Atėjo laikas priešpaskutinei mūsu keliauninkų kompanijos kelionei šių metų (paskutinė bus Naujamečio išvyka) ir mūsų autobusiukas pasuko į pietus, link Dzūkijos.
Visos fotkės albumėlyje.
Pirmas sustojimas – prie Alytaus Baltosios rožės pėsčiųjų tilto. Privažiavome ne iš paradinės pusės, bet užtai nereikėjo lipti ant aukšto pylimo. Deja, lapkričio paskutinė dekada ne pats smagiausias laikas vaikščioti lauke, o kai dar virš Nemuno pučia šaltas vėjas, tai išvis nekas. Priėjome prie tilto prieigų ir supratome, kad visą grožį apžiūrėsime kitais metais, šviečiant Saulutei.
Kadangi mūsų kelionės jau įgijo kulinarinį akcentą, tai šįsyk užsukome vėlyvų pusryčių/ankstyvų pietų į „Dzūkijos dvarą„. Mums su brangiausiąja tai jau trečias apsilankymas, ir šį sykį vėl labau skaniai pavalgėme.
Sekantis sustojimo punktas – Naujieji Valkininkai, prie labai gražiai atnaujintos geležinkelio stoties. Gaila, ji buvo tradiciškai užrakinta. Šalia stoties labai įdomi skulptūrinė kompozicija, jau apniokota vandalų.
Kadangi dalis keliauninkų nebuvo matę Ūlos akies versmės, pasukome ten. Iš praėjusių kelionių kažkaip įsivaizdavau, kad nusileidimas prie jos ne toks status, tad šį kartą dėl maudžiančios operutos kojos man teko susilaikyti nuo versmės aplankymo. Esu ją matęs, tad širdies labai neskaudėjo.
Planuose buvo Zervynų kaimo aplankymas pasivaikščiojant po jį, bet oras vaikščiojimams tikrai buvo neypač, tad tiktai pravažiavome kaimo gatvele ir susiplanavome dar vieną sekančių metų kelionę. Sekantis sustojimas buvo prie Švendubrės Velnio akmens. Privažiuoti prie jo galima, tik kiek klaidoka, bet mes tai padarėme. Raigardo slėnis rudenį įspūdžio nepaliko.
Neplanavome aplankyti Druskininkų, tačiau mūsų merginų prašymu prasukome, apžiūrėjome, Na ką, gražėja tie Druskininkai kasmet.
Kadangi jau temo, tai nuskubėjome į Merkinę, prie namelio ant vištos kojelės. Deja, uždarytas, tad tik pafotkinome ir namelį, ir saulėlydį.
Vietų apžiūrėjimas buvo baigtas, liko dar vienas kulinarinis taškas – „Šilo kopa„. Labai rekomenduojama vieta. Kadangi autobusiuke vis kažką kramsnojame, tai užsisakiau tik karštą įvairių sulčių gėrimą ir keptą kiaulienos gabalą. Fantastika – ir maistas, ir aptarnavimas, ir aplinka.
Aplankytų vietų žemėlapis GoogleMaps.
Ką gi, apibendrinant mūsų šaunios keliauninkų kompanijos šių metų keliones. Pagrindinė geros kelionės prielaida – sava kompanija, be zirzlių. Keliavome beveik kas mėnesį; atstumai 400-600 km. Kelionės laiką riboja tiek atstumas, tiek šviesus paros metas, tad geriausia keliauti kokiais gegužės-rugsėjo mėnesiais, kai nereikia rūpintis, kada čia sutems. Visuomet reikia nusimatyti tašką pavalgymui. Aišku, jį galima rasti „ant fukso“, bet vis tik geriau kažką žinoti. Laiką tiek važiavimui, tiek lankymui, tiek valgymui reikia planuotis. Važiuojant situacija gali keistis, tačiau grafikas labai padeda.
Objektai lankymui turi būti įvairūs, nebent kelionė labai tematinė. Vieniems labiau patinka dvarai, kitiems – bažnyčios. Kompromisą galima rasti visada, čia jau kelionės planuotojo darbas. Per tuos keletą bendrų kelionių metų pradedi jausti, kas tikrai patiks visiems. Verta žymėtis aplankytus objektus žemėlapyje, tada aiškesnis kitų kelionių planavimas.
Geriausia važiuoti viena transporto priemone – ir parkuotis paprasčiau, ir bendravimas kelionėje intensyvus bei informatyvus.
Tai va tiek minčių.
Kas svarbiausia kelionėje? …laiku sustoti! 🙂
Ir gerai užkąsti 🙂