Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Author

grumlinas

365 žodžiai – 176

Antrosios Joninių dienos topas buvo Boyen tvirtovės Gižycke aplankymas. Tačiau prieš tai dar nuvažiavome apžiūrėti susprogdintą tiltą per Sapinos upę.

20190623_092330
Susprogdintas tiltas per Sapinos upę

Boyen tvirtovė Gižycke – nuostabus XIX a. fortifikacijos pavyzdys, po ją galima vaikščioti labai ilgai. Susimokėję po 12 zl/žmogui, mes vaikščiojome 2.5 val. Visų pirma apsilankėme ekspozicijoje, kuri įrengta kareivinėse prie Gižycko vartų, tik reikia žinoti, jog įėjimas ne iš paradinės pusės, o iš priešingo galo. Iš eksponatų mane ypač sudomino tvirtovės maketas.

20190623_100507
Boyen tvirtovės Gižycko vartai iš vidaus
IMGP2281
Kareivinės prie Gižycko vartų. Įėjimas į ekspoziciją – iš kito galo.
20190623_101115
Boyen tvirtovės maketas
20190623_102055
Draugų dovana

Sekantis aplankytas objektas – Parako laboratorija. Įdomi 1871 m. vokiečių 120 mm kanuolės Kanone 12 replika ir Rytprūsių tvirtovių apžvalga.

IMGP2300
Parako laboratorija
20190623_103920
120 mm patranka M.80 Kanone 12
20190623_104112
Klaipėdos (ne Memelio!) tvirtovė

Apsilankėme ir Ginklininko dirbtuvėse.

IMGP2305
Ginklininko namas

Paskutinis iš šiuo metu rekonstruotų pastatų – arklidės/karietinė.

IMGP2340
Arklidės ir karietinė

Sekantis aplankytas objektas – Gižycko marina. Įspūdingas vaizdas, Lietuvoje tokios nemačiau.

20190623_122301
Gižycko marina

Kadangi jau buvome praalkę, tai nuvažiavome papietauti į karčiamą „Senas malūnas“ netoli Gižycko. Rekomanduojame, maistas geras, kainos normalios.

20190311_133910
Karčiama „Senas malūnas“

Kadangi dar buvo likę pakankamai laiko iki vakarienės, tai pasukome prie buvusios H.Himlerio būstinės „Hochwald“ likučių. Telikęs persprogęs bunkeris, norint apžiūrėti vidines jo patalpas, reikia pasiimti prožektorių.

20190623_145209
Susprogdintas Himlerio bunkeris

Ir pabaigai aplankėme šliuzą prie Przerwanki.

20190623_151904
Šliuzas Przerwanki

Išaušo pirmadienis, laukė kelionė namo. Susikrovėme daiktus, paskutinį kartą pažvelgėme į ežerą ir išvažiavome. Įdomumo dėlei – susukau >750 km.

20190624_082039
Atsisveikinimas su ežeru

365 žodžiai – 175

Šiais metais Citrojonines tradiciškai šventėme Lenkijoje. Pasirinkome poilsinę „JakubKrukliankose, kurioje jau buvome prieš trejetą metų. Nenusivylėme tuomet, nenusivylėme ir šiemet, drąsiai rekomenduojame.

Atvažiavome penktadienio vakarą, tai pasėdėjome, pavakarojome, žvelgdami į nuostabų saulėlydį virš Gołdapiwo ežero.

20190621_211806
Saulėlydis virš Goldapiwo

Kitą rytą po pusryčių išvažiavome paturistauti, o pačioje pradžioje nuvykome deserto į Riešlių, į kavinę Dolce Vita (Wyspiańskiego 10, 11-440 Reszel, Poland). Šįkart ėmiau šokoladinį tortą su kava.

20190622_112509
Niam-niam

Ne kartą lankėmės Riešliuje, bet niekad nebuvome užsukę į šalia kavinės esančią Šv. apaštalų Petro it Povilo bažnyčią. Šikart užsukome.

20190622_115502
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Riešliuje
20190622_115552
Nu tas pirštas tai biškį savotiškai užriestas…

Na ir tradiciškai pažvelgėme į Riešliaus pilį.

20190622_120220
Riešliaus pilis

Toliau kelias vingiavo į Varmijos Lidzbarką, kur aplankėme buvusią Varmijos vyskupų pilį, dabar muziejų. Po muziejų šįkart nevaikščiojome (suplanuotas sekantis apsilankymas), tiesiog pasisukinėjome kieme.

20190622_131739
Buvusi Varmijos vyskupų pilis
20190622_132424
Vyskupų pilies kieme

Vienas iš būtinai aplankomų objektų, esant tame regione – Šventliepės bazilika. Šįkart mums pasisekė – pataikėme į ketvirčio valandos trukmės vargonų muzikos koncertą, nuo pat pradžios.

20190622_144700
Šventliepės Šv.Mergelės Marijos apsireiškimo bazilika

Kadangi praalkome, tai užsukome į Šventliepėje esančią karčiamą „Berta“, kur skaniai pavalgėme ir paragavau vietinio paalučio (podpiwek) – tokia miežinė bealkoholinė gira.

20190622_154719
Varmijos paalutis

Paskui pamažėle grįžome į poilsinę, kur mūsų kolega paruošė nustabų bulvių-mėsos troškinį. Kadangi į bagažinę netilpo šašlykinės kojos, tai teko pasinaudoti tuščia „Sadolin“ dažų skardine 🙂

20190622_203802
Lietuviškas išradingumas
20190622_203820
Taip kuriamas troškinys

Na o po to beliko vakarieniauti, grožintis dar vienu nuostabiu saulėlydžiu.

20190622_212432

365 žodžiai – 171

Šiandien putleris 17tą kartą sekė pasakas ruskiams. Nežiūrėjau, laukiu apžvalgos ir komentarų, nes ką gali pasakyti vergvaldys vergams?

Kas skaito mano įrašus, tas tikrai pastebėjo, kad aš nemėgstu rusų. Nemėgstu už daugelį dalykų, tačiau gal netgi greičiau ne rusų, o tai, ką aš įvardinu ruskiais – nuo žodžio „русские“. Tiesą pasakius, ir tie rusai, kurie kažkada gyveno TSRSe, nebuvo geresni – ta pati vergų banda, turinti galvijišką mentalitetą. Susidaro įspūdis, kad sovietmečiu buvo vykdomas eugeninis-socialinis eksperimentas, sukuriant homo-sovieticus: iš „broliškų tautų“ atrinkus pačius bukiausius atstovus ir prasukus juos per ideologinę sovietizacijos mėsmalę, gavosi glūpas ir apgailėtinas vergas. Tačiau į jo galvelę pavyko įskiepyti neužmušamą tikėjimą savo išskirtinumu, sukuriant visos žmonijos gelbėtoją nuo visokio blogio. O po TSRSo žlugimo uždėjus pravoslavizmo kepurę, išvis gavosi tipo dievo išrinktoji tauta. Išdidžiai išpūsta krūtinė, riksmas apie savo išskirtinumą, ir tuo pat metu melo, nemokšiškumo ir dvasinės ubagystės liūnas. Toks galutinis nacijos degradavimo produktas, laikantis save nugalėtoju, o iš tikrųjų nugalėtas, ir nugalėtas ne iš išorės, o bukai iš vidaus. Ir nugalėjo save pats, atsisakydamas kovos už savo ateitį vardan стабильность.

365 žodžiai – 170

Vakar buvo paskelbtos galutinės jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvados, kas gi numušė MH-17 Boeingą virš Donbaso ir įvardinti 4 kaltinamieji. Stebina tai, kad dar ir dabar, 2019 m., vis dar yra žmonių, kurie „nežino“ kas gi tai padarė šį nusikaltimą. Mano nuomone, tai juokinga, ir net nepadoru apsimesti tokiu agnostiku. Juk diskusijų dūmai išsisklaidė, judėjimas nurimo, ginčytis beprasmiška, viskas aišku jau ilgą laiką.

Iš esmės man aiškūs du dalykai. Pirmas – lėktuvas numuštas ruskijos priešlėktuvinės gynybos pajėgų. Ne Girkino „opochmeliencų“, t.y. Donbaso „milicijos“. „Bukas“ ten atsirado todėl, kad Ukrainos karinės oro pajėgos gana rimtai taršė separatistus ir jis turėjo jas atgrąsyti. Tas ir nutiko kiek vėliau, kai maištininkai ėmė masiškai naudoti rankines priešlėktuvines sistemas.

Antras dalykas – tai klausimas – „tyčia ar netyčia?“ Atsakymas aiškus irgi jau ilgą laiką – tai atsitiktinė auka. Separatistai norėjo numušti Ukrainos transportinį lėktuvą su desantininkais, tačiau jo skrydis buvo atidėtas, vietoje jo numatyta trasa skrido „Boeingas“, į kurį ir buvo paleista raketa. Tragiška nelaimė, kuri nesumažina šeimų skausmo, bet toks faktas.

Taigi, atėjo laikas užversti šį istorijos puslapį, sumokėti kompensacijas ir atsiprašyti.

365 žodžiai – 169

Nežinau, kaip tą miestą pavadinti: Wilno, Vilnas ar Vilnius. Bo šįkart tai ne Vilnas Kanadoje, o Wilno Jungtinėse Valstijose, Minesotoje.

Įvažiavimas į šitą miestą ganėtinai paprastas, netgi skurdus, sakyčiau – paprastas žvyrkelis. Wilno_MN1

Netgi miestu pavadinti gyvenvietę, kur pagal surašymą gyvena 20 gyventojų, o faktiškai 7, kažkaip nelabai išeina. Toks bažnytkaimis viduryje laukų greičiau.

Wilno_MN

Iš tikrųjų miestelio Šv.Jano Kanty bažnyčia tikrai graži. St. John Cantius Catholic Church - Wilno, MN

Kodėl bažnyčia pavadinta Šv.Jano Kanty vardu? Nes tai lenkų šventasis, o miestelį 1883 metais įkūrė pabėgę iš carinės Rusijos lenkai, pavadindami jį Vilniaus garbei. Miestelis buvo įkurtas Čikagos ir Šiaurės Vakarų geležinkelio kompanijos nebrangiai parduotoje žemėje, kurią tą pati kompanija vėliau nesėkmingai bandė atpirkti atgal.

1891 metais miestelyje buvo viskas, ko reikia: lenkų katalikų parapija, mokykla, pašto skyrius, dailidė, kalvis, parduotuvė, salūnas ir karietininkas, o paštininkas tvarkė nedidelę skaityklą. Kažkada XIX a. lenkų ūkininkų kolonijoje Wilno buvo 200 šeimų, tačiau pamažu jie išsivažinėjo, todėl 1983 metais, švenčiant Wilno šimtmetį, miestelyje tebuvo bažnyčia, dvi parduotuvės ir 10 ūkių.

Tiesa, kauniečiams gali būti įdomu tai, kad pagrindinė miestelio gatvė vadinasi Kowno St.

Tai va toks nykštukinis Wilno viduryje derlingų Minesotos laukų.

365 žodžiai – 168

Mes visada gyvename pasaulyje, kuris mus kažkiek tenkina ir kuris kažkiek netenkina. Kažkada gyvenom sovietiniame pasaulyje, skundėmės juo, tačiau iš esmės daugumai mūsų jis nebuvo blogas. Dabar gyvename vartotojiškame pasaulyje, vėlgi skundžiamės juo, tačiau iš esmės jis vėlgi daugumai mūsų nėra blogas. Paradoksalu, ar ne? Taip yra todėl, kad dauguma mūsų yra įsisavinę vieną gana paprastą, tačiau efektyvų principą, ir juo vadovaujasi pasąmonės lygmenyje:

Visur, kur bebūtum, gyvenk pagal pasaulio, kuriame tu esi, dėsnius, ir panaudok šiuos dėsnius, kad nuo jų išsivaduotum.

Skamba paradoksaliai, tačiau tai veikia. Ir čia vėlgi verta prisiminti senuką Darviną, kuris būtent ir teigė, kad išlieka ne patys krūčiausi, o tie, kurie labiausiai sugeba pristaikyti. Užtenka prisiminti, kaip 1990 metais Lietuva sėkmingai panaudojo rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą tam, kad ta Aukščiausioji Taryba paskelbtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Okupantas visą laiką sėkmingai naudojosi įstatymais savo valdžios legalumo iliuzijos palaikymui, bet staiga gavosi taip, kad tie įstatymai atsisuko prieš jį patį. Be abejo, suveikė ir aibė kitų veiksnių, tačiau juridinė Nepriklausomybės atkūrimo sudedamoji būtent yra sėkmingas pasinaudojimas okupacinio pasaulio įstatymais.

365 žodžiai – 167

Praėjusį savaitgalį buvau Žemaitijoje, giminių susiėjime. Su vienu iš familijos sudiskutavome įdomiu klausimu. Jo a.a. Mama teigė, kad esame kilę iš skalvių.

Hipotezė šiaip ganėtinai įdomi, tik aš labai jau skeptiškai sureagavau apie tokios kilmės tikroviškumą ir prasmę. Dėl tikroviškumo: nežinau, kaip save galima juridiškai kildinti iš genties, kurios nebeliko prieš gerus puspenkto šimtmečio. Lygiai taip pat galima drąsiai prisipaišyti bajoriškus popierius, ką pvz., kažkada pasidarė kniagynia Šatrijos Ragana. Tik kiek tas tikroviška? Dėl prasmės: galbūt ir smagu teigti, kad tavo gyslomis teka skalvių kraujas, bet kaip tą nustatyti? DNR tyrimai gal ką ir padėtų, bet kur tuos skalviško kraujo etalonus rasti? Vienžo, toks biškį informacinis triukšmas gaunasi, bet realaus pagrindo skalviško kilmės hipotezei pagrįsti kaip ir nėra. Rašiau čia kažkada apie savo pavardės kilmę, bet apart to, kad pavardė turi prūsiškai-lietuviškas šaknis, nieko daugiau išspausti neišeina. Mamos pavardės šaknys ypač lietuviškos – Žąsyčiai, o ir Žąsyčių kaimas netoli Švėkšnos yra, tik kad jokio aiškiai identifikuojamo familijos ryšio su juo neturime.

Taip kad prisiskirti sau senobinę kilmę nėra lengva.

365 žodžiai – 166

Yra tokia nemirtinga frazė: „Jei tie žmonės filmuose būtų klausęsi manęs – jie iki šiol būtų gyvi“. Ir turbūt ne vienas susiduriame su situacija, kai bandome kažkam patarti, nors tas mūsų patarimas visiškai beprasmis: per varžybų transliaciją – sportininkams; skaitydami straipsnį laikraštyje – politikams; žiūrėdami filmą – veikėjams. Suvokiame tą beprasmiškumą, bet vistiek pergyvename ir bandome padėti savo trigrašiu. Man išsigydyti nuo tokio distancinio patarinėjimo labai padėjo bendravimas internetais, kur aktuali kita tobula frazė: „Nesakykite man, ką daryti, ir aš nesakysiu, kur jums eiti“. Pamažu pradedi suvokti, kad distancinis bendravimas paremtas kiek kitokiais principais, nei tikrame gyvenime: internete tu (ypač jei esi anonimas) dažniausiai nesi atsakingas už savo žodžius, o va realybėje tave gali greit paimti už šiknos, jei tavo patarimai pridarė nuostolių. Ir ateina prašviesėjimas, kad tavo trigrašiai internete gal ir įdomūs, bet jie dažniausiai praignoruojami. Ir tada numoji ranka į diskusijas ir jas tiesiog stebi, nesistengdamas kažką jose pakeisti. Arba trolini pramogos dėlei, bet vėlgi nepersistengdamas, nes labai dažnai internetinis aktyvumas tėra perdimas vandenin – kyla burbulai, bet kvapas – atleisk, Viešpatie…

365 žodžiai – 165

Kolega scania anadien parašė apie mūsų subingalvių genialių išmislą kankinti vaikus vasaros karščiu. Na taip, įsivaizduoju tą košmarą ir prisimenu anuos laikus prie ruso, kai pats mokyklon ėjau. Pamokos baigdavosi, berods, gegužės 24 d., o jau kitą dieną autobusu Wilno-Heydekrug važiuodavau į kaimą. Ir prasidėdavo vasaros poilsiai ir darbai. Šieną pradėjau grėbti dar antroje klasėje, kai grėblis buvo bent pusantro karto už mane ilgesnis. O šiaip pabandžiau prisiminti, kuo dar užsiimdavome: karvių raištymas, girdymas ir namo varymas; burokų laistymas ir ravėjimas; šieno vartymas, grėbimas ir krovimas; sodo ir miško uogų rinkimas; Kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių; sausuolių rinkimas kūrenimui; malkų skaldymas; grindų plovimas ir dekių dulkinimas; bulvių skabymas; rugių pėdų rišimas. Ir čia tik tai, ką „ant greičiaus“ prisiminiau, bo veiklų kaime vaikams/paaugliams niekad netrūkdavo. Tai nėra dejavimas, nes buvo aiškus suvokimas, kad ir tu turi prisidėti prie visų gerovės kėlimo. Kuo pajėgi – tuo prisidedi, nes močiutė ir senelis turi krūvas kitų veiklų. Aišku, netrūko ir laisvo laiko zbitkoms krėsti, nes kai pramoksti tų darbų – jie einasi spėriai ir laiko tikrai lieka. O dabar, matydamas auginamą mižnių visuomenę, kurią per jėgą reikia laikyti mokykloje, bo šūdįstatymiai draudžia vaikams prisidėti prie šeimos darbų – tik nusispjaunu.

365 žodžiai – 164

Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, man galvon ateina tinkamiausias jo apibūdinimas pagal Henrichą Heinę: „Kai pasitraukia didvyriai, į sceną išeina klounai“. Jis kažkoks susmulkėjęs iki šūdniekių, nebėra deklaruojamų didžiulių tikslų (pvz., nuvykti į Mėnulį, sunaikinti Blogio Imperiją(tm) ir pan.) Vietoje to ant tavęs virsta informacija apie kažkokius serialus, garsenybių skandalus, mažumų eitynes, baisius nusikaltimus, naujus tapšnoklius etc. itd. Politikieriai dešimt kartų per savaitę keičia savo nuostatas dėl postų, koalicijų ir kitokių tik jiems svarbių smulkmenų. Toks atrodo įspūdingas fejerverkas iš įvykių, o pasižiūrėjus iš arčiau – kur kas panašiau į šūdo drabstymą ant veikiančio ventiliatoriaus. Nežinau, gal aš per daug noriu, bet kažkaip pasiilgstu paprastesnio gyvenimo, kai buvo aiškesnės žmonių pažiūros, galėjai daugmaž pasitikėti masinės informacijos priemonėmis ir pan. Nekalbu apie sovietmetį, nepriklausau priedurniams „prierusogeraubuvo“, bet buvo kažkoks tarpas mūsų istorijoje, kai aiškumo buvo daugiau. Suvokiu, kad gyvenimo greitis vis didėja, nes visokių technologijų pagreičiai auga, bandau prie viso to prisitaikyti, bet va karts nuo karto suvokiu, kad širdyje esu konservatorius. Ir tas aplinkos susmulkėjimas, kai svarbiausiais tampa dzinguliukai, o ne darbai – man nepatinka.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑