Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Tag

365 žodžiai

265 žodžiai – 204

Pabaiga iš ankstesnio įrašo

Fantazija arba kūrybinė vaizduotė yra atskira sritis, kurioje žmogus „virškina“ jau gautas pažiūras, jas keičia ir jungia, taip gaudamas naujas. Tačiau tikroji fantazijos karalystė yra sapnas – nemiegodami, samoningai fanatzuoti gali toli gražu ne visi. Netgi išradėjas negali būti pilnavertis svajotojas – eksperimentuoti jis gali tik nemiegodamas.

Fantazija  – judriausia vaizduotės dalis, todėl ji jautriausia neįprastiems poveikiams. Kiekvienam aiškiaregiui, pamačiusiam ateitį šventame transe, tenka kokie penki autoriai, kurie „atsitiktinai“ tą ateitį nuspėjo.

Pažiūros pereina iš vienos srities į kitą. Fantazija pajėgi sukurti ryškiai tikrovišką, tačiau netikrą prisiminimą, kuris vėliau tampa atminties dalimi – ir žmogus karštai įrodinės, kad tai iš tikrųjų su juo atsitiko. Patirtis gali būti tokia ryški ir stipri, kad iki tol buvusios žinios bus atmestos ir peržiūrėtos, o vietoje buvusių įsitikinimų atsiras nauji.

Tačiau paprastai vaizduotės erdvė priešinasi staigiems pokyčiams. Net jei ir atsitiko pažiūrų krizė, pasikeis tik tos pažiūros, kurios negali nesikeisti. Todėl pokalbiuose su skirtingų pasaulėžiūrų žmonėmis dažnai matome, kurie iš jų gimė šiame pasaulio paveiksle, ir kurie į jį pateko iš kito – ir netgi tiksliai iš kur.

Kuo vyresnis žmogus, tuo stabilesnės jo pažiūros, tuo nenoriau jos keičiasi. Galų gale, kai pažiūrų sistema galutinai nusistovėjo – tai yra brandos požymis, o už brandos prasideda senatvė.

Mąstytojai diskutuoja, kas turėtų būti vadinama siela. Ko gero, kūrybinė vaizduotė – geriausias kandidatas į šį titulą.

365 žodžiai – 203

Kartografija yra įdomus dalykas. Savotiškas keliavimas po pasaulį, nenulipant nuo sofos. Randi aibę kai kada tiesiog įdomių, o kai kada netgi keistų dalykų, apie kurių egzistavimą net nenutuokei. Neseniai, krapštinėdamas-taisinėdamas savo dvarų duombazę, sename caro laikų žemėlapyje radau užrašą, kuris tapo didžios nelaimės sinomimu. Černobylis. Kaimelis ir dvaras. Vilniaus apylinkės, tarp kitko. Labai savotiškai nuteikia tokie užrašai.

Tchernobyl
Černobylis

Lietuviškame žemėlapyje pavadinimas ne toks grėsmingas – Juodbaliai. Dvaro vietoje nieko nelikę, kaimelis šiek tiek padidėjęs.

Juodbaliai
Juodbaliai

Smalsu pasidarė, kaip čia tie pavadinimai atsirado. Variantas – buvo lietuviškas kaimelis Juodbaliai, rusų kartografai blogai išvertė pavadinimą į Чернобыль (tarp kitko, tai reiškia „kietis“) ir sudarė žemėlapį. Lenkai, užgrobę Vilniaus kraštą, daug nesukdami galvos, įvardino tą kaimelį kaip Czarnobyl. Na ir pagaliau lietuviai, su peripetijomis atgavę Vilniaus kraštą, vėl grąžino kaimeliui pavadinimą Juodbaliai. Va taip va Černobylis patapo tiesiog Juobaliais.

Iš tiesų įdomu stebėti vietovardžių kaitą skirtingų valstybių išleistuose žemėlapiuose tai pačiai Lietuvos vietovei, ypač Vilniaus krašte. Skirtinguose žemelapiuose dažnai matosi visa istorija: kažkada buvęs lietuviškas pavadinimas sulenkėjo, jį surusino caro kartografai, paskui jį sulenkino lenkų kartografai ir galų gale lietuviai jį atlietuvino, bet vėlgi – nemažai tarpukario lietuviškų pavadinimų po karo pakito. Pvz., šalia Kauno: Домейково -> Domeikiškiai -> Domeikava. Kodėl tokia perturbacija – nežinau. Gal kad „-ava“ skambejo lietuviškiau, nei baltarusišką atspalvį turintis „-iškiai“?

365 žodžiai – 202

Dar viena KKC atspausdinta ir mano skaitoma knyga – generolo Vinco Grigaliūno-Glovackio dviejų tomų atsiminimai. Kol kas įveikiau pirmą dalį „Carų imperijoje“. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, mokslai Vilniaus karo mokykloje, tarnyba Turkestane, dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, abi Rusijos revoliucijos, grįžimas Lietuvon. Parašyta gana neblogai, skaitosi nesunkiai, jaučiasi tarpukario lietuvių kalbos stilius, kai formavosi dabartinė lietuvių kalba, tad ir žodžių, dabar laikomų barbarizmais, pasitaiko. „Mūsų žinyne“ barbarizmų žymiai daugiau, tačiau vėlgi – moderni karinė terminija tik formavosi, tad nenuostabu, kad vietoje dabar naudojamos sąvokos „tanketė“ randame puikų žodį IMHO „tankelis“. Yra didelis tankas ir yra mažas tankelis – kodėl gi ne?

Tačiau grįžtame prie generolo atsiminimų. Jo gyvenimas gali būti pavyzdžiu, kaip iš paties socialinio dugno, dedant milžiniškas pastangas, galima iškilti į viršų. O be to, jis buvo katalikas, kuriems carinėje Rusijoje kilimas karjeros laiptais buvo tikrai sunkus – jei norėjai greitesnės ir aukštesnės karjeros, reikėjo tapti pravoslavu arba protestantu. Išsitarnauvo iki carinės Rusijos armijos kapitono (mūsiškai – majoro) laipsnio, sekantis laipsnis būtų buvęs pulkininkas-leitenantas, gal būtų tapęs pulkininku, tačiau likimas lėmė tapti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolu-leitenantu. Buvo aktyvus praktikuojantis katalikas, o revoliucijos Rusijoje jam įskiepijo tokią neapykantą bet kokio plauko kairiesiems, tad nenuostabu, kad jis buvo vienas aktyviausių 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, nušalinusio komunistuojančią valdžią, vadovų.

365 žodžiai – 199

Mūsų Karo kartografijos centras, apart žemėlapių leidybos, užsiima ir Lietuvos krašto apsaugos sistemoje leidžiamos literatūros spausdinimu. Tad kai kada spausdinamos ir įvairios su karyba susijusios knygos. Neseniai, eidamas pro spaustuvę, pamačiau labai įdomios prieškario Lietuvos knygos reprintą: Gen. št. mjr. Vytautas Bulavičius, „Karinis valstybės rengimas“. Paėmiau, pavarčiau. Knyga senoka, išleista 1939 m., bet minčių pamąstymui sukelia.

Knyga rašyta prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tačiau jaučiant jo artėjimą ir siekiant, kad Lietuva pasiruoštų jam. Tuo metu Lietuva laikėsi neutraliteto ir tikslas buvo tą neutralitetą išlaikyti, tačiau buvo aišku, kad greičiausiai gali tekti kovoti su įsiveržusiu priešu. Tik va bėda, kad priešas ne tiek įsiveržė, kiek, panaudojęs gudrumą ir tarptautinę padėtį, buvo įsileistas per užpakalines duris. Kuo tas baigėsi – žinome, ir galbūt todėl, kad tuometiniai Lietuvos vadai tos knygos nepritaikė esamai situacijai. Ar jos net neskaitė.

Tarp įdomybių radau tobulai tinkančią šiandieninėms mass-media aprašyti Krylovo pasakėčios santrumpą: „Vienoje pasakėčioje Krylovas pasakoja apie tiltą, kuriame prasmegdavęs kiekvienas melagis, jei tik jis ant tilto užeidavęs. Girdi, praeitą pavasarį ten prasmegę du žurnalistai ir siuvėjas. Krylovo laikais spauda, berods, dar perdaug sensacijų nesigaudė, bet vis dėlto Krylovo nuomone žurnalistai dukart daugiau melavo net už visiems žinomus melagius – siuvėjus. Ką gi pasakytų Krylovas mūsų sensacinės spaudos amžiuje?“

365 žodžiai – 198

Šunys mūsų gyvenime atlieka daug funkcijų, tačiau kažkaip į šunis mes nežiūrime kaip į krovininius gyvūnus. Na, nebent kur Tolimojoje Šiaurėje ar Aliaskoje jie traukia roges, bet Europoje ne, nepastebėti tokie dalykai. O juk kažkada jie kuo puikiausiai vokiečiakalbėje Europos dalyje traukė visokius krovininius vežimaičius. Aišku, iš jų nereikia tikėtis traukti vežimų su šienu ar alaus bačkomis, bet mėsininkų vežimėlius – kodėl gi ne? Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo taip įprasta, kad tokius lengvus vežimėlius, traukiamus šunų, tame kare naudojo ir Belgijos kariuomenė. 20/80 Neseniai internetuose radau fainą fotkę.

Belgian gun dog teams take a rest and take food on the road to Hofstade 28th September 1914 (Photo by Daily Mirror/Mirrorpix/Mirrorpix via Getty Images)

Tai Belgijos kulkosvaidininkų padalinys, ginkluotas „Maxim“ kulkosvaidžiais, kurie buvo vežami specialiais vežimėliais, traukiamais šunų, sustojo Zemst savivaldybėje Flandrijos Brabante; Belgija; 1914 m. rugsėjo mėn. Šunys gavo poilsio ir maisto. Įdomu, kaip tie šunys gyveno apkasuose, nes „Maxim“ tuo metu buvo stacionarus ginklas, dažniausiai skirtas apginkluoti tvirtoves, o ne lakstyti su juo po mūšio laukus. Na ir kaip jie atlaikydavo ilgus žygius be batų – vienas dalykas lakstyti lengvai, o kitas – įsitempus traukti krovinį. Fotkėje vienas iš šunų su antsnukiu – matomai, nelabai gražiai elgėsi su kaimynu. Dar vienas įdomus momentas – už kareivių matosi krovininiai automobiliai, ir ne vienas. 1914 metai, tačiau motorizacija jau vyksta. Kareiviai be ginklų, gal šunininkai jų ir neturėjo? Griovyje matosi pora paguldytų šautuvų, bet šalia esančios kojos rodo, kad šautuvai – ne šunininkų.

Vienžo, įdomi fotkė apie šunis-kareivius.

365 žodžiai – 197

Kažkaip iš skaičių antraštėje dabar suvokiau, kad persivertėme į antrą pusmetį. Ir dienos jau pamažu trumpyn, nors dar ilgai bus ilgi vakarai 😉 Rašymo eksperimentas – kasdien po žodžiu ilgesnį įrašą einasi. Kai kada prasmingiau, kai kada ne taip prasmingai – nelygu nuotaika. Iš vienos pusės norisi neskiesti teksto dėl žodžių kiekio, iš kitos – kai kada tenka drastiškai kapoti sakinius, bo tekstas gaunasi per ilgas. Taip ir balansuoji žmogus tarp norų ir galimybių. Aišku, kai dabar vakarais pasigavau naują kablį – senuosius žemėlapius, kuriuos norisi maksimaliai išnaudoti dvarų identifikavimui, kai kada ilgi tekstai tampa baudžiava. Iš kitos pusės – kai kada rašosi lengvai ir greitai, tiesiog viskas priklauso nuo temos. Na va, suskaičiavau žodžius – jau gavosi 100. Ir atrodo – ne kažkas to teksto.

Su geresniąja puse susidėliojome savaitgalius: liepa jau visa užimta, rugpjūtį išeina vienas ar du laisvi, bet greičiausiai todėl, kad kažką užmiršome – tiesiog vasaros savaitgaliai užimti kelionėmis, nes vis dar norisi kiek galima daugiau pamatyti. Turiu vieną įdomų pažįstamą – jeigu jis vyksta kažkur į išvykas kelioms dienoms su nakvyne, o dienomis numatytos kokios nors kelionės po apylinkes – jis lieka stovyklavietėje ramiai gerti alaus, žvejoti ar užsiimti panašiais dalykais. Jis važiuoja ramiai pavakaroti-pabendrauti su kompanija, o vietinės įžymybės jį mažai domina. Savotiškai atrodo, bet kaip sakydavo vienas mano kursiokas: „Visokių žmonių yra – visokių reikia“.

365 žodžiai – 196

Per pertraukėlę darbe bežiūrinėjant šūdportalius, sužinojau, kad prieš 20 dienų mirė buvęs LKP CK Pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila. Savotiška tuščia vieta Lietuvos komunistinėje hierarchijoje, geras žemės ūkio specas, labai ilgai realiai nesikišęs į politiką ir tik atsitiktinumo dėka patapęs komunistų vadu, neišsilaikė šiame poste nė metų. „Bananų balius“ užbaigė jo politinę karjerą, jo vieton atėjo Algirdas Brazauskas, kurį laiką pabandęs joti Perestrojkos žirgu, tačiau jautrios politinės uoslės dėka vėliau persimetęs link Sąjūdžio. Dar vienas „bananų baliaus“ „bonusas“ – baigėsi Kremliaus skiriamų partinių tik ruskai tesuprantančių ir vietinių realijų neišmanančių general-gubernatorių era, iš Lietuvos buvo pravytas tūlas Mitkinas, jo vieton atėjo vietinis rusas Vladimiras Beriozovas. Pagalvojau, kad mums tuo metu pasisekė, kad Songaila buvo tiesiog geras ūkvedys, o ne politikas. Kažin, kaip būtų susiklosčiusi mūsų Nepriklausomybės istorija, jei jis būtų sugebėjęs pasikinkyti Perestrojką ir įtikinti bent dalį Lietuvos žmonių, kad galima gyventi reformuotame TSRSe. O dabar gavosi taip, kad momentas buvo praleistas, žmonių galvas užėmė jau net nebe „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“, o Nepriklausoma Lietuva. Ir pasileidome mes per Baltijos kelią link Kovo 11-tosios ir Sausio 13-tosios, nes gavome vadovus, kurie turėjo aiškią viziją, ką daryti toliau. Taip kad kai kada netinkamas lyderis praverčia bandai pakeisti gyvenimo įpročius ir pradėti naują gyvenimą.

365 žodžiai – 195

Ankstesnio įrašo tęsinys

Kada tikintis žmogus kalba apie tikėjimą Dievu, tai reiškia būtent tikėjimą. Reikia ne tiesiog protu pripažinti, kad tikriausiai Dievas yra kažkur ten, o būtent visada prisiminti apie Jį, gyventi nepaliaujamai jaučiant Dievo buvimą.

Tikėjimo rate yra siauresnė sritis – žinojimas. Žinojimas čia yra tie įsitikinimai, kurių teisingumu ar naudingumu jau esame įsitikinę iš patirties. Už šios srities ribų – tai, kuo mes tikime, vadovaudamiesi pasitikėjimu, spėjimais, baime ar viltimi.

Tačiau jeigu tai, ką žinojome iki šiol, staiga pasirodo esanti netiesa – kyla labai nemalonus jausmas. Savotiškas analogas – jausmas, panašus į tai, ką visi patyrė, nepataikę koja ant laiptelio, žengdami žemyn. Siaubingas kritimo jausmas, kai kada netgi paniška baimė. Ir nenuostabu, nes jo pobūdis yra tas pats: tai, į ką norėjome atsispirti, pavirto tuštuma.

Visi mes žinome pokario partizaninį judėjimą. Sovietmečiu partizanai buvo buržuaziniai nacionalistai, tiesiog banditai. Po Nepriklausomybės atstatymo jie tapo didvyriais. Tačiau gvenimas nėra juodai-baltas, jis kupinas visokių spalvų, ir tas partizaninis judėjimas nėra dieviškai idealus. Jame daug šviesų ir šešėlių, todėl reikia būti labai atsargiam, nedarant stabų iš partizanų. Jie buvo žmonės, o žmonės daro ir gera, ir bloga. Netgi vedami geriausių paskatų.

Keistas jausmas, kai pradedi rašyti apie tikėjimą ir staiga suvoki,  kad vis tik rašai apie žmones.

Bus daugiau. Tikiuosi.

365 žodžiai – 194

Toliau vis tebedirbu prie savo dvarų duombazės. Šiuo metu pamažu tikrinu, ar visus dvarus/palivarkus perbadžiau nuo carinių 1:84000 (dvivarsčių) žemėlapių. Vistik >5000 objektų. Randu klaidų, trūkumų, taisau. Sekantis etapas – padėties tikslinimas, kadangi dvivarsčių georeferencijavimas nesigauna labai tikslus, gal greičiau tiesiog pakankamai tikslus tik pradiniam nubadymui. Vėl šviečiasi nemažas darbas, tačiau toks tas keistas mano hobis. Padėties patikslinimui radau neblogą medžiagą – sovietinius 1:25000 topografinius žemėlapius. Kažkiek jų buvo išleista prieš karą, tačiau esminis sudarymas vyko jau pokariu. Aišku, dvarų ten jau nebėra, bet jų vietoje esantys kolchozų ir sovchozų ūkiniai kiemai puikiai identifikuoja buvusių dvarų sodybų padėtį. Pavyzdys – Aristavėlės dvaro sodyba.

84K_Aristavele
Aristavėlės dvaro sodyba 1:84000 žemėlapyje (1898 m.)
25K_Aristavele
Aristavėlės dvaro sodyba 1:25000 žemėlapyje (1950 m.)
50K_Aristavele
Aristavėlės dvaro sodyba 1:50000 žemėlapyje (1996 m.)

Tarp kitko, puikiai matosi per pusšimtį metų įvykę vietovės pokyčiai – nauji keliai, sodybos. Vienžo, iki kokių 1955 metų senieji dvarai, jei jie neišnyko tarpukariu, gana neblogai identifikuojami sovietiniuose žemėlapiuose.

Bet kad gyvenimas nebūtų lengvas ir paprastas, teko susigalvoti papildomą darbą. Turiu blogą patirtį, kai neblogi internetiniai puslapiai ima ir užsilenkia. Arba dingsta juose esanti informacija. Taigi dabar iš interneto tempiuosi tuos 1:25000 žemėlapius. Darbas didžiulis, nežinau, kada jų prireiks, tačiau nesinori, kad staiga paaiškėtų, jog jų saugykla padarė keberiokšt! Mėgstu turėti viską pas save, kad prireikus viskas būtų po ranka.

365 žodžiai – 193

Internetuose radau įdomią atvirutę. 1905 metai, cepelinas virš Berlyno. Labai SteamPunk’o atmosfera, nors tuo metu tokia sąvoka net neegzistavo. Užtai buvo Viktorijos epocha, kuri dabar duoda peno Victorian SciFi žanrui.

Zeppelin
Zepelin über Berlin. c.1905. Friedrichstraße ecke Franzosischestraße

Atvirutė žavinga savo niūria atmosfera. Tačiau iš kitos pusės – tai progresas tiek virš galvų, tiek ant žemės. Dirižablis danguje, automobiliai ant žemės. Praeis kažkiek laiko, automobiliai taps kasdienybe, dirižabliai po gerų 30 metų išnyks. Pgalvojau, kad aibė dalykų, kažkada buvusių aplink mus ir simbolizavusių progresą, išnyko. Juostiniai ir kasetiniai magnetofonai, videomagnetofonai, perfojuostų ir diskelių įrenginiai – tiesiog keli pavyzdžiai „ant greičio“. Na, gal jų dar kažkur yra, kažkas naudoja, tik kažin ar kas begamina. Patefonas tapo audiosnobų, juostinis fotoaparatas – fotosnobų žaisliukais. Tarp kitko, hidropneumatiniai Citroenai ir jau nyksta. Taip kad pamažu mes stebime, kaip kažkurie daiktai atsiranda ir tobulėja, kaip kažkurie tobulėja ir išnyksta. Ir visa tai apibūdinama žodžiu „progresas“. Nenumaldomas, nesustabdomas, nešantis gėrį ir blogį tuo pat metu. Mobilieji telefonai kažkada buvo krūtų bičiukų statuso požymis, šiandien juos turi kiekvienas vaikas. Puiku, tačiau jie, palengvinę komunikaciją ir sukūrę socialinius tinklus, tapo socialinės atskirties generatoriumi. Kuo toliau, tuo daugiau mes bendraujame ir tuo pačiu tampame vis svetimesni, nes bendravimui nebėra poreikio būti šalia.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑