęs keletą jo buvusių statinių. Šįkart pavyko privažiuoti iki buvusios pralaidos tarp Varėnos I ir II tvenkinių iš šiaurinės pusės (vėlgi tik Citroen pakabos dėka). Reikės sekantį kartą besilankant tuose kraštuose privažiuoti iš pietinės pusės.

Pralaida
Privažiavimas prie pralaidos iš šiaurės
20190818_142117
Buvusi geležinkelio trasos pralaida tarp Varėnos I ir Varėnos II tvenkinių

Apžiūrėję pralaidą, važiavome iki Glūko ežero. Truputį pasiklydome miškuose, tad iš pradžių privažiavome Glūkaitį. Nieko baisaus, gavome gražų vaizdą.

20190818_144557
Glūkaičio ežeras

Vistik pavyko pasiekti ir pagrindinį Glūko ežerą, kur šauniai praleidome laiką, kontaktuodami su šnypščiančia gamta. Ežeras mums kelia nostalgiją, nes ten esame ne kartą vasaroję po savaitę-dvi.

20190818_145747
Glūko ežeras
20190818_150016
Fotosesija

Na ir tada kelias jau vedė namolio.

Tags: ,

365 žodžiai – 229

Vietoje žodžių – citromiargynoz.

2CV_1
Ami_1
B_1
C_1
Dyane_1
DS_1
H_1
Mehari_1
SM_1
TA_1
2CV_2
Dyane_2
DS_2
H_2
TA_2
2CV_3
DS_3
H_3
TA_5
2CV_4
DS_5

Tags:

365 žodžiai – 228

Mano geresnioji pusė per Žolines užsinorėjo dilgėlių vyno iš Kidulių vyninės, tad išvažiavome jo ieškoti. Kad kelias būtų ilgesnis, nutarėme aplankyti Marijampolę, bo pro ją visąlaik tik pravažiuojame, keliaudami į liankų žemę.

Turiu pasakyti, kad Marijampolė pozityviai nustebino: švarus, tvarkingas, fainas miestas. Pasivaikščiojome, aplankėme dvi ypač įžymybes: Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo baziliką ir Kačių kiemelį. Kačių kiemelyje yra ne tik katės, bet ir įdomi sienų tapyba. Fain, rekomenduoju!

20190815_102645
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika
20190815_102836
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika
20190815_103112
Bažnyčios fundatorės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės biustas
20190815_105307
Kačių kiemelio info lenta
20190815_105340
Kačių kiemelio katukai
20190815_105551
Kačių kiemelio balandžiai
20190815_105738
Kačių kiemelio langanamis
20190815_105945
Kačių kiemelio paukščiai
20190815_110302
Marijampolės graffitti
20190815_110536
Kietas prekybcentris

Iš Marijampolės per Vilkaviškį pasukome į Kybartus. Pakeliui užsukome į gražiai tvarkomą Paežerių dvarą. Gaila, kad išeiginė diena, tad muziejus uždarytas.

20190815_115151
Paežerių dvaro rūmai iš paradinės pusės
20190815_115833
Paežerių ežeras
20190815_115944
Kadrų gaudymas
20190815_120233
Paežerių dvaro rūmai nuo ežero pusės

Alvito dvaro telikusi apleista spirito varykla užmūrytais langais.

20190815_121647
Alvito dvaro spirito varykla

Pagaliau privažiavome Kybartus. Pasienio miestas aptvarkytas, įdomus buvęs gaisrinės bokštas, graži tarpukarinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

20190815_123004
Kybartų gaisrinės bokštas
20190815_123328 Stitch

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Retokai važinėjame po šį Lietuvos kraštą, bet jis tikrai gražus, rekomenduoju ten pasisukioti.

20190815_124933
Šeimenos upė
20190815_124959
Lietuvos keliai
20190815_125009
Lietuvos keliai

Pasiekėme Kudirkos Naumiestį, pažvelgėmę į tokią dabar svetimą ruskiją. Tarp kitko, niekas nesiruošia naikinti raudonžvaigždžio paminklo žuvusiems NKVD pasieniečiams. Tik lietuviai atstatė Nepriklausomybės paminklą, žvelgiantį į buvusius Rytprūsius.

20190815_130333
Tolumoje – ruskija
20190815_130458
Raudonžvaigždis paminklas
20190815_130531
Nepriklausmybės paminklas

Pakeliui prie Išdagų apžiūrėjome ir Molotovo linijos bunkerį. Jų išlikę nemažai, tik kad jie neparuošti lankymui.

20190815_132801
Molotovo linijos bunkeris.

Pagaliau privažiavome Kidulių vyninę „Vilkenta“, kur pavalgėme ir atsigėrėme. Kas vyno (dilgėlių, pienių ir rožinio), kas giros. Žmonių labai daug, tad teko palaukti.

20190815_152255
Vyninė „Vilkenta“

Atėjo metas sukti namo, bet dar ne visos vietos buvo aplankytos. Šalia Kidulių yra apleistas ir liūdnas Kaimelio dvaras.

20190815_152815
Kaimelio dvaro rūmai
20190815_153014
Kaimelio dvaro apyniai

Na ir paskutinis sustojimas buvo pačiame liūdniausiame iš tądien aplankytų dvarų – Pavilkijo dvare.

20190815_163430
Pavilkijo dvaro rūmai

O toliau jau beliko tik kelias namo.

Tags:

365 žodžiai – 227

Paskutines dvi savaites man gaunasi kažkoks dienų išsimėtymas ir iškritimas iš normalaus gyvenimo grafikų. Paaiškinsiu: praėjusią savaitę pirmas tris dienas buvau išvažiuojamame seminare, darbe tik dvi dienas, paskui savaitgalis; šią savaitę dirbome tris dienas, Žolinės, atidirbsim šiandien, vėl savaitgalis. Išvažiuojamasis seminaras gana įtemptas, bet nevyksta grafikas „namai-darbas-namai“ ir žmogus savotiškai iššoki iš savaitės ritmo.

Išeiginė viduryje savaitės mane irgi išmuša iš darbinio ritmo – lyg ir savaitgalis, lyg ir ne – rytoj į darbą, bet nepilna darbo savaitė, negali planuotis normalaus savaitinio ciklo „įsibėgejimas-aktyvus darbas-nusiraminimas“, nes teturi vieną darbo dieną. Juolab, kad ji dar ir trumpesnė, bo toks grafikas.

Aišku, išeiginės yra gėris, bet susimąsčiau, kaip čia gausis pensijoje. Aišku, iki jos man dar Arti ir Arti virš keturių metų, vėlgi klausimas, ar varys ilsėtis, ar prašys dar padirbėti, tačiau medžiaga pamąstymui atsiranda: kaip gyventi, kai kasdien savaitgalis? Aišku, darbų yra, bet tai savi darbai, ir ciklo „namai-darbas-namai“ nebėra.

Veiklų savaitgaliams turiu apsčiai, ir tai nebūtinai važinėjimai po Lietuvą – dvarų kartografavimas labai imlus laikui, kaupiasi aplankytų/ apifotkintų, bet nepublikuotų dvarų archyvas, dar visokių kartografinių idėjų aibės, o kur dar LEGO projektai? Vienžo, užsiimti kuo būtų, nes dabar ilgesni darbai arba tęsiasi diena po dienos, pereidami iš savaičių į mėnesius, arba atgula į tolimą stalčių.

Va taip išbaladotos pora savaičių davė medžiagos pasvajojimui apie tą laiką, kai kiekviena diena bus savaitgalis, skirtas tik sau pačiam (čia dar visko gali būti).

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »