Žmonės, paskatinti šv.Karantino, ieško įvairių prasmingų užsiėmimų: skaito knygas, žiūri filmus, užsiima rankdarbiais ar šiaip kažką daro. Aš irgi užkibau ant vienos knygos, tačiau labai savotiškos. Taip jau gavosi, kad įdomiausia šiemet mano vis tebeskaitoma knyga – „Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1923 m. duomenys. Kaunas, 1925 m.“
Su tiesioginiu darbu visiškai nesusijęs veikalas, tačiau labai praverčiantis tvarkant mano dvarų duombazę. Esamę įpratę, kad lietuviškuose žemėlapiuose gyvenvietės įvardintos lietuviškai, tačiau ar kada nors susimąstėme, kad tiek gyvenvietės, tiek jų pavadinimai gyvena savo atskirus gyvenimus, inspiruojamus žmogaus: gyvenvietės atsiranda ir nunyksta, pavadinimai kinta. Priežastys gyvenviečių atsiradimui ir išnykimui gana paprastos: žmonės įsikuria naujoje vietoje ir ją kažkaip pavadina: duoda naują vardą ar prisijungia prie jau esančios gyvenvietės, vėliau gyvenvietės gali dalintis ar jungtis. Įdomus pavyzdys, kai Lietuvoje vyko tarpukario žemės reforma – dalis susikūrusių kaimų ar sodybų tiesiog pasiėmė išparceliuotų dvarų pavadinimus, o dalis susigalvojo naujus. Sovietmečiu vyko atvirkščias vyksmas – žmonės buvo masiškai varomi iš sodybų į kolchozines gyvenvietes ir vyko masinis kaimų ir sodybų išnykimas.
Tiesiog kelių skaičių pavyzdėlis: 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) pagal surašymą buvo 24369 įvairios gyvenvietės, o ekstrapoliavus pagal plotą anuometines gyvenvietes, dabartiniame Lietuvos plote gautume ~32000 gyvenviečių. Tuo tarpu dabar Lietuvoje (su tais kraštais) pagal gyvenviečių registrą tėra 21047 gyvenvietės (iš kurių bent dešimtadalis turi 0 gyventojų, tai tiesiog kaimų vietos). Va toks gyvenviečių genocidas gavosi sovietmečiu.
Su gyvenviečių ir mane taip dominančiais lietuviškais dvarų pavadinimais yra problemų: iki 1PK kartografinė medžiaga buvo leidžiama rusiškai, o gyvenviečių pavadinimai joje kai kada gana ženkliai skyrėsi nuo dabartinių. Peržiūrint visą Lietuvą dengiančius to meto dvivarsčius (1:84K) žemėlapius (jie buvo sudaryti iki 1900ųjų., o naudoti praktiškai iki 1930ųjų), gali rasti aibę dvarų (Госп.дв. arba Мыз.) ir palivarkų (Ф. arba Фл.) (šitos dvi dvarų kategorijos pagal carinius įstatymus matomai labai skyrėsi ir tas buvo griežtai fiksuojama žemėlapiuose). Bėda tai, kad prie dalies dvivarsčiuose žemėlapiuose esančių palivarkų jų pavadinimai nenurodyti, o jiems priskirti artimiausios gyvenvietės pavadinimą kai kada rizikingai klaidinga (esu taip užsirovęs ne kartą).
Tarpukariu Lietuva nespėjo išleisti visą Lietuvą dengančių 1:25K ir 1:100K žemėlapių, t.y. nėra vieningos kartografinės medžiagos su lietuviškais vietovardžiais. Tad pagrindiniu lietuviškų vietovardžių šaltiniu mano dvarų duombazei pamažu tampa būtent gyventojų surašymo duomenys.
Ir čia įdomu stebėti, kaip per ketvirtį amžiaus pasikeitė ne tik gyvenviečių pavadinimai (iš rusiškų tapo lietuviškais), bet ir vyko dvarų statuso pokyčiai. Nemaža dali palivarkų buvo pavadinti dvarais (t.y. pasikėlė statusą), tačiau dalis dvarų patapo palivarkais (t.y. jų statusas pažemėjo). Dalis tiek dvarų, tiek palivarkų tapo viensėdžiais, t.y. išvis iškrito iš dvarų statuso, bet dar išlaikė kažkokį individualumą, tuo tarpu nemažai dvarų tiesiog tapo kaimų dalimis ir atskirai nebeįvardinami. Tad lietuviškuose žemėlapiuose tik nedidelė dalis dvarų pažymėti kaip Dv., tuo tarpu palivarkų ir viensėdžių pavadinimai tiesiog užrašyti kursyvu.
Laisvalaikiu ieškant dvarų lietuviškų pavadinimų, gaunasi toks istorinis-kartografinis detektyvas, kuris mane taip įtraukia, kad nebelieka laiko domėtis šv.Karantinu (ir aš kai kada nustembu dėl įvykių Lietuvoje ir pasaulyje). Kodėl detektyvas? Neretai labai sudėtinga rasti dvivarstyje žemėlapyje esančio dvaro rusiško pavadinimo atitikmenį surašymo duomenyse (dvaras išnyko per ketvirtį amžiaus, pakeitė pavadinimą, buvo prijungtas prie kaimo ar pan.). Kita mįslių kategorija – kai surašymo duomenyse yra dvaro ar palivarko lietuviškas pavadinimas, o dvivarsčiuose žemėlapiuose dvaro nėra. Arba yra keletas objektų tokiu pačiu pavadinimu. O kadangi surašymo duomenyse žemėlapio nėra, tai ne visada pavyksta dvivarstyje rasti kažką tinkamo tapti dvaru. Kažkiek padeda tai, kad surašymo duomenyse nurodyti atstumai iki artimiausio pašto ir geležinkelio stoties, bet tai ne visada padeda.
Dar viena įdomybė. 1923 m. gyventojų surašymo metu buvo sulietuvinti gyvenviečių pavadinimai. Kai kada skamba gana įdomiai, bet – kaip mokėjo, taip padarė, už ką jiems AČIŪ! Tarpukario žemėlapiuose kai kurie pavadinimai buvo patobulinti, tapo labiau lietuviškais. Tuo tarpu dabartiniame gyvenviečių registre kai kurioms gyvenvietėms sugrįžta prie 1923iųjų pavadinimų, o kai kurioms pavadinimai dar kartą patobulinti – rimtas vietovardžių tvarkymas vyko 1995-2000 metais, kai buvo leidžiami lietuviški topografiniai 1:50K žemėlapiai, kurių pagrindu ir sudarytas gyvenviečių registro vietovardynas.
Vienžo, kai kada įdomiausia metų knyga gali tapti ne naujausias bestseleris, o senas statistinis žinynas. Jos pagalba vien Šiaulių apskrityje (prie kurios dabar krapštausi) radau bent 20 man nežinomų dvarų.
