Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

365 žodžiai – 166

Yra tokia nemirtinga frazė: „Jei tie žmonės filmuose būtų klausęsi manęs – jie iki šiol būtų gyvi“. Ir turbūt ne vienas susiduriame su situacija, kai bandome kažkam patarti, nors tas mūsų patarimas visiškai beprasmis: per varžybų transliaciją – sportininkams; skaitydami straipsnį laikraštyje – politikams; žiūrėdami filmą – veikėjams. Suvokiame tą beprasmiškumą, bet vistiek pergyvename ir bandome padėti savo trigrašiu. Man išsigydyti nuo tokio distancinio patarinėjimo labai padėjo bendravimas internetais, kur aktuali kita tobula frazė: „Nesakykite man, ką daryti, ir aš nesakysiu, kur jums eiti“. Pamažu pradedi suvokti, kad distancinis bendravimas paremtas kiek kitokiais principais, nei tikrame gyvenime: internete tu (ypač jei esi anonimas) dažniausiai nesi atsakingas už savo žodžius, o va realybėje tave gali greit paimti už šiknos, jei tavo patarimai pridarė nuostolių. Ir ateina prašviesėjimas, kad tavo trigrašiai internete gal ir įdomūs, bet jie dažniausiai praignoruojami. Ir tada numoji ranka į diskusijas ir jas tiesiog stebi, nesistengdamas kažką jose pakeisti. Arba trolini pramogos dėlei, bet vėlgi nepersistengdamas, nes labai dažnai internetinis aktyvumas tėra perdimas vandenin – kyla burbulai, bet kvapas – atleisk, Viešpatie…

365 žodžiai – 165

Kolega scania anadien parašė apie mūsų subingalvių genialių išmislą kankinti vaikus vasaros karščiu. Na taip, įsivaizduoju tą košmarą ir prisimenu anuos laikus prie ruso, kai pats mokyklon ėjau. Pamokos baigdavosi, berods, gegužės 24 d., o jau kitą dieną autobusu Wilno-Heydekrug važiuodavau į kaimą. Ir prasidėdavo vasaros poilsiai ir darbai. Šieną pradėjau grėbti dar antroje klasėje, kai grėblis buvo bent pusantro karto už mane ilgesnis. O šiaip pabandžiau prisiminti, kuo dar užsiimdavome: karvių raištymas, girdymas ir namo varymas; burokų laistymas ir ravėjimas; šieno vartymas, grėbimas ir krovimas; sodo ir miško uogų rinkimas; Kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių; sausuolių rinkimas kūrenimui; malkų skaldymas; grindų plovimas ir dekių dulkinimas; bulvių skabymas; rugių pėdų rišimas. Ir čia tik tai, ką „ant greičiaus“ prisiminiau, bo veiklų kaime vaikams/paaugliams niekad netrūkdavo. Tai nėra dejavimas, nes buvo aiškus suvokimas, kad ir tu turi prisidėti prie visų gerovės kėlimo. Kuo pajėgi – tuo prisidedi, nes močiutė ir senelis turi krūvas kitų veiklų. Aišku, netrūko ir laisvo laiko zbitkoms krėsti, nes kai pramoksti tų darbų – jie einasi spėriai ir laiko tikrai lieka. O dabar, matydamas auginamą mižnių visuomenę, kurią per jėgą reikia laikyti mokykloje, bo šūdįstatymiai draudžia vaikams prisidėti prie šeimos darbų – tik nusispjaunu.

365 žodžiai – 164

Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, man galvon ateina tinkamiausias jo apibūdinimas pagal Henrichą Heinę: „Kai pasitraukia didvyriai, į sceną išeina klounai“. Jis kažkoks susmulkėjęs iki šūdniekių, nebėra deklaruojamų didžiulių tikslų (pvz., nuvykti į Mėnulį, sunaikinti Blogio Imperiją(tm) ir pan.) Vietoje to ant tavęs virsta informacija apie kažkokius serialus, garsenybių skandalus, mažumų eitynes, baisius nusikaltimus, naujus tapšnoklius etc. itd. Politikieriai dešimt kartų per savaitę keičia savo nuostatas dėl postų, koalicijų ir kitokių tik jiems svarbių smulkmenų. Toks atrodo įspūdingas fejerverkas iš įvykių, o pasižiūrėjus iš arčiau – kur kas panašiau į šūdo drabstymą ant veikiančio ventiliatoriaus. Nežinau, gal aš per daug noriu, bet kažkaip pasiilgstu paprastesnio gyvenimo, kai buvo aiškesnės žmonių pažiūros, galėjai daugmaž pasitikėti masinės informacijos priemonėmis ir pan. Nekalbu apie sovietmetį, nepriklausau priedurniams „prierusogeraubuvo“, bet buvo kažkoks tarpas mūsų istorijoje, kai aiškumo buvo daugiau. Suvokiu, kad gyvenimo greitis vis didėja, nes visokių technologijų pagreičiai auga, bandau prie viso to prisitaikyti, bet va karts nuo karto suvokiu, kad širdyje esu konservatorius. Ir tas aplinkos susmulkėjimas, kai svarbiausiais tampa dzinguliukai, o ne darbai – man nepatinka.

365 žodžiai – 163

Šįkart pakalbėkimą apie miestą Vilną. Taip, taip, ne Vilnių, o Vilną. kurį įvažiuojame pro kelio ženklą „Wilno„.

Wilno_1
Įvažiavimas į Vilną

Ir kuris yra gana toli nuo mūsų, nes netgi Kanadoje, Ontarijo provincijoje.

Wilno_ON
Google Maps

Kaip matome, miestelis neypač didelis, gal greičiau ypač nedidelis. Niekaip nepavyko rasti, kiek gi jame gyventojų, bet sprendžiant iš to, kad kasmetinėje mugėje Viščiuko vakarienės metu pamaitinami 2500 žmonių, tai visa apylinkė musėt tokio dydžio.

Wilno_2
Beveik katedra

Na bet užtai jie turi tikrai gražą medinę Šv.Marijos bažnyčią. Lietuviškų šaknų šis miestelis neturi, apart pavadinimo, bet ir tas suteiktas todėl, kad miestelį 1858 m. įkūrusios pabėgėlių iš carinės Rusijos kašubų grupės vadovas Ludwik Dembski buvo kilęs iš Vilniaus. Miestelis gerbia savo kašubiškas ir lenkiškas šaknis, apie kurias galima pasiskaityti miestelio tinklaraštyje.

Ir nors miestelis mažas, tačiau jis neišvengė didelio skandalo, susijusio su kunigų pedofilija, kai popiežiaus Jono Pauliaus II geras draugas Bernard Price, užaugęs Vilne, įkliuvo į tą bėdą.

Vienžo, va taip paieška internetuose pagal atsitiktines užklausas kai kada duoda įdomių rezultatų.

365 žodžiai – 162

Domiuosi dvarais, ir ypač jų kartografija. Labai įdomu senuose žemėlapiuose pažymėtų dvarų ieškoti naujesniuose ir dažnai nieko nerasti, nes nieko ir nebeliko. Ir peržiūrint skirtingų laikotarpių žemėlapius, gali pamatyti tų dvarų sunykimą. 10/42 Paimkime kaip pavyzdį Gedminačių dvarą netoli Švėkšnos.

084RU_1914
Carinis 1:84000 1914 m. žemėlapis

Seniausia normalios kokybės kartografinė medžiaga – carinis 2 varstų žemėlapis, kuriame matosi tvenkinys ir didelė dvaro sodyba.

025DE_1915
Vokiškas 1:25000 1915 m. žemėlapis (iš carinio 1:21000

Prasidėjus 1PK, tą teritoriją kartografavo vokiečiai, tiesiog pasinaudodami carine kartografine medžiaga. Čia vėlgi dvaro sodyba visu grožiu.

100LT_1930
Lietuviškas 1:100000 193x m. žemėlapis

Tarpukario Lietuva šią teritoriją tespėjo kartografuoti tik vidutiniu masteliu, bet dvaras stovi sau gražus.

025SU_1948
Sovietinis 1:25000 1948 m. žemėlapis

Ir štai pokaris, sovietai išleidžia savo žemėlapius. Dvaro kaip sodybos nebėra, rūmuose įrengta mokykla, ūkiniai pastatai perduoti kolchozui.

025SU_1960
Sovietinis 1:25000 1960 m. žemėlapis

1952 m. vasarą dvaro rūmai (tuo pat metu, kaip ir Švėkšnos dvaro rūmai) nugriauti, sodyba naudojama be jokio rūpesčio ir nyksta. Tą ir matome žemėlapyje, kur pažymėti tik griuvėsiai, nors tvartas dar buvo dalinai išlikęs.

ORT_2017
Lietuviškas ortofotografinis 2017 m. žemėlapis
GDR_2017
Lietuviškas internetinis žemėlapis

Na ir štai lietuviška kartografinė medžiaga, kur dar galima pamatyti tvarto likučius. Skausmas ir liūdesys…

365 žodžiai – 161

Iš trinamų juodraščių

Kažkada pasidomėjau, kada gi Lietuvoje pradėti naudoti valstybiniai automobilių numeriai. Pasirodo – Lietuvoje valstybinius numerius automobiliams pradėta teikti 1921-aisiais, o nuo 1932-ųjų įsigaliojo valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda – ant numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota. Numeriai buvo balti su juodais skaičiais. Prezidento automobilio valstybinis numeris buvo „K 1“ („Kaunas 1″).

Na ir tada pasidarė įdomu, kokius gi limuzinus naudojo tarpukario Lietuvos prezidentai. 1920-aisiais Lietuvos prezidentu tapus Aleksandrui Stulginskiui, vyriausybiniam garažui nupirktas „Delaunay-Belleville 12 CV“ su 4 litrų darbinio tūrio varikliu, nuo kitų to meto automobilių išsiskyręs itin maža vibracija ir tyliu jėgos agregatų darbu. Šiais laikais mažai kam žinomo prancūzų gamintojo „Delaunay-Belleville“ automobiliai XX a. pradžioje buvo vieni iš prestižiškiausių pasaulyje ir turtuolių geidžiamiausi. Jais važinėjo Rusijos caras Nikolajus II, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII.

Delaunay Belleville Modeles 12 14-16 et 25-30 cv

Delaunay-Belleville 12 CV

Šį automobilį su atviru stogu naudojo ir Antanas Smetona, ir Kazys Grinius, o taip ir kariuomenės vadai. Be to, Respublikos prezidentas Antanas Smetona įvairiais laikotarpiais važinėjo  „Fiat 519“, „Lincoln Series K“.

Fiat_519_Series1_Coupe-de-Ville_1922

Fiat 519

36-Lincoln-K

Lincoln K

365 žodžiai – 160

Seniai nebežiūriu televizijos, praktiškai neskaitau lietuviškų informacinių portalų, nebent darbe darau pertraukėlę. Kodėl? Nes blogų žinių ir debiliškumo lygis ten pasiekė kosmines aukštumas. Vien pasižiūrėjus į antraštes, nesinori nieko skaityti.

Pabandžiau pereiti per delfius ir išrankioti pačias beviltiškiausias antraštes.

Medicinos psichologė apie sužvėrėjusių lietuvių nusikaltimus: lytinis instinktas turi ir didžiulę griaunamąją jėgą

Jei jums išoperuotas apendiksas, mokslininkai turi blogų žinių

Mokslų daktarė: smegenyse nusėda visi nuodai, tik iki tam tikro laiko apie juos tiesiog nieko nežinote

Žiniasklaida: Kim Jong-Unas išbandė naują mirties bausmės būdą

Negalėjo patikėti pamatytu vaizdu viešajame tualete

Medikai jau skaičiuoja erkiniu encefalitu užsikrėtusius lietuvius: kada reikia reaguoti žaibiškai?

Tarp dviejų kaimų įsiplieskė žiaurus karas: dėl masinių muštynių vietiniai gyvena baimėje

Nežinau kaip jums, bet man po tokių antraščių perskaitymo turėtų susidaryti įspūdis, kad viskas pieciec-kapiec ir gyventi beprasmiška. Tarsi gyventume kažkokiame apokaliptiniame pasaulyje, kur aplink tik blogis. O perskaičius paaiškėja, kad trečdalis tos rašliavos tai delfio „žurnalistų“ išpūstos nesąmonės, trečdalis – totalus briedas, ir tik trečdalis arčiau tiesos.

365 žodžiai – 159

Kažkada rašiau apie Citroën 2CV Sahara – „bjaurųjį ančiuką“ su dviem varikliais. Tai vienas iš rečiausių ir neįprastų visureigių pasaulyje. Kadangi prisikaupė įdomių fotkių, tai nutariau dar parašyti.
Išleisdama paprastą ir pigų automobilį, Citroën pagalvojo apie keturiais ratais varomą „ančiuko“ versiją, reikalingą visų pirma Prancūzijos kolonijoms Afrikoje, tačiau ir pačioje Prancūzijoje užteko bekelės.

2CV_Sahara_8
2CV Sahara

Gautas techninis stebuklas turi tokį įdomų dizainą, kad neįmanoma jo neaprašyti.

2CV_Sahara_1
2CV Sahara

Mažas dviejų cilindrų 0,4 l 12 AG variklis nebuvo tinkamiausia jėgainė visureigiui, tad Citroën inžinieriai tiesiog įstatė antrą tokį patį variklį užpakalyje.

2CV_Sahara_brez
2CV Sahara anatomija
2CV_Sahara_2
2CV Sahara iš galo
2CV_Sahara_motor
Galinis 2CV Sahara motoras

Priekinis variklis varė priekinius ratus, o užpakalinis – galinius. 7/90

2CV_Sahara_vidus
2CV Sahara vidus

Variklio ir transmisijos valdymas sinchronizuotas. Automobilis turėjo vieną sankabos pedalą, vieną akseleratoriaus pedalą ir vieną pavarų perjungimo svirtį, tačiau varikliai veikė atskirai vienas nuo kito ir buvo užvedami atskirai. Beje, yra ir du kuro bakai, po vieną kiekvienam varikliui.

2CV_Sahara_start
Du užvedimo rakteliai

Didžiausias greitis su vienu varikliu ~64 km/h, su abiem – ~100 km/h.

Deja, Sachara paklausi nebuvo dėl palyginti didelės kainos, todėl per 10 metų pagamintos tik 694 mašinos, iš jų iki šiol išliko apie šimtą.

2CV_Sahara_6
2CV Sahara veiksme
2CV_Sahara_5
2Cv Sahara veiksme
2CV_Sahara_4
2CV Sahara veiksme

365 žodžiai – 158

Iš kažkada kompiliuotų labai liūdnų pamąstymų apie dabartinį pasaulį, pabaiga iš ankstesnio teksto

Taigi, absoliuti nelaisvė gali būti realizuota labai lengvai – autokratijos tą sugeba, o va pilnos ir beribės laisvės nėra – demokratija jos tiesiog neleidžia, nes veikia paprastas dėsnis: Jūsų laisvė baigiasi, kai prasideda kito asmens laisvė, todėl ji visada yra visų žmonių laisvių suma. Tačiau demokratija – būtent laisvė. 4/45 Pasirinkimo laisvė kartu su atsakomybe už ją. Tik toks sprendimas ir jokių variantų. Pabandykime iš viso to iškristalizuoti du pagrindinius bet kokios demokratinės valdžios principus. Visų pirma, tai valdžios kintamumas. Koks bebūtų puikus lyderis, tačiau laikui bėgant jis leis vis daugiau ir daugiau valdžios resursų, siekdamas išlaikyti tą valdžią, o ne naudoti ją žmonių gerovei. Bet koks resursas visada ribotas, taip ir su valdžia, tad ateina metas, kai nepakeičiamas prezidentas nustoja būti naudingas šaliai ir tautai. Tam turime aibę gyvų ir nebegyvų autokratinių vadovų pavyzdžių: Smetona, Gaddafi, Asad, Mubarak, Putinas, Lukašenka, Nazarbajevas. Ir kartu su valdžios kintamumu demokratijai būtinas atsakomybės jausmas už visos tautos pasirinkimą. Prisiminkime savo protestinius balsavimus ir kas iš to gaudavosi Lietuvai

365 žodžiai – 157


Iš kažkada kompiliuotų labai liūdnų pamąstymų apie dabartinį pasaulį, tęsinys iš ankstesnio teksto

Nepaisant galimų nesėkmių, demokratijos vertė būtent tokia: ji visada siekia rasti kiek galima labiau subalansuotą visų interesų sumą tam tikru momentu. Tad reikia identifikuoti du esminius veiksnius, lemiančius šalies ir visuomenės demokratijos būklę.

Pirmiausia – bet kokios rūšies autokratijos negali būti demokratiškos, net jei jos atrodo demokratiškai. Autokratijos (pvz., despotizmas, diktatūra, oligokratija ar ochlokratija) – visoms nevaldančiosioms socialinėmis grupėmis visuomet primeta valdančiosios klikos interesus. Tik metodai skiriasi: brutali jėga arba subtilus manipuliavimas – tačiau tai nesvarbu. Svarbiausia tai, kad socialinių grupių prieštaravimai autokratijose iš esmės nesubalansuoti, todėl tokios visuomenės visada viduje prieštaringos. Ir kuo griežčiau vienos grupės valia primetama kitoms, tuo labiau tai darosi nepriimtina kitoms, tuo sunkesnis konfliktas visuomenėje įsiplieskia.

Antrasis veiksnys ir antroji demokratijos sąlyga yra pasirinkimo laisvės ir atsakomybės už ją pusiausvyra. Vienas be kito neįvyksta. Jei asmuo (ar visuomenė) kategoriškai nenori būti atsakingas už savo pasirinkimą, jis nėra laisvas. Ir atvirkščiai. Absoliuti laisvė neįmanoma, nes tai reiškia absoliučią atsakomybę, kurios negali būti dėl visiškai objektyvių priežasčių.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑