Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

365 žodžiai – 232

Įrašas, permąstant perskaitytas internetines glupstvas

Žvelgiant į kai kuriuos internetuose hiperaktyviai besireiškiančius „infliuencerius“, taip ir matai, kaip juose verda tobula savigyra. Jie daug galvoja ir rašo apie save ir savo vietą Visatoje, aiškiai suprasdami, kad yra aktyvūs ir efektyvūs žmonės, turintys ryškias praktines žinias apie viską, emancipatoriai, gilūs administracijos žinovai, pedagoginių, ekonominių ir tarnybinių reformų išradėjai.

Jei dar nepavargote nuo tokių tobulų žmonių, tačiau norite šiek tiek romantikos, būtina atminti, jog jie yra tiesiog balti sodrūs debesys, nešantys savyje gyvybinę drėgmę laukams, kuriuose auga javai – auditorija, laukianti nepriekaištingos išminties apraiškų. Šie javai, tarsi sausroje perdžiūvę ūgliai, sugeria kiekvieną rasą ir kiekvieną gyvybę teikiančios drėgmės lašą. Tačiau to jiems nepakanka. Ir štai apsireiškia influenceriai ir ima dosniai pilti ant jų gerumo srautus, ne tik maitindami protą, bet ir plaudami sielas, darydami jas švaresnes ir, neslepiant, švelnesnes.

Skamba pompastiškai ir briedovai, bet būtent toks įspūdis susidaro, kai koks lietuviškų internetų mesijas pradeda dėstyti, katruo pirštu šikną nosį krapštyti. Kažkodėl bet kas, sulaukęs nors mažiausio dėmesio, pasijunta guru, kuris privalo visus vesti į vienintelį tiesos kelią, žinomą tik jam: neploti lėktuvuose, negerti užplikomos puodeliuose kavos ir panašiai tobulėti. „Palikite žmones ramybėje dėl tokių šūdniekių!“ – taip ir norisi sušukti, bet pagalvoji, kad ir tu tada gali tapti guru, kuris aiškina eskimams, kaip elgtis baisių karščių metu.

Tai va ir lieku tylumoje savęs neišreiškęs, guru nepatapęs. Nors nežinau, ar benoriu vėl būti svarbus ir žinomas, kadangi žinau, kad norint likti ant bangos, reikia labai rimtai plaukti.

365 žodžiai – 231

Žvelgiu aš į tai, kaip ruskijos nacgvardija dubasina „opoziciją“ ir niekaip negaliu suprasti, ko mes dėl to pergyvename. Lyg atėjus „opozicijai“ į valdžią kas nors ten pasikeis. Kiek besidomėčiau visokių „opozicionierių“ programomis, nė vienas iš jų nesiryžta atvirai prisipažinti, kad ruskija tapo agresyvia teroristine valstybe. Nė vienas nesako: „Mes privalome pasitraukti iš okupuotų Padniestrės, Donabso, Abchazijos, Krymo, Pietų Osetijos“. Linksmiausia su Krymu: netgi putlerio superkritikai Pravalnas su Chodoru vieningai laiko Krymą ruskijos dalimi: Krymo gyventojai patys apsisprendė ir išvis Krymas ne buterbrodas, kad jį kažkam grąžintum.

Buvo du realūs opoziciniai politikai ruskijoje, bet Novodvorskaja mirė, o Borovojus pasitraukė į Vakarus. Taip kad dabar ten tarp putlerininkų ir „opozicionierių“ kova vyksta tik dėl lovio perdalinimo, o naivūs vakarėnai tiki, kad nugalėjus opozicijai, ruskija vėl taps Rusija, bus galima atšaukti sankcijas ir vėl varinėti biznelius. Ne, brangieji mano – kol ten galvelėse tebesėdi didžiarusiškas šovinizmas – ruskija bus tiesiog chameleonas, keičiantis spalvas, bet nekeičiantis esmės. Jie turi suprasti, kad demokratija nėra tiesiog carų keitimasis soste, demokratija visų pirma yra pagarba aplinkiniams ir skaitymasis su jų nuomone.

Vėlgi, kas link nacgvardijos žiaurumo. Reikia suvokti, kad nacgvardija kilusi iš liaudies, ir jei ji susvyruos – putlerio likimas nulemtas. Todėl ruskijos valdžios tikslas yra taip įpanioti nacgvardiją į susidorojimus su liaudimi, kad jai tiesiog nebebūtų kelio atgal. Taip kad pirkim popkorną ir ruoškimės ilgam „opozicijos“ ir nacgvardijos priešpriešos spektakliui – „opozicija“ nepajėgi perimti valdžią, bet tinkama išleisti protesto garą, ką jai leidžia putleris.

365 žodžiai – 230

Mano geresnioji pusė labai mėgsta dzūkiškas bandas. Tai toks kaip ir didžiulis bulvinis blynas, kepamas krosnyje, padėtas ant kopūstų lapų. Internetuose ji rado, kad tas bandas kepa „Dzūkijos dvaras“ netoli Alytaus, tad išsiruošėme į kelionę bandų testuoti. Aišku, joks jis ne dvaras, ištisinis naujadirbinys, bet atrodo gražiai. Meniu geras, maistas puikus (labai skani troškintų raugintų kopūstų sriuba ir dzūkų bandos su troškinta vištiena), dviese sočiai pavalgėme už ~18 Eur.

20190818_113518
„Dzūkijos dvaras“
20190818_120349
Dzūkiška banda (kairėje) su troškinta vištienos kulšele (dešinėje)

Sekantis etapas – Kijučių ir Kalesninkų dvarai. Pirmajame iš jų mano uošvis nemažai dirbo paauglystėje visokius ūkio darbus samdiniu, antrasis buvo vietinėje „sostinėje“.

dvarai084
Kijučių ir Kalesninkų dvarai cariniame 1:84000 žemėlapyje

Kijučių dvaras visiškai sunaikintas, belikusi į jokius paveldus neįtraukta dvarvietė.

Kijučiai
Kijučių dvarvietė ortofotografiniame žemėlapyje
20190818_131647
Kijučių dvarvietė

Tuo pačiu aplankėme Razumnos kaimą, iš kurio kilęs mano uošvis ir mano geresnioji pusė praleidusi nemažai vaikystės/paauglystės laiko. Deja, buvusi uošvio tėvų sodyba priklauso svetimiems žmonėms, jie pradėjo tvarkymus, tad lauko keliais (tik Citroen hidropneumatinės pakabos dėka!) privažiavome kaimo kapinaites.

20190818_133300
Razumnos kaimo kapinaitėse

Kalesninkų dvaro pavyko rasti tik išlikusį svirną, visa teritorija užstatyta.

Kalesninkai
Kalesninkų dvaro likučiai
20190818_134624
Kalesninkų dvaro svirnas

Mane labai domina buvusio geležinkelio Alytus- Varėna trasa, esu aplankęs keletą jo buvusių statinių. Šįkart pavyko privažiuoti iki buvusios pralaidos tarp Varėnos I ir II tvenkinių iš šiaurinės pusės (vėlgi tik Citroen pakabos dėka). Reikės sekantį kartą besilankant tuose kraštuose privažiuoti iš pietinės pusės.

Pralaida
Privažiavimas prie pralaidos iš šiaurės
20190818_142117
Buvusi geležinkelio trasos pralaida tarp Varėnos I ir Varėnos II tvenkinių

Apžiūrėję pralaidą, važiavome iki Glūko ežero. Truputį pasiklydome miškuose, tad iš pradžių privažiavome Glūkaitį. Nieko baisaus, gavome gražų vaizdą.

20190818_144557
Glūkaičio ežeras

Vistik pavyko pasiekti ir pagrindinį Glūko ežerą, kur šauniai praleidome laiką, kontaktuodami su šnypščiančia gamta. Ežeras mums kelia nostalgiją, nes ten esame ne kartą vasaroję po savaitę-dvi.

20190818_145747
Glūko ežeras
20190818_150016
Fotosesija

Na ir tada kelias jau vedė namolio.

365 žodžiai – 229

Vietoje žodžių – citromiargynoz.

2CV_1
Ami_1
B_1
C_1
Dyane_1
DS_1
H_1
Mehari_1
SM_1
TA_1
2CV_2
Dyane_2
DS_2
H_2
TA_2
2CV_3
DS_3
H_3
TA_5
2CV_4
DS_5

365 žodžiai – 228

Mano geresnioji pusė per Žolines užsinorėjo dilgėlių vyno iš Kidulių vyninės, tad išvažiavome jo ieškoti. Kad kelias būtų ilgesnis, nutarėme aplankyti Marijampolę, bo pro ją visąlaik tik pravažiuojame, keliaudami į liankų žemę.

Turiu pasakyti, kad Marijampolė pozityviai nustebino: švarus, tvarkingas, fainas miestas. Pasivaikščiojome, aplankėme dvi ypač įžymybes: Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo baziliką ir Kačių kiemelį. Kačių kiemelyje yra ne tik katės, bet ir įdomi sienų tapyba. Fain, rekomenduoju!

20190815_102645
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika
20190815_102836
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika
20190815_103112
Bažnyčios fundatorės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės biustas
20190815_105307
Kačių kiemelio info lenta
20190815_105340
Kačių kiemelio katukai
20190815_105551
Kačių kiemelio balandžiai
20190815_105738
Kačių kiemelio langanamis
20190815_105945
Kačių kiemelio paukščiai
20190815_110302
Marijampolės graffitti
20190815_110536
Kietas prekybcentris

Iš Marijampolės per Vilkaviškį pasukome į Kybartus. Pakeliui užsukome į gražiai tvarkomą Paežerių dvarą. Gaila, kad išeiginė diena, tad muziejus uždarytas.

20190815_115151
Paežerių dvaro rūmai iš paradinės pusės
20190815_115833
Paežerių ežeras
20190815_115944
Kadrų gaudymas
20190815_120233
Paežerių dvaro rūmai nuo ežero pusės

Alvito dvaro telikusi apleista spirito varykla užmūrytais langais.

20190815_121647
Alvito dvaro spirito varykla

Pagaliau privažiavome Kybartus. Pasienio miestas aptvarkytas, įdomus buvęs gaisrinės bokštas, graži tarpukarinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

20190815_123004
Kybartų gaisrinės bokštas
20190815_123328 Stitch

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Retokai važinėjame po šį Lietuvos kraštą, bet jis tikrai gražus, rekomenduoju ten pasisukioti.

20190815_124933
Šeimenos upė
20190815_124959
Lietuvos keliai
20190815_125009
Lietuvos keliai

Pasiekėme Kudirkos Naumiestį, pažvelgėmę į tokią dabar svetimą ruskiją. Tarp kitko, niekas nesiruošia naikinti raudonžvaigždžio paminklo žuvusiems NKVD pasieniečiams. Tik lietuviai atstatė Nepriklausomybės paminklą, žvelgiantį į buvusius Rytprūsius.

20190815_130333
Tolumoje – ruskija
20190815_130458
Raudonžvaigždis paminklas
20190815_130531
Nepriklausmybės paminklas

Pakeliui prie Išdagų apžiūrėjome ir Molotovo linijos bunkerį. Jų išlikę nemažai, tik kad jie neparuošti lankymui.

20190815_132801
Molotovo linijos bunkeris.

Pagaliau privažiavome Kidulių vyninę „Vilkenta“, kur pavalgėme ir atsigėrėme. Kas vyno (dilgėlių, pienių ir rožinio), kas giros. Žmonių labai daug, tad teko palaukti.

20190815_152255
Vyninė „Vilkenta“

Atėjo metas sukti namo, bet dar ne visos vietos buvo aplankytos. Šalia Kidulių yra apleistas ir liūdnas Kaimelio dvaras.

20190815_152815
Kaimelio dvaro rūmai
20190815_153014
Kaimelio dvaro apyniai

Na ir paskutinis sustojimas buvo pačiame liūdniausiame iš tądien aplankytų dvarų – Pavilkijo dvare.

20190815_163430
Pavilkijo dvaro rūmai

O toliau jau beliko tik kelias namo.

365 žodžiai – 227

Paskutines dvi savaites man gaunasi kažkoks dienų išsimėtymas ir iškritimas iš normalaus gyvenimo grafikų. Paaiškinsiu: praėjusią savaitę pirmas tris dienas buvau išvažiuojamame seminare, darbe tik dvi dienas, paskui savaitgalis; šią savaitę dirbome tris dienas, Žolinės, atidirbsim šiandien, vėl savaitgalis. Išvažiuojamasis seminaras gana įtemptas, bet nevyksta grafikas „namai-darbas-namai“ ir žmogus savotiškai iššoki iš savaitės ritmo.

Išeiginė viduryje savaitės mane irgi išmuša iš darbinio ritmo – lyg ir savaitgalis, lyg ir ne – rytoj į darbą, bet nepilna darbo savaitė, negali planuotis normalaus savaitinio ciklo „įsibėgejimas-aktyvus darbas-nusiraminimas“, nes teturi vieną darbo dieną. Juolab, kad ji dar ir trumpesnė, bo toks grafikas.

Aišku, išeiginės yra gėris, bet susimąsčiau, kaip čia gausis pensijoje. Aišku, iki jos man dar Arti ir Arti virš keturių metų, vėlgi klausimas, ar varys ilsėtis, ar prašys dar padirbėti, tačiau medžiaga pamąstymui atsiranda: kaip gyventi, kai kasdien savaitgalis? Aišku, darbų yra, bet tai savi darbai, ir ciklo „namai-darbas-namai“ nebėra.

Veiklų savaitgaliams turiu apsčiai, ir tai nebūtinai važinėjimai po Lietuvą – dvarų kartografavimas labai imlus laikui, kaupiasi aplankytų/ apifotkintų, bet nepublikuotų dvarų archyvas, dar visokių kartografinių idėjų aibės, o kur dar LEGO projektai? Vienžo, užsiimti kuo būtų, nes dabar ilgesni darbai arba tęsiasi diena po dienos, pereidami iš savaičių į mėnesius, arba atgula į tolimą stalčių.

Va taip išbaladotos pora savaičių davė medžiagos pasvajojimui apie tą laiką, kai kiekviena diena bus savaitgalis, skirtas tik sau pačiam (čia dar visko gali būti).

365 žodžiai -226

Dalykai, kurių suvokimui daugumai iš mūsų reikia 50 metų:
1. Filmo blogumas yra tiesiogiai proporcingas sraigtasparnių skaičiui jame.
2. Niekada nerasite nė vieno, kuris galėtų jums pateikti aiškias ir įtikinamas priežastis, kodėl įvestas vasaros laikas.
3. Niekada nesakykite moteriai nieko, kas net mažiausia užuomina parodytų, kad galvojate, jog ji nėščia, nebent pamatytumėte iš jos lendantį kūdikį.
4. Galingiausia visatos jėga: paskalos.
5. Vienas dalykas, kuris vienija visus žmones, nepaisant amžiaus, lyties, religijos, ekonominės padėties ar etninės priklausomybės, yra tas, kad giliai viduje mes VISI manome, kad esame geresni už vidutinius vairuotojus.
6. Ateina laikas, kai turėtumėte nustoti tikėti, kad kiti žmonės daug ką padarys dėl jūsų gimtadienio. Tas laikas: 11 metų.
7. Tarp hobio ir psichinės ligos yra labai plonytė riba.
9. Jei turėtumėte vienu žodžiu apibrėžti priežastį, dėl kurios žmonių rasė nepasiekė ir niekada neišnaudos savo potencialo pilnai, šis žodis būtų „pasitarimai“.
10. Pagrindinis beveik visų organizuotų protestų rezultatas yra erzinti žmones, kurie juose nedalyvauja.
11. Jei tikrai yra Dievas, sukūręs visą Visatą su visa jos šlove, ir jis nuspręs perduoti žinią žmonijai, jis NEPASIŲS savo pasiuntiniu asmens su bloga šukuosena ar tam tikrais atvejais tikrai blogu makiažu per kabelinę televiziją.
15. Kai iškyla problemų ir viskas atrodo blogai, visada yra vienas asmuo, kuris žino sprendimą ir nori perimti vadovavimą. Labai dažnai tas žmogus yra beprotis.
16. Jūsų tikrieji draugai jus myli bet kokiu atveju.
17. Niekam nerūpi, jei nemoki gerai šokti. Tiesiog kelkis ir šok.

365 žodžiai – 225

Vakarais betvarkant mano dvarų duombazę, kai dvarų pavadinimus rankioju iš įvarių senų žemėlapių, kyla įvairių minčių. Viena iš jų – familijų išsiskyrimai. Įsivaizduokime: kažkada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais visa Lietuvos teritorija (na, išskyrus Klaipėdos kraštą) buvo vienoje valstybėje. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visa Lietuva (po nedidelių peripetijų) perėjo carinės Rusijos žinion. Vėlgi viskas vienoje valstybėje, sienų nėra, familijos bendrauja laisvai. Ir štai Pirmasis pasaulinis karas, susikuria Nepriklausomos Lietuva ir Lenkija, kariauja tarpusavyje ir štai Lietuvos teritorija padalinta demarkacine linija. Kol 1939 metais Aloyzičius su Visarionyčium nepradeda Europos perdalijimo. Ir Lietuva atgauna dalį savo turėtų žemių, už tai sumokėdama Nepriklausomybės praradimu. Kol pagaliau neišsilaisviname iš bolševizmo gniaužtų.

Vienas iš tokių įdomių lietuviško topografinio M1:100 000 žemėlapio fragmentų, kuriame matosi mano minėtos temos iliustracija. Kažkada „prie caro“ buvo du palivarkai: Katišiaus (Котышь) ir Kapčiškių (Копцишки). Atstumas koks kilometras, tai įtariu, kad ponai pabendraudavo. Ir štai lenkai užpuola lietuvius ir nubrėžia laikiną sieną. Vienas palivarkas pas lietuvius, kitas pas lenkus.

kaimynai

Įdomu, ar išliko koks ponų bendravimas šioje situacijoje? Juk 20 metų lenkai laikė užgrobę Vilniaus kraštą, tarp valstybių nebuvo diplomatinių santykių. Įdomu, kokių pažiūrų laikėsi abiejų dvarų ponai – juk didžioji dalis dvarininkų buvo sulenkėję, lojalumu Nepriklausomai Lietuvai polonofilaI nepasižymėjo, lietuviškumą propagavo nedaugelis?

Šiandien iš tų palivarkų likę nekas – Kapčiškės pavirto kaimo poilsinių sodybų kaimeliu, Katišiaus vietoje matosi nusenusi sodyba. O gal tai vis dar originalūs palivarko pastatai?

365 žodžiai – 224

ruskijoje kuo toliau, tuo labiau kyla nostalgija sovietmečiui. Tiek to, lai būna sovietmetis, jei jums taip norisi, teko jame pagyventi ir man, nebuvo lengva ir gera, bet išgyventi galima, nors atgal nenorėčiau už jokius pinigus.

Taigi, nostalgija sovietmečiui ruskijoje reiškiasi pačia iškreipčiausia forma – meile Stalinui. Iš esmės stebime Stalino kulto atgimimą, visiškai ignoruojant to režimo nusikalstamą prigimtį. „Prie Stalino buvo tvarka!“ – šitas leitmotyvas skirtas pridengti nesugebėjimą prisitaikyti prie pakitusio pasaulio, kur tu nebesi valstybės globotinis-išlaikytinis, o turi kurtis savo likimą pats. Ilgametis vergas nebemoka būti laisvas, it tai pagrindninė postsovietinio pasaulio tragedija. Netgi Lietuvoje aibė žmonių iki šiol nuoširdžiai tiki, kad jais privaloma rūpintis, bo jie neturi nė mažiausio noro stengtis pagerinti savo gyvenimą.

Kuo baigsis ruskių nostalgija stipriai rankai – neaišku. Pasaulis pakito ir putleris nepajėgus tapti naujuoju Stalinu, nors gal ir norėtų. Laimei, Lietuvoje, skirtingai nei ruskijoje, stiprios rankos mėgėjai nepopuliarūs, vienintelį potencialų mačo, užsiropštųsį į prezidento kėdę, pavyko iš ten išspirti.

Taigi, keletas produktų neo-stalinizmo mėgėjams (rasta kažkur kažkada internetuose):

1) Šokoladas „Stalinas“  – be galo kartus, 90% kakavos.
2) Degtinė „Molotovo-Ribentropo kokteilis“: „Vilniaus džino“, „Rygos balzamo“, „Senojo Talino“ ir „Moldovos puokštės“ mišinys, 39 laipsnių, su slaptais priedais.
3) Kečupas „Maršalas Žukovas“ – ypatingai raudonas, padidėjusi pomidorų koncentracija, dvigubai didesnė padažo dalis paviršiaus vienete.
4) Skalbimo milteliai „Stalino valymas“ – išvalo bet kokias dėmes.
5) Kramtomoji guma „Stalino ORBIT“ – kramtoma ilgą laiką, stipriai limpa prie dantų, perduodama vaikams ir anūkams kramtyti.

365 žodžiai – 223

Kai žmogus turi daug įvairių veiklų (įdomių ar būtinų), tinklaraščio rašymas kai kada atidedamas į šalį. Ypač, kai tekstai turi vis ilgėti 😉 Anyway, reikia stengtis įvykdyti paties sau pačiam išsikeltus tikslus, ką ir stengiuosi daryti.

Turiu čia komentatorių, kuris labai įdomiai žiūri į putlerį: žavisi juo kaip valstybės galva, darančia pasaulyje viskokias bjaurastis be (kol kas) rimtesnio atkirčio, ir tuo pat metu nekenčia putlerio būtent už tas pačias bjaurastis. Indomu tai, kad dėl putlerio nebaudžiamumo kaltas pasaulis, kuris nesukelia nedidelio pasaulinio karo, idant deramai nubaustų niekadėją, bo visokios antiputlerinės sankcijos nifiga neveikia.

Ginčijamės mes su juo, abu vis liekame prie savo pozicijų, bet mane stebina nenoras suvokti šiandieninio pasaulio sudėtingumą, kur vienose situacijose dvi valstybės veikia kaip priešai, kitose išlaiko neutralumą, o trečiose netgi tampa sąjungininkėmis. Ir visa tai vienu metu. Interesai aukščiau visko, ir todėl mes matome Vakarų sankcijas ruskijai už Krymo užgrobimą ir ruskijos sankcijas už sankcijas, tuo pat metu vykstančią prekybą nafta/dujomis iš vienos pusės ir įrengimais iš kitos, ir tuo pat metu ruskijos ir Vakarų kariai tvatina ISIS banditus. Ryšiai šiame globaliame pasaulyje primena jau netgi ne voratinklį, o Interneto voratinklį su žymiai sudėtingesne struktūra.

Tad ašarojimas dėl to, kad minkštakiaušis Obama nesugebėjo pašalinti putlerio, yra beprasmiškas, nes ir kietakiaušis Trampas taip pat to nesugebėjo padaryti. Ir esmė ne meilėje ar baimėje – tiesiog kai karinis problemos sprendimas neįmanomas, visi kiti būdai atsimuša į ruskijos režimo stabilumą. Tad belieka kantriai laukti.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑