Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Tag

taip buvo

Taip buvo: tušinukų viduriukai

Tie iš mūsų klaviatūros barškintojų, kurie dar neužmiršo, kaip rašyti ranka, tam daugiausiai naudoja turbūt tušinukus. Paprasta ir efektyvu. Išrašei, pakeitei širdelę, vėl rašai. Arba išvis išmeti, nes naują gauti/įsigyti ne problema. Tai va prisiminiau, kaip tas atrodė sovietmečiu, kai rašėme parkeriais rašalu (bo rašymas tušinuku labai gadino raštą), o tušinukas buvo beveik naujiena. Ir naudojome tarybinės gamybos tokius super-primityvaus dizaino šešiabriaunus tušinukus, kainuojančius, berods, 35 kapeikas, kuriuose širdelė buvo įstatyta „kietai“ ir uždengiama amžinai pasimetančiu gaubteliu. Aišku, buvo ir prašmatnesnių modelių su spyruokle, kur širdelę galėdavai išstumti/įtraukti, bet jie jau kainavo kelis kartus brangiau. Be abejo, visų prašmatniausi būdavo tų nedaugelio laimingųjų iš užsienio parsivežami viokių dizainų ir spalvų tušinukai, kai kurie iš jų galėdavo rašyti keliomis spalvomis (ar netgi keliolika). Nes tarybinam žmogui priklausė tik mėlyna, juoda, žalia ir raudona spalvos. Visa kita buvo buržuazinis išmislas. Nors, tiesą pasakius, dabar pasirinkimas toks pats 😉
Šiandien mes nelabai sukame galvos dėl širdelių, o tuomet jos buvo ir nepigios (kainavo 8 kapeikas), ir nevisad jų būdavo. Tai trūkumo+kainos problema buvo išspręsta užpildant ištuštėjusius viduriukus iš naujo tušu. Vilniuje iš gyvenimo dabartinio Savanorių, o anuomet Raudonosios Armijos prospekte laikų (~1967-1974m.) prisimenu du tokius užpildymo taškus: vienas buvo ant Savanorių/Žemaitės kampo, kitas – Savanorių/Gerosios Vilties kampo. Tai buvo tokie universalūs kromeliai, kur buvo užpildomi gazuotu vandeniu sifonai, remontuojamos spynos, gaminami raktai ir užpildomos tušinukų širdelės. Procesas buvo ganėtinai įdomus – mezgimo virbalu iš rašančiojo galo išstumiamas šratukas, tada rašantysis galas įstatomas į užpildymo aparatuką, pripildoma tušo ir, sugaudžius rašančiuoju galu ant stalo šratuką, efektyviu paspaudimu jis vėl įstatomas į vietą. Tada testinis parašinėjimas ant popieriaus – ir psio, gatava. Kainavo tas reikalas nei tai 2, nei tai 5 kapeikos, nebeprisimenu.
Dabartiniam žmogui visa tai atrodo glupstva, tačiau tokia buvo sovietinė tikrovė, kurios vis tebesiilgi tie, kam „prie ruso geriau buvo“. Na, o kad tą nostalgiją dar sustiprinti, reikėtų priminti, jog tie tušinukų viduriukai buvo gaminami trijų tipų, skirti skirtingiems tušinukų modeliams: ilgi lygūs ir trumpi lygūs – skirti tušinukams be spyruoklės; trumpi su persmaugimu, į kurį atsiremdavo sypruoklė. Kadangi masiškai buvo naudojami ilgi lygūs viduriukai, tai jų daugiausiai ir užveždavo į parduotuves. Na, o kai prireikdavo kitų dviejų tipų, o parduotuvėje reikalingo dalyko ni-ni, tai padėdavo tarybinis išradingumas:
1) reikia trumpo lygaus? Imame žirkles ir nukerpame nuo ilgo lygaus nereikalingą galą 😉
2) reikia trumpo su persmaugimu ? Jei nusipirkome arba pasigaminome trumpą lygų, sudedame šalia seną ir naują viduriukus, pirštais suimame ties persmaugimo vieta ir tada dantimis sugnybiame ties ta vieta 😉
Sakote, kažkokia nesąmonė? Nea, brangieji mano – tai vienas iš „prie ruso geriau buvo“ gyvenimo komponentų. Ir nereikia lia-lia apie vakarietišką prekių gausą+tarybinę santvarką.

Birželio 8 istorinis įvykis ir trumpas komentaras

1946 – Vatikano radijo lietuviškų laidų skyrius atnaujino transliacijas


Nujooo, prisimenu iš vaikystės-paauglystės, kaip senelis vakarais klausydavosi balsų iš balos. Labiau mėgo „Amerikos balsą iš Vašingtono“, nei Popiežiaus atstovus, nors ir buvo sąžiningas praktikuojantis katalikas.
Iš pradžių balsai buvo pažymėti lempinėje radijoje raudonų dažų taškiukais ant stiklo su radijo stotimis iš vidaus, kad būtų lengviau rasti. Paskui, berods 70mečio proga, familija susimetė ir nupirko VEF-202 tranzistorių. Tada seneliui nebereikėjo sėdėti kambaryje, jis galėjo su radija patogiai įsitaisyti kur nors lauke. Na, o naktimis radiją jūzino anūkai, ant šieno klausydamiesi „Radio Luxembourg“ 😉

Taip buvo: sovietmečio mitai

Beieškodamas sadistinių sovietinių eilėraštukų, radau ir porą sovietmečiu klajojusių mitų. Kas tie mitai? Nagi „100% iš patikimų šaltinių garantuoti“ pasakojimai apie įvairius gyvenimo aspektus. Taigi, keli kuriuos prisminiau ir radau internetuose:
1. Kolorado vabalus į TSRS užmetė vakariečiai per Baltijos jūrą, kad tie vabalai suėstų bulves ir taip sukeltų badą. Tarp kitko, tuo emtu, vaikščiojant Baltijos pajūriu, gana dažnai būdavo galima matyti į pakrantę išplautų Kolorado vabalų;
2. Japonai į savo buitinę elektroninę aparatūrą montuoja specialius daviklius, kurie, vos tik atidarius dėžutę, sudegina visą plokštę, kad negalėtum suremontuoti, o pirktum naują;
3. Japonai į savo laikrodžius montuoja specialius įrenginukus, kurie, atidarius laikrodį, pažerią visą jo turinį lauk, kad negalėtum nukopijuoti;
4. Kareiviams į kisielių pila specialų mišinį (į kurį įeina bromo), kad jiems mažėtų lytinis potraukis ir jie nelakstytų pas mergas;
5. Pati pigiausia degtinė yra gaminama iš naftos;
6. Į degtinę įmaišoma specialių priedų, kad žmonės greičiau pasigertų;
7. Tualetinio popieriaus deficitas yra todėl, kad jis yra maišomas į daktarišką (ir panašią) dešrą;
8. Kad alus geriau putotų, į jį mašoma skalbimo miltelių;
9. KGB yra sukūrusi specialų filmą, kuriuo fotografuojant žmones, jie nufotografuojami be darbužių ir galima pamatyti, jei kas nors turi neleistinų dalykų, pvz., ginklų;
10. Užsieniečiai parduoda užkrėstus sifiliu džinsus, kad taip platinti šią ligą Sovietų Sąjungoje. Tarp kitko, kaslink džinsų – jais spekuliuodavo dažniausiai čigonai, ir jų mėgstamas apgavystės metodas buvo: įėjus į laiptinę, pilietis apsimauna-pasimatuoja-nusimauna džinsus, juos atiduoda įkišti į firminį maišelį (kurie taip pat buvo visų geidžiama svajonė), sumoka pinigus ir parsineša prekę namo. Namuose paaiškėja, kad jis gavo tik pusę džinsų – vieną klešnę 😉 ;
11. Užsienyje būdavo galima nusipirkti ne tik tikrų vakarietiškų cigarečių tipo „Camel“ ar „Marlboro“, bet ir jų „pagerintų“ versijų su marichuana – pakeliai būdavo pažymėti trim juodomis žvaigždutėmis po pavadinimu;
12. Kinijoje pagaminti kilimai naktį švytėdavo gulinčio karste Mao Cze Duno siluetu, kuris būdavo išsiuvinėtas specialiu fosforiniu siūlu, nematomu dieną;
13. Specialiems vaistams gaminti vaistinės LABAI brangiai supirkdavo džiovintus uodus, bet tik po kilogramą iš karto;
14. Po Kauno įvykių ten susidarė ir kurį laiką veikė pogrindinė organizacija, kuri privirindavo prie bėgių traukinius su maisto produktais, skirtais išvežti į Maskvą.

Na va, tiek prisminiau, gal kas dar žinote panašių „100% tikrų“ istorijų?

Taip buvo: apie „stukačius“

Internetuose kartkartėm pasitaiko įdomių atvejų, kai aršūs diskutantai pereina į asmenybes ir viens iš jų, aiškiai pralaimėdamas, nutaria atsikeršyti, paskųsdamas kitą diskutantą dėl kokio šūdniekio paslaugos tiekėjui. Aišku, tas kitas blokuojamas kažkuriam laikui ir taip jam bent pagadinami nervai. Ta intencija prisiminiau, jog sovietmečiu tokius skundikus vadindavome „stukačiais“ – nuo rusiško žodžio „стучать“ – „belsti“. Galbūt, lietuvių kalbos gestapas tam siūlytų naudoti kokį „belduką“ ar „seksotą“, bet mano kartai žodis „stukačius“ labiausiai atspindi tokio žmogėno esmę.
Continue Reading →

Taip buvo: kepta duona ir rūkytos kiaulių ausys

Užvakar su trejetu kolegų-blogerių apsilankėme Volfas-Engelman bravore Kaune (ex-Ragutis). Šiaip viskas fain, apžiūrėjome gamybą, padarėme alaus degustaciją, apie visą tai reiks kada atskirą postą surašyt, bo tikrai patiko. Tai va, bedegustuojant alų, kažkaip iškilo užkandos prie alaus klausimas. Šiandien kur bebaliavojant tų užkandų-užkandėlių visokių pridaroma, o va bandėme prisiminti, ką naudojome sovietmečiu. Na tai garantuotai buvo tokios užkandos: vobla (a la džiovinta žuvis), rūkyta žuvis ir kepta duona.
Vobla buvo totalus deficitas, kažkaip nelabai atsimenu ją galima pirkti parduotuvėse. Iš kur ją tuomet, prieš kokius 30-40 metų gaudavome? Gal per pažįstamus iš kokių žvejų ar „per blatą“ iš parduotuvuvių, nes juk ją džiovino tikrai.
Kitas žuvies produktas buvo rūkyta žuvis. Nebuvo jų daug rūšių, ir daugiausiai tai buvo šalto rūkymo. Karšto rūkymo žuvis buvo labiau deficitinė, parsiveždavome ją iš pajūrio, kur kai kada ir išsirūkydavome pas pažįstamus. Vaikystės-paauglystės metu, atostogaujant Nidoje privačiame sektoriuje, kai kada iš žvejų pavykdavo gauti dar gyvų ungurių. Na ką, išskrosdavo juos, nuvalydavo glitėsius trindami smėliu, tada dar uždaužydavo tarp akmenų, bo ungurys gi nemirtingas beveik. Vaikų darbas būdavo pririnkti miške, kurlink Didžiosios kopos, kankorėžių rūkymui. Ir koks malonumas būdavo šviežiai rūkytas ungurys… Kai kada gaudavai nusipirkti ir rūkyto, bet jis buvo brangus 🙁
Namuose per balius prie alaus pagrindinis patiekalas buvo kepta duona su česnaku. Tuomet ją kepdavome riekutėmis, elementariai ant keptuvės, saulėgrąžų aliejuje. Pakepi, įtrini druska ir česnaku – koks malonumas valgyti dar šiltą. Visi šitie pričiudai pjaustyti duoną šiaudeliais, uždėti sūrio, pamakaluoti galus majoneze ir pamirkyti maltame sūryje – viskas šitas atėjo turbūt jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1986ųjų. Iki tol tai buvo tiesiog kepta duona su česnaku 😉
Na, dar vienas patiekalas prie alaus, kurį galėjai įsigyti praduotuvėse – sūris: baltas (pageidautina su kmynais), fermentinis ir parūkytas. Parduotuvėse jų buvo, nors pasirinkimas neypač didelis.
Su rūkytomis kiaulių ausimis prie alaus susitikdavai tik per labai rimtus renginius – arba tai buvo vestuvės, arba organizacijos rengiamas baliukas. Parduotuvėse jų nebuvo, bet kažkur būdavo skylės, kur žmonės sugebėdavo užsisakyti tą skanėstą. Kaip ir kokius parūkytus vištų skrandukus, o kiek vėliau – ir kakliukus.
Rūkyta višta, kuri šiandien nebėra joks deficitas, paplito turbūt kokiais 1980aisias. Jooo, tuomet tai buvo retas skanėstas…
Studentai gi bendrabutyje alų gerdavo su virtais žirniais, kurie kai kada būdavo pagardinami spirgais. Ir būtent žirniai su spirgais buvo firminis tuomet pradėjusių plisti alubarių patiekalas. Kitas firminis alubarių patiekalas buvo virta kiaulės koja. Kažkas fantastiško, kai prisimeni… Buvo specialistų, kurie sugebėdavo dviem šakutėmis suvalgyti visą koją, neišsiterliodami rankų. Na bet tam reikėjo nemažai treniruočių su alumi 😉

Hmmm… Kas dar? Na kad turbūt ir viskas. Nebent kas nors dar ką nors prisimena 😉

Taip buvo: 34 metai už vairo [3 dalis]

Pirmasis nuosavas auto

Lietuvai jau patapus nepriklausoma, kokiais 1992aisiais, kai Vagnorius labai mylėjo biudžetininkus ir jiems visokeriopai kėlė algas, mano brangiausioji ėmė neblogai uždirbti. Tad 1992ųjų pavasarį Aleksote mes už jos vieną atlyginimo dydžio sumą įsigijome pirma mūsų gyvenime automobilį. Tiesa pasakius, tai nebuvo AUTOMOBILIS, tai buvo tiesiog ZAZ-968 Zaporožec, liaudyje vadinamas „muiline“ dėl savo formos. Mašina šiaip pakenčiama, nors dabartiniu supratimu labai jau minimalistiška. Pradėjus juo važinėti, išlindo bjaurokas defektas – starterio problemos – kai nori – užsiveda, o kai nenori – ne. Bandėme tą starterį su vienu švogeriu remontuoti, bet rezultatas nebuvo ypač džiuginantis. Tai kai kada būdavo, kad mano brangiausioji turėdavo mažumėlę stumtelti mūsų pepelacą iš vietos, kad jis užsikurtų. Pravažinėjome šituo agregatu virš pusmečio, iki žiemos. Peržiemojęs jis išvis nelabai norėjo kurtis, o man tuo metu prasidėjo labai rimtas projektas, tad aš vis atidėliojau ir atidėliojau aparato tvarkymą, kol tas reikalas taip ir liko nesutvarkytas. 1994aisiais mes išsikėlėme iš bendrabučio į butą, o pepelacas liko bendrabučio kieme. Prastovėjo jis ten gal metus-pusantrų, kol vieną gražią dieną mano bendradarbis jį pasiėmė į kaimą išardymui dalimis ir panaudojimui ūkyje. Nostalgijos aš jam nejaučiu, nes rūpesčių jis kėlė 🙁 Tačiau mūsų šeimos istorijon jis įėjo 🙂


Tamsiai žalios spalvos „muilinė“ buvo mūsų pirmasis automobilis
Continue Reading →

Taip buvo: 34 metai už vairo [2 dalis]

Tėvų/uošvių auto

1977ųjų birželį išsilaikęs teises, jas pasidėjau į stalčių. Priežastis buvo elementari – mūsų šeima tuomet neturėjo automobilio. Kas gyveno sovietmečiu, puikiai prisimena, jog lengvųjų auto negalėjai taip imti ir nusipirkti kokiame autosalone. Tiesą pasakius, ir autosalonų nebuvo – automobiliais prekiavo ATAC – automobilių techninio aptarnavimo centrai, liaudyje vadinami autoservisais. Prie jų buvo autoparduotuvės, kuriose ir galėjai įsigyti išsvajotajį keturratį draugą. Jei tik turėjai tam paskyrą, arba vadinamąjį taloną. Iki kokių 1980ųjų tie talonai realiai ir tebuvo automobiliams, tik po kokių 1982/83iųjų jie pasipylė siuvimo ir skalbimo mašinoms, spalvotiems televizoriams etc. Tiesa, automobilį dar buvo galima išlošti daiktinėje-piniginėje loterijoje, bet tai jau buvo sėkmės dalykas. Šiaip tokius laimingus laimėtojus, ypač laimėjusius GAZ-24 Volgas, medžiojo Užkaukazės gyventojiai, kurie turėjo gausybę pinigų ir troško įsigyti automobilį, kurių buvo deficitas. Užkaukaziečiai nedvejodami už loterijos bilietą, laimėjusį Volgą, plojo dvigubą-trigubą automobilio kainą. Tiesa, nedidelis kiekis dėvėtų automobilių klajojo rinkoje „pagal skelbimus“, o jų kaina siekė iki pusantros oficialios automobilio kainos.
Continue Reading →

Taip buvo: 34 metai už vairo [1 dalis]

Besiruošdamas Kibiruxo techapžiūrai, pasižiūrėjau į savo vairuotojo pažymėjimą. Pasirodo, teises gavau 1977 metais. Gaila, kad ne pernai patikrinau – būtų buvęs gražus skaičius 33, bet ir 34 neprastai atrodo 😉
Tai kilo mintis apžvelgti įsimintinesnius auto mano gyvenime. Šiaip jų buvo gal ir nemažai, bet tie, kuriais pavažiavau kartą-kitą ar buvau pavėžintas – neužskaitomi. Tad sąrašas gavosi gana neilgas – panašu, kad aš esu pastovumo šalininkas 😉
Continue Reading →

Taip buvo: nusikalstamumas sovietmečiu

Grįžtant prie kolegos Rokiškio rašinėlio apie nusikalstamumą sovietmečiu, keletas asmeninių įspūdžių papildymui.

Kadangi buvau ganėtinai pozityvus ir pasyvus, tai su milicija reikalų turėti neteko. Netgi už ilgus plaukus, kurie nebuvo tikrai ilgi, bet ilgoki. Mano gyvenamosios vietos Vilniuje nepriklausė prie problematiškų: vaikystė prabėgo LTSRS MA Aspirantų bendrabutyje prie Lukiškių kalėjimo ir „Krasnuchoje“ (tuomet Raudonosios Armijos, dabar Savanorių prospektas), paauglystė/jaunystė Karoliniškėse, o po VISI baigimo išvykau į Kauną.
Vėlgi rašysiu daugiau apie 1970-85 sovietmetį, kuris man buvo labiau klasikinis sovietmetis, nei Gorbačiovo laikai, kai TSRSas slydo bedugnėn. tik mes to dar nežinojome 😉
Continue Reading →

Taip buvo: pirmas pamatytas doleris

Kolega Rokiškis sriautingu domkratu pavarė opusų seriją apie tai, kokis baisumas buvo sovietmetis. Nu buvo, buvo baisumas, bet žmonės kažkaip gyveno ir išgyveno. Nes kažkaip gyventi reikia, kapan gyvas nelįsi. Šiaip jis total-absoliut-teisus vienu atžvilgiu – paskutiniu metu kažkaip stiprėja tendencija nostalgiškai kniurkti „prie ruso geriau buvo“, kas man sukelia nervų vėžį. Linksmiausia, kad tai rašo dundukai (tarp kitko, šis žodis mano laikais mokykloje buvo naudojamas dar tada, kai jį dabar masiškai naudojantis toks Račas dar po stalu stačias vaikščiojo), kurie patys sovietmečiu negyveno ir apie tai žino tik iš savo senelių/tėvų/dėdžių-tetų sekamų padavimų ir rusiškų internetų. Tarybukai ilgisi kažko, apie ką neturi žalio supratimo, nes jei juos ten perkeltų iš šiandienos laukinio kapitalizmo (kuris irgi manęs nežavi, bet apie tai atskira kalba gal kada nors bus), dauguma jų užkvyktų pasibaisėję taip savo idealizuotu sovietmečiu – tikrovė, ypač paskutiniu TSRS gyvavimo dešimtmečiu, buvo kur kas skausmingesnė, nei sėdėjimas ant kaktuso. Bet tai ganėtinai normalu – idealizuoti praeitį tipo „kai viskas buvo geriau“, – tad ne apie tarybukus šis įrašas (ir taip perdaug jiems garbės). Aiškiai ir konkrečiai kalbėti apie tą laikmetį gali tie, kas su tuo susidūrė asmeniškai. Galbūt, jie kai kada ir idealizuoja tuos laikus, bet tai greičiau JAUNYSTĖS NOSTALGIJA, nei sovietmečio nostalgija. O jaunystės nostalgija yra bjaurus dalykas – ji skatina ir nevisai malonių dalykų ištrynimą iš atminties, ir niurzgėjimą tipo „Va mūsų laikais jaunimas tai buvo…“ 😉
Continue Reading →

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑