Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

365 žodžiai – 192

Kažkada mobiliake žaidžiau tokį žaidimą „SimCity BuildIt„. Neblogas žaidimas buvo iš pradžių – statai, prekiauji, – toks taikingas gyvenimas. Bet paskui žaidimo kūrėjams kilo mintis, kad per mažai veiksmo, o veiksmą visi kūrėjai supranta vienodai – reikia, kad žaidėjai kariautų. Na ir sušiko taikingo ramaus statymo idėją kariavimais. Kurį laiką dar pažaidžiau-pakariavau, bet paskui išėjau į taikingesnius laukus – „June’s Journey„. Mano mėgstamas paslėptų daiktų paieškos tipas.

Ne apie žaidimus norėjau parašyti, čia tik įžanga. Bežaisdamas „SimCity“, neakivaizdžiai susipažinau su indu. Informatikas, apsiženijo prieš metus, net į veselią kvietė, labai smagiai iki šiol pabendraujame internetuose. Užklausė kartą jis manęs, ar europiečiai mėgsta bulves. Nu mėgsta, o lietuviai išvis bulviofilai, labai mėgsta patiekalą Cepelinai. Pažiūrėjo jis cepelinų fotkes, gamybos procesą Jutūbėje ir pareiškė, kad savaitgalį darys Cepelinai. Man beliko tik žioptelti nuo tokios drąsos, bo ne kiekviena bulvė tinka, bet jis pareiškė, kad Indijoje jie turi 22 rūšis bulvių ir jis pamažu suras tinkamą. O virs aliejuje, bo jie viską aliejuje verda. Vienžo, bus gruzdinti Cepelinai.

Pabaigai dar nuorodžiau Kijevo kotletus. Kijevas jam išvis aiškus ir žavingas, bo jie kažką panašaus turi iš viščiuko krūtinėlės.

O jei sukryžminti Cepelinai, Kijevas ir kietai virtus kiaušinius, gausime jo mėgstamus Dimer-devil.

Vienžo, cool pokalbis gavosi.

365 žodžiai – 191

Beskaitydamas infoportalus, sužinojau, kad šį šeštadienį Maskvoje bus surengtas šventinis saliutas, minint Lietuvos sostinės „išvadavimo“ nuo nacistinių pajėgų 75-ąsias metines. Iš viso Maskvoje 2019-2020 metais planuojama surengti 17 tokių šventinių fejerverkų, minint Miestų-didvyrių ir Europos valstybių sostinių „išvadavimą“ iš nacistinės Vokietijos okupacijos 75-ąsias metines. Savo saliutą gaus ir Kaunas – rugpjūčio 1 d.

Viskas būtų fain, jei tai nebūtų signalas, kad ruskija ir toliau laikosi įsikibusi savo sovietinių šaknų. Akivaizdžiai duodama suprasti – „Mes jus išvadavome nuo nacių, o jūs, nedėkingi paršai, ant mūsų bačkas ritinate. Bet mes prisimename, jog jūs tuo metu buvote TSRSo dalis ir, jei mums pasiseks, vėl būsite“.

Estija jau pareiškė protestą, Lietuva kol kas perdžia vandenin. Šiaip yra kita proga, kurią galima priminti ruskijai – Molotovo-Ribentropo pakto 80-osios metinės. Na ir 80-osios Antrojo pasaulinio karo pradžios metinės. Puiki proga propagandinei kampanijai: „Pasirašiusios Molotovo-Ribentropo paktą, nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą!“ Kažkur skaičiau, automobilininkai ruošia Baltijos kelio pakartojimą, taip kad fonas būtų irgi neblogas. Reiktų mūsų mass-medijose nuosekliai ir atkakliai papumpuoti šitą puikią propagandinę temą, nes su ruskija informacinis karas neįmanomas, tik propagandinis, šiuo atveju dedant galingą akcentą ant emocinės sudedamosios – „kartu su naciais“.

365 žodžiai – 190

Įvairių kažkada perskaitytų minčių permąstymas

Važiuodamas iš karštaimylimodarbelio, pagalvojau, kad žmogus gyvena iliuzijų pasaulyje. Viskas, kas išeina už momento „čia ir dabar“ ribų, yra prieinama tik vaizduotės pasaulyje. Gyvendami mes kaupiame vaizdus ir visi per visą gyvenimą sukaupti vaizdai sudaro atminties ratą. Mus užplūstantys prisiminimai yra ne tiek ankstesnių įvykių įrašai, kiek jų atspindys įsivaizduojamame pasaulyje. Todėl kiekvieną kartą mes šiek tiek kitaip prisimename praeitį ir tai priklauso ne tik nuo to, kokioje būsenoje tuo metu buvome, bet taip pat ir kokioje būsenoje esame dabar. Kažkur kažkada skaičiau, kad psichiatrai netgi teigia, kad neigiamų prisiminimų perteklius ir nesugebėjimas prisiminti gera yra vienas iš depresijos simptomų. Vienas didžiausių žmogaus privalumų – sugebėjimas prisiminti,  tai yra išlaikyti tam tikrą idėją galvoje ir pagal ją tikrinti savo veiksmus. Jei prisiminsite, kad šis tiltas yra nepatikimas, juo neisite, o jei pamiršote apie tai – rezultatai gali būti ypač nemalonūs. Tačiau ne viską reikia prisiminti visą laiką – paprastai pakanka vien prisiminti, kai atsiranda poreikis. Užteks prisiminti nepatikimą tiltą, kai jį pamatysite arba apie jį pagalvosite. Bet  yra dalykų, kuriuos prisimename kas minutę, dažnai net nesuvokdami apie tai. Jie yra mūsų idėjų apie save ir pasaulį pagrindas, visų mūsų veiksmų pagrindas. Tai yra įsitikinimų ratas.

Bus daugiau. Galbūt.

365 žodžiai – 189

Mes turime vieną keistą ir gerą natūralų įprotį – ieškome geriausio. Visi nori geresnio gyvenimo, geresnio likimo, geresnių sąlygų, geresnio gyvenimo, geresnių dalykų. Sakydamas „visi“, turėjau omenyje ir save – aš taip pat noriu visa ko geriausio. Tik bėda, kad daugelis žmonių, ištarę „A“, nedrįsta sakyti „B“ ir jiems dažnai tiesiog tereikia „kad būtų ne prasčiau kaip kaimyno, o geriausia, kad būtų geriau“. To siekdami, jie ieško patarimų, tačiau dažnai įkliūva į savo pačių pasispęstus spąstus – pasitikėjimą reklama ir svetima nuomone. Žmonės linkę pasitikėti patarimais, rekomendacijomis, straipsniais, skelbimais apie tai, kas geriausia. Ir kartais tai pasiekia absurdą – visi masiškai nori pilno šūdo tik dėl to, kad jis tuo metu yra patariamas ir reklamuojamas visur. Mano gi, kaip nelabai socialaus asmens, požiūris į pasirinkimą kiek kitoks – aš visada stengiuosi pasirinkti geriausią sau asmeniškai pagal vieną paprastą principą: aš manau, kad mano pasirinkimas yra geriausias. Savimyla? Galbūt, bet man svarbi tik mano paties nuomonė.Aišku, bendri šeimos pirkiniai derinami su brangiausiąja, tačiau vėlgi mes renkamės geriausią pagal mūsų šeimos supratimą. Šitą principą taikau absoliučiai viskam – perku tik tai, kas man labai patinka, net jei visi kiti mano, kad tai „nesąmonė„. Tai va – kai tik pradėsite pasirinkti geriausius, remiantis savo principais, staiga paaiškės, kad pasaulis pilnas nuostabių jums tinkančių dalykų.

365 žodžiai – 188

Pagrindinė mano klausoma radijo stotis – M1+. 6 Aišku, paskutiniu metu ji biškį degraduoja link (sąlyginai) jaunesnio klausytojo ir jos grojaraštyje daugėja tiek popso, tiek sąlyginai naujos muzikos, bet vistiek kol kas ji lieka mano klausomiausia. Į darbo dienos pabaigą yra laida „Kelias yra gyvenimas“, tipo skirta grįžtantiems namo. Skamba gražiai ir aš niekada nesusimąsčiau apie šitą frazę giliau. O va neseniai nutariau, kad man yrA greičiau atvirkščiai: gyvenimas yra kelias, nors keliauti mėgstu.

20190706_144257
Iš ciklo „Lietuvos keliai“

Nesu toks kelionių fanatikas, kad kelyje galėčiau praleisti visą gyvenimą. Kiek prisimenu, žymiai daugiau keliauti nei vidutiniškas lietuvis pradėjau turbūt kokiais 1994-1995 metais, kai kolegoms iš Šveicarijos norėjau šiek tiek parodyti Lietuvą. Paskui pradėjau važinėti pats, nusipirkau savo awto – Byxeliuką – ir tada pradėjau sukti kilometrus po kilometrų. Užsienin kelionės prasidėjo turbūt nuo tarnybinių komandiruočių kokiais 1993 metais, o ir mudu su brangiausiąja pamėgome autobusines ekskursijas, kol galų gale 2005 metais patys išvažiavome į pirmą savarankišką kelionę Amazone, kai lenkai atidarė sienas.

Dabar, aišku, padėtis visiškai kitokia – būdamas Šengeno zonoje, gali važiuoti nesustodamas nuo Helsinkio iki Lisabonos. Nors aš asmeniškai labiausiai mėgstu Lietuvą ir Lenkiją – gal todėl, kad Lietuva-Tėvynė, o Lenkijoje jaučiuosi komfortabiliai, mokėdamas kalbą, skirtingai nuo Latvijos, kur ne visada padeda anglų ar rusų kalbos.

365 žodžiai – 187

Valstybės dienos proga mudu su brangiausiąja nutarėme prasivažiuoti per Lietuvą. Galutinis tikslas buvo Grabijolai, važiavome įdomia trasa per Kaišiadoris, Žąslius, Paparčius. Pirmas sustojimas – Paparčiai ir nustebino įdomybių kiekis. Visų pirma – kolumbariumas, kuriame tilpo 24 karstai, kapinėse. Be to, yra graži medinė bažnyčia, dominikonų kapinių koplyčia ir dominikonų vienuolyno likučiai (likę tik vartai ir pamatų žymės).

20190706_135030
Paparčių kaimo kapinių kolumbariumas
20190706_135420
Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
20190706_142043
Buvusių Dominikonų kapinių koplyčia
20190706_142424
Buvusio dominikonų vienuolyno vartai
20190706_142448
Vartai panaudoti ūkyje
20190706_142804
Buvusio dominikonų vienuolyno bažnyčios vieta

Netoli Paparčių kaimo yra Aušrinės Marijos vienuolynas, iki kurio irgi pavažiavome apžiūrėti.

20190706_140722
Aušrinės Marijos vienuolyno bažnyčia

Važiuodami pro Paparčių piliakalnį, matėme jame keliamą Lietuvos vėliavą su Vyčiu.

20190706_150759
Paparčių piliakalnis

Pakeliui Mitkiškėse pamatėme nuorodą į akmenį su pėdomis, tai irgi apžiūrėjome.

20190706_152224
Mitkiškių akmuo
20190706_152237
Akmuo su Kristaus, Marijos ir avinėlio pėdomis

Maloniai nustebino labai gražiai tvarkomos Kazokiškės.

20190706_153708
Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Pagaliau privažiavome šventiškai pasipuošusius ne kartą lankytus (tiek, kad viena moteriškė mus jau atsiminė) ir vėl lankytinus Grabijolus, maloniai pasivaikščiojome.

20190706_155445
Šventiški Grabijolai
20190706_155835
Grabijoluose prie Neries jau statoma pavėsinė

Planavome pravažiuoti pro Kernavę, ją apžiūrėti. Deja, įvažiavimas jau buvo užtvertas policijos, nes automobilių – jūra, tai neužvažiavome. Kadangi mūsų šeima nemėgsta plaukti su masėmis, tai „Tautiškos giesmės “ giedojimui pasirinkome ne kokį piliakalnį, o Lietuvos šaknis – Lietavos upelį. Jausmas buvo fantastiškas.

20190706_173705
„Tautiško giesmės“ giedojimas šaltame Lietavos vandenyje

Kadangi buvo labai smalsu, kas gi yra už brastos per Lietavą, tai šįkart per ją pervažiavome. Kelias NEBUVO lengvas.

66579480_2230160947101041_93064154528612352_n
Kliūtys kelyje

Pamatę nuorodą link Napoleono ąžuolo, jį aplankėme.

20190706_180836
Napoleono ąžuolas

Na ir pabaigai užsukome papietvakarieniauti į Paryžių, tuo užbaigdami puikią dieną.

20190706_184857
„Paryžiaus“. Kaimo užeiga. Piesiec.

365 žodžiai – 186

Vakar su brangiausiąja po darbo užvažiavome į taip reklamuojamą (btw, reklamos tokios provincialiai pusglušiškos, kad net ausys linksta) Depo. Na ką gi, pasitvirtina reklamos teiginiai, kad tai parduotuvė-sandėlis. Toks a la Promo ir Senukų mixas – ta prasme, prekiavimo sistema kaip Promo, o prekės kaip Senukų. Internetinis puslapis katastrofa – adresai ir kelios fotkės, internetinė prekyba nerealizuota – taigi, blemba, jau ne mažiau kaip metai Lietuvoje, in Wilno ir Memel, galėjo sudėlioti kažką, bet nesugebėjo. Anyway, prekių pasirinkimas įspūdingas, tikrai yra į ką pažiopsoti ir netgi kažką nusipirkti. Patiko, kad yra maisto skyrius, kuriame radau nematytų latviškų produktų, reiks pamažu ištestuoti. Aišku, kad Senukams teks gerokai pasitempti, kadangi lygis tikrai ne žemesnis – jei Statybų panoramą kažkada pavyko sunaikinti, Ermitažą buvo galima ignoruoti, tai Depo tvirtai įžengė į Kauną, kurį Rakauskas laikė kaip ir savo feodaline valda, ir įkūrė forpostą. Vienžo, klientas nuo to tik išloš, kadangi alternatyva tiek teikia pasirinkimą, tiek normalizuoja kainas. Aha, dar iškart pasiėmėme nuolaidų kortelę, nes ten dar gudriau padaryta, nei Promo: matai dvi kainas, tai jos abi kortelinės, tik priklauso nuo kieko, o apačioje mažytė didesnė bekortelinė kainytė. Reikia namuose biškį pramatuoti, tada pirksime šį bei tą.

365 žodžiai – 185

Kažkada čia grįždamas namo iš karštaimylimodarbelio susimąsčiau, ar norėčiau būti dabartiniu vaiku. Tiesą pasakius, aiškaus atsakymo taip ir nesusiformulavau, nes toje krūvoje iš pliusų, minusų ir nežinomybių tikrai man sudėtinga susigaudyti.

Buvo laikai, kai mes pakankamai aiškiai žinojome savo pareigas (visų pirma) ir teises (aha, turėjome ir jas). Šiandien gi vaikams per prievartą brukamas teisės, kuriomis jie nesugeba naudotis, o tik piktnaudžiauja, o elementarios pareigos ignoruojamos. Mes buvome savarankiški jau nuo kokios pirmos klasės (yep, pirmokėlis ėjo į mokyklą per dabartinį Gedimino prospektą Vilniuje), šiandien gi matome masinį myžčiojimą dėl savo keliolikmečių atžalų nesugebėjimo patiems nusivalyti snarglį. Aišku, aš puikiai suvokiu, kad pasaulis iš esmės pakito – mūsiškis buvo paprastesnis, saugesnis, tačiau tuo pačiu ir skurdesnis. Šiandieninis gi suteikia daug daugiau galimybių, tačiau jo sudėtingumas ir nesaugumas man sukelia liūdnus apmąstymus. Na ir dar lieka dalykai, kurie man jau nebesuvokiami, nes daug ko aš tiesiog nežinau, nes nesusiduriu su dabartinių vaikų ir jaunimo pasauliu.

Taip kad iš tikrųjų sunku pasakyti, ar aš norėčiau staiga vėl atsidurti vaikystėje, tik dabartinėje, o ne toje prieš 50 metų. O kai nežinai – tai ir stengiesi nuo to kažkaip ne tai kad atsiriboti, bet gal tiesiog nesusidurti.

365 žodžiai – 184

Darbe gavau kaip ir visuomeninį pavedimą paruošti pranešimą apie tarpukario Lietuvos karinę kartografiją – šiais metais jai sukanka 100 metų, vienok. Medžiagos elektriniuose internetuose yra šiek tiek, tai pamažu sulipdžiau prezentaciją, nors pristatyti reiks rudeniop, kai baigsis atostogų metas. Kažkaip nebuvau įsigilinęs į tą temą, tiesiog žinojau, kad buvo toks Karo topografijos skyrius Lietuvos kariuomenės genštabe ir tiek. Vykdė geodezinius-topografinius-kartografinius darbus, kaip priklauso. Pasigilinus paaiškėjo nemažai įdomybių, kaip nuo vokiškų žemėlapių naudojimo buvo pereinama prie lietuviškų žemėlapių kūrimo, kaip buvo sukurti valstybiniai geodezinės atramos tinklai (trianguliacija, niveliacija, gravimetrija), atitikę to meto Europos ir pasaulio top-lygį. Taip kad nieko nėra geriau, kaip spyris šiknon, kad paskrietum pirmyn. Tuo pačiu buvo proga pavartyti internetuose esantį Lietuvos kariuomenės profesinį žurnalą „Mūsų žinynas“, kur ir šiaip įdomių dalykų pastebėjau. Btw, žodis „televizija“ vartotas jau 1931 metais ir reiškė iš esmės tą patį. Šiaip gal reikės vėliau, kai prezentacija susigulės, paruošti kokį populiarinimo lygio įrašą-kitą apie tuos dalykus. Nes žemėlapiai, kuo toliau, tuo labiau darosi svarbesni – mes nebeįsivaizduojame internetinių nuorodų, kur nebūtų pridėtas ir žemėlapis su ieškomu objektu.

Iliustracijai – 1:25000 žemėlapis, pajamtas iš maps4u.

365 žodžiai – 183

Po gerą naujieną ne kas dieną, bet kartkartėm tas nutinka – užsidegė ruskių povandeninis giliavandenis aparatas АС-12. Šiaip pas ruskius kas nors amžinai dega, sprogsta, tvinsta, krenta, skęsta, bo ta teritorija kuo toliau, tuo labiau praranda civilizacijos požymius, bet šitas atvejis ypatingas.

Giliavandenis titano aparatas АС-12 (dar vadinamas „Лошарик „) buvo sukurtas dar TSRSe 80aisiais ir gilioje paslaptyje nuleistas į vandenį 1995.08.26. Iš esmės tai giliavandenė stotis, galinti funkcionuoti 6 km gylyje, kur jos nepasieks joks šiuolaikinis ginklas. Neginkluotas, tačiau turi manipuliatorių, telegreiferį (kaušą su telekamera), dragą (uolienų paėmimo įrenginį) ir hidrostatinį vamzdelį. Taikūs įrankiai, labai tinkami nutraukti povandeninius kabelius, o be ryšio šiais laikais tikrai ne kas. Kita funkcija – prisijungti prie povandeninių ryšio kabelių ir nusiurbti iš jų informaciją. Ekipažas – 25 karininkai, o tai kad tarp 14 žuvusių buvo 7 pirmo rango kapitonai (aka pulkininkai) ir 2 ruskijos cherojai rodo, jog ten tikrai ne šiaip sau Yellow Submarine.

Tarp kitko, tolimesniais atstumais stotį gabena 2002 m. specialiai perdarytas atominis povadeninis laivas БС-136 „Оренбург“, kuris kartu su analogišku laivu БС-64 „Подмосковье“ įeina į 29-os atskiros povandeninių laivų brigados sudėtį.

Visa laimė, kad (bent jau kol kas) branduolinio užkrėtimo nėra.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑