Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Tag

blog’as

10 metų. Ką daryti?

Vakar sukakojo 10 metų mano tinklaraščiui Grumlino palėpė. Šiaip internetuose aš jau…ėėė… eee… nuo kokių 1996 metų, dalyvavau įvairiose diskusijų grupėse/forumuose/soctinkluose (ypač LiveJournal), bet iki standalone’o priėjau būtent prieš dešimtmetį. Keli skaičiukai įdomumo dėlai, nes aš pats niekad neseku nei to, kiek prirašiau, nei to, kiek prikomentavo, ir netgi išvis lankomumo. Tinklaraštis buvo pradėtas kaip personalinė užrašų knygelė, kad galėčiau giminei beigi artimiesiems pristatyti kelionių fotkes ir kokius nors pasamprotavimus apie ūkį, gyvenimą bei bites, tad kas jau gavosi – tas jau ir gavosi.


Penktadienį vėlai vakare užsilenkė serveris, ant kurio gyvena mano tinklaraštis, įvairios gyvenimiškos bėdos sutrukdė jo prievaizdui greit pakelti servaką, o aš va gavau progą pamąstyti garsiuoju klausimu: „Ką daryti?“ Ir čia pagalbon atėjo grupsas „Leningrad“, kurio gabale „Piteryje gerti“ 4:56 ir yra galimas atsakymas į šitą klausimą. Nors tai būtų gana drastiškas sprendimas 😉


Ateina metas, kai suvoki, kad hobiu užsiimi nebe su tokiu entuziazmu, kaip pradžioje, ir pamažu pradedi jausti, kad kažką reikia keisti, tačiau dar nežinai, kaip tie pokyčiai turėtų atrodyti. Nežadu nukalti tinklalapio suvisam (ko buvo išsigandę kai kurie kolegos dėl tokio ilgo mano tylėjimo), tiesiog jamu pertrauką. Čia kaip su mano citrofilija – kažkada buvau fanatikas, dabar gal daugiau nostalgiškas naudotojas. Dabar kažkaip iš naujo įžengiau į LEGOfilijos etapą (yep, kažkada konstravau labai daug, tik niekad nedokumentavau savo kūrybos, bo nelabai ją vertinau 😉 , nors pakolkas gal daugiau skaitau/studijuoju, negu konstruoju. Juolab, kad mano LEGO dvarelio projektas tebestovi pradėtas ir priekaištingai žvelgia į mane. Minčių daug, tik tinginystės dar daugiau 🙁
Bandysiu rašyti rečiau, bet gal prasmingiau. Anyway kelionių reportažai bus publikuojami, bo tokia tradicija. Su laiku gal kažkas dar išsirutulios įdomesnio, matysime.


IMHO didžiausią išliekamąją vertę turi mano dvarinėjimai, kur pamažu kaupiasi aplankytų Lietuvos dvarų aprašymai, ir mano fotoarchyvas Flickr’yje, kurie bus toliau palaikomi.
O pastoviai būnu Google+ (daugiausiia politinėmis temomis), nors ten gal daugiau skaitau ir biškį komentuoju.

Apie mozaikinimą

Mozaika (iš lot. musivum – pašvęsta mūzoms) – tai piešinys ar paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų (keramikos, akmens, metalo, medžio) panašios formos ir tekstūros gabaliukų.
(iš Wikipedijos)


Vakar vakare, awto belaukdmas brangiausios ateinant iš jos darbelio, sumąsčiau, kad mano blog’as primena mozaiką, sudėliotą iš kažkokių mažų nuotrupų: mano pastebėjimų, minčių, fotkių, muzikos/videoklipų nuorodų. Neturiu poreikio čia vykdyti kažkokią susigalvotą sau pačiam misiją, nemoku rašyti didelių apmąstytų protingų straipsnių, viskas gaunasi labiau impulsyviai, nei apgalvotai, tad viskas yra daugiau smulkmė nei stambmė.
Kas matosi toje mozaikoje? Ko gero, aš 😉
P.S. Tarp kitko, ganėtinai nemažą mozaikos dalį sudaro ir skaitytojų komentarai.

Apie jūzerpiką

Žiūrėjau aš žiūrėjau į savo tokį fainą kjūzerpiką, ale kad pakilo lengvas protestinis judėjimas. Pavydi, aišku, mano pažįstamų 😉 ale tiek jau to – pereisim prie biškį įprastesnio vaizdelio 😉

Dėl registruotų vartotojų

Kai kurie mano skaitytojai yra užsiregistravę kaip vartotojai. Labai nekontroliuoju to registravimosi proceso, bet peržiūriu vartotojų sąrašą kas kažkiek laiko. Peržiūrėjęs šiandien, radau didžiulį kiekį tipo vartotojų iš Lenkijos ir šiaip įtartinų veikėjų, tad buvo atliktas keliasdešimties lūzerių friendocidas. Stengiausi būti atsargus, bet jei ką ištryniau netyčia – ooops, sorry, registruokitės iš naujo 🙂

Keli skaičiukai

Mano blog’e yra 7534 įrašai su 42701 komentarais.
Iki šiandien Akismet apsaugojo mane nuo 84267 spamo komentarų, tačiau tai bonbonkės: įskiepis „Conditional Captcha“ jau užblokavo 211789 brukalus, kurie net iki spamo neDAėjo.
Čia paaiškinimas tiems, kurie stebisi, kodėl kai kada tenka įrodinėti, kad esi žmogus 😉

Ufff, mumi vėl internetų platybėse…

O gal nevertėjo sugrįžti? 😉

Blogerių diena

Jei tikėti mano brangiausios pateikta nuoroda, šiandien yra Blogerių [upd. Interneto dienoraščių (blogų) diena]. Su švente, nelaimės amato broliai! 😉
Ta proga susimąsčiau, kaip čia man su tuo blogeriavimu gaunasi. Šiam mano tinklaraščiui jau pusšeštų metų, iki tol bene trejetą metų reiškiausi LiveJournal, kurį mečiau, nes netenkino techninės galimybės. Dabar retransliuoju savo įrašus į LiveJournal, GooglePlus ir FaceBook, kad tie žmonės, kurie neskaito šio blogo, bet nori sekti mano įrašus, galėtų tą daryti. Šiaip kartkartėmis parašau dar į savo polit-apžvalginį ir dvarinėjimų blogus, o va dalyvavimas muzikiniame bloge kažkaip užduso 😉 Vienžo, vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi…
Kai pagalvoju, kodėl rašau, į galvą lenda dvi mintys:
1. Forumuose dažnai sakoma: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“ Matomai, negaliu nerašyti 🙁
2. Lietuvių poezijos klasikė sakė: „Lakštingala negali nečiulbėti“ Vėlgi, matomai negaliu nečiul… tfu, nerašyti.
To negalėjimo nerašyti vaisius (kartais geresnius, kartais blogesnius) mato kasdien vidutiniškai ketvirtis tūkstančio unikalių skaitytojų. Daug ar mažai – nežinau, nes praktiškai nesusimąstau, kokią čia populiarią ar tikslinę temą paklibinus, kad tą skaitytojų skaičių padidinti. Tiesiog turbūt susidarė pakančių mano grafomanijai žmonių ratas, tik kad jis toks gana tylus – pabandžiau primesti, kiek susirenka komentatorių – nu tikrai jų maksimum dešimtadalis nuo skaitančių. Na bet nors skaito 😉
Kuriant šį blogą, atėjo kaip niekad aiškus suvokimas, kad kai kurios tavo mintys gali būti įdomios kitiems žmonėms. Ir nereikia būti kažkuo ypatingu, kad žmonės atsilieptų. Kažkada, vaikystėje-paauglystėje-jaunystėje rašantys man atrodė kažkaip pakylėti virš bendros masės, nes jie sugebėdavo sudominti savo mintimis. Kompiuterizacija-internetizacija iš esmės pakeitė rašytojo-skaitytojo santykį – rašymas prarado išskirtinumą, nes dabar kiekvienas gali viešai ir plačiai reikšti savo mintis; skaitymas tapo vertybe, nes masiškasis rašytojas turi kovoti už skaitytojo dėmesį. Taip kad tie pustrečio šimto kasdien pasižvalgančių po mano ūkį kaip ir paglosto širdį, nes aš tikrai nei moku, nei noriu, nei turiu laiko generuoti ilgus pilnus didžios išminties tekstus, kurie skambėtų internetuose. Tiesiog bandau užfiksuoti tai, kas mane užkabina, nes galbūt tai gali užkabinti ir kitus. Nes pasaulis pilnas įdomių dalykų, kuriuos ne visada galime/spėjame/sugebame pastebėti. O kai kas nors parodo į tai p;irštu „Žėk!“ – tada suvoki, jog dėl to vertėjo stabtelti kasdieniniame bėgime.

Taigi, ačiū mieli skaitytojai, už jūsų dėmesį man 🙂

Na, atspėjau ar ne?

Prognozė buvo apie milijoninį neunikalų apsilankymą 😉


UPD. Neatspėjau… 🙁

Aj, tiesa…

…užmiršau konstatuoti, kad šitam blog’ui kovo 7 sukakojo 5 metai. Teisingiau, pirmas išlikęs įrašas datuotas ta diena.

Prognozė pačiam sau

Primečiau, kad iki vieno esminio įvykio mano blog’e liko maždaug pusantro mėnesio. Ž’ėsim, ar prognozė išsipildys.
Norintys gali paspėlioti, atspėjėjas sužinos apie sėkmę po įvykio 😉
Žinau, žinau, esu blogietis 😛

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑