Grumlino palėpė

…nors norėtųsi

Share on Facebook

Durnadėžėje eina kažkurio šampūno plaukams reklama, idiotiškai žvalus reklaminis balsas:
Plaukai be pleiskanų! – ir tokia pauzelė, kad nesusilaikęs užbaigiau
…- plaukai be ateities!
Nuoširdžiai nusikvatojom su brangiausiąja

Share on Facebook

Panoraminė ekskursija po Vilniaus Šv.Pertro ir Povilo bažnyčią. Pasileidus, valdoma kairėje esančiu valdikliu panašiai kaip Google Earth. Vaizdelis – super!

Share on Facebook

Esi piktas? Pyk! Bet tai tau nesuteikia teisės būti žiauriam kitų atžvilgiu.

Share on Facebook

Didvyriai yra žmonės, kurie tiesiog daro tai, kas privalu daryti ir kada tai privalu daryti, nežiūrint į pasekmes
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Share on Facebook

Tai va, Nepriklausomybės atkūrimo proga pasidovanojau sau prabangųjį “Kauno tvirtovės atlasą”. Perverčiau – liuks leidinys, o ir bendradarbiai, kurie turi reikalų su panašiais dalykais tipo žemėlapių bei knygų apie kartografiją leidyba ir kuriems įtikti ganėtinai sunku, leidinį irgi įvertino labai palankiai. Vienžo, pasigulėjimui ant sofkutės ir pasiskaitinėjimui-pasižiūrinėjimui puikus dalykas

Share on Facebook

Šitie filosofo A.Jokūbaičio žodžiai iš mano brangiausios rekomenduoto straipsnio (ji mane vis pamaitina medžiaga protingiems įrašams ) turbūt geriausiai apibrėžia, kodėl gi žmonės kai kada padaro dalykus, kuriais vėliau ir nusivilia, ir dėl kai kurių kai kada net gailisi.
Šiaip neblogos mintys apie Lietuvos liberastų tauškalus apie “laisvę”, kuri kuo toliau, tuo labiau degraduoja į politkorektišką savicenzūrą, o mes tampame tokie pat nelaisvi, kaip ir sovietmečiu – tik šįkart savo pačių noru:
“Kalbame apie laisvę, bet retai susimąstome apie „laisvas“ nelaisvės formas. Pagalvokite, kaip elgiasi žmogus, kuriam reikia atiduoti paskolą bankui. Pagalvokite, kaip jis organizuoja savo karjerą, kaip pradeda bijoti tam tikrų dalykų ir jų nedaryti, kaip tampa politiškai korektiškas. Tai naujo tipo disciplanarinė visuomenė.
Skirtumas nuo sovietmečio tik tas, kad dabar patys individai savo noru įstato save į tam tikras kultūrinio gyvenimo formas, kurios juos prievartauja. Ir įdomiausia, kad ta prievarta jiems yra tokia miela, kad jie jos net nevadina prievarta.“

Share on Facebook

Dėmesio! Toliau bus nuobodi pseudo-mokslinė studija iš kartografijos srities, bandant palyginti tą pačią vietovę 1952 ir 2005 metais, tad jei nemėgstate daug raidžių – toliau skaityti neverta

Rašydamas serialą “Taip buvo:”, kiekvieną kartą suvokiu, kad tas mano minimas pasaulis yra nuėjęs nebūtin, o manyje tėra likę tik prisiminimai apie jį. Be abejo, jis kažkiek idealizuotas, tačiau visdėlto stengiuosi būti maksimaliai objektyvus, rašydamas apie tai, kas buvo, kad nepirsigalvočiau to, kas nebuvo. Gal todėl tie mano įrašai nėra visa-aprėpiantys, nes toli gražu jau nebe viską prisimenu – juk nemažai metų praėjo.
Bet va vis prisimenu, kaip atrodė tos vaikystės vietos kadaise ir pamąstau, kad turbūt nė vienas mano blog’o skaitytojas, jaunesnis nei 35 metai, jau nebėra matęs natūralios Lietuvos, dar nesuniokotos melioracijos. Nekalbu apie atskirus išsaugotus fragmentus tipo Labanoro giria, Čepkelių raistas ar nacionaliniiai parkai – tiesiog tie, kas kilę iš kaimų, turbūt prisimena tik numelioruotą nykų ir lygų kraštovaizdį a la Panevėžio rajono lygumos.
Man pasisekė savo mamos gimtinę vaikystėje dar keli kartus pamatyti iki pirmojo melioracijos taifūno, nusiaubusio palyginti mažai paliestą Lietuvos gamtą maždaug 196x-197x metais. Paskui buvo antras raundas, kuris pribaigė ir tai, kas buvo dar išlikę, tad dabar ten pliki ir nykūs laukai, ant kurių nusėda žvyrkeliu pravažiuojančių automobilių pakeltos dulkės.
Skaitykite toliau… »

Share on Facebook

Kai kada taip sau braidant internetuose, gali ištraukti ypatingai įdomių dalykų apie savo vaikystės vasarų vietas. Yra toks kaimas Žemaitijoje, Šilutės rajone, kokie 8km nuo Švėkšnos miestelio, Bliūdsukiais vadinamas. Ten va ir buvo man vaikystėje-paauglystėje ten Visatos centras, nes gyvenimas mieste/mokykloje buvo tik tarp kitko, o visi prasmingo malonumai vyko būtent ten
Tai va, tekstukas, privertęs ne tik mane žioptelėti, bet ir mano brangiausiąją, kaip šitų reikalų biškį specialistę, susidomėti:

Lietuviškas Zodiakas (taip jį pavadinome) yra ne vienintelis: lietuvių areale jų yra mažiausiai trys. Vienas Žemaitijoje (centras Bliūdsukiai), kitas Vilniuje (centras Rudamina), trečias Tverėje (Kalininas).
<...>
Jeigu Rytų Aukštaitijoje yra Tveriečius ir Tauragnai (Ta Ur Agnai), senose rytinėse baltų žemėse yra Tverė ir Turginovo (Turginovo – Ta Ur Agniovo), tai Žemaitijoje šalia Tverų ir Tauragės (Ta Ur Agnės) taip pat turėtų būti pavaizduotas žvaigždžių sukimosi polius. Jį aptinkame nesunkiai – Bliūdsukiai šalia Švėkšnos. Zodiakinis apskritimas tuomet eitų pro Kintus (anal. Suginčiai – ciū Kinčiai Aukštaitijoje), Vor’ rusnę, Usėnus (du ūsai – Dvyniai), Stumbrius (Telius), Bučius (Vandenyje), Selvestrus (Silvestrinės yra Ožiaragyje), Pauškes ir Žvanginius (paukšėjimas, žvangėjimas Šaulyje), Vėžaičius (vėžaitis – skorpionas?) Skorpione), Lyverius (Lygverius Svarstyklėse), Margius (Mergius Mergelėje), Agluonėnus ir Kantvainius (Akluonėnius – aklus kačiukus ir Kat’vainius Liūte). Vakarinis zodiakinio apskritimo taškas yra Pjauliai („pjauna“ žemyn), o rytinis – Kreivėnai (krivina aukštyn).

Aišku, visa ta pagoniška kosmologija gal ne visiems priimtina, nes juk kai kas iki šiol tebeneigia ir atomo egzistavimą, bet skaitosi tai įdomiai. Šiaip kas žino, gal ir yra ten kažkas, kas mane kiekvieną vasarą šaukdavo į tas vietas visiems trims atostogų mėnesiams, ir man iš tikrųjų visiškai nereikėjo jokių kitų vietų – pilnai pakako tų apylinkių. Taigi, perskaičiau, apmąsčiau ir pabandžiau viską tokian žemėlapin sudėlioti – nagi tikrai įdomus paveikslėlis gavosi. Ai, tiesa, dar pamąsčiau – jei jau tikrai 2012 bus svieto pabaiga – gal man ten nerti ir pralaukti, kad jau tokia ta vieta ypatinga?

Ir dar – beieškant šiaip info apie Bliūdsukius, radau dalyką, kuris mane nustebino dar labiau – pakelės Marijos Maloningosios koplytėlės ant ąžuolo nuotrauką, datuojamą 1966 metais. Septyneri metai man tuomet buvo ir nieko dar nesupratau… Kažkaip praėjusią vasarą nenuvažiavau į tas vietas, tad nežinau, ar ši koplytėlė dabar dar išlikusi (nors ir įtraukta į Klaipėdos apskrities paveldą), tačiau mano vaikystės metais ji visada, kai tik prasidėdavo pavasarinis žydėjimas ir iki pat vėlyvo rudens, būdavo papuošta pamerktomis gėlėmis ir labai gerbiama – kad ir kaip beskubėdavo moterėlės, prieidavo ir, maldą sukalbėjusios, persižegnodavo.
Buvo tose apylinkėse dar viena koplytėlė palei keliuką, ėjusį Žvelesio upelio slėnio viršumi, bet, pirmajam (o ten jie siautė dukart) melioracijos monstrui praėjus, nebeliko netoliese sodybų ir ta koplytėlė sunyko nebeprižiūrima. O dideli kryžiai kiekvienoje sodyboje buvusiame kruopščiai prižiūrimame gėlių darželyje tuomet stovėjo – o dabar kryžiadirbystės tradicijos kaimuose užleido vietą normaliam girtuokliavimui

P.S. Vienžo, nostalgius nostalgissimus permanentus gaunasi, o ne tinklaraštis… Įtariu, skaitytojai tuoj švilpti pradės. O jei dar sugalvosiu kokią tų apylinkių atvaizdavimo įvairių laikotarpių žemėlapiuose daugiatomę studiją pradėti, bo įdomių dalykėlių atradau, tai tada išvis…

Share on Facebook

Arba tu suvaldai savo elgesį, arba jis užvaldo tave

Share on Facebook