Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Category

kartografija

Lietuviški krantai’1738

Įdomus žemėlapis iš 1738 m. rusiškų jūrlapių atlaso

Atidžiai įsižiūrėjus, matome tuo metu žemėlapyje net nepažymėtos Lietuvos pakrantėse stovėjusius švyturius, kurių gana daug.

LietuviskiKrantai

Persiuntimo/perkėlimo kalėjimas Lietuvoje

Betvarkant dvarų žemėlapį, tenka vis pasižiūrėti į senus rusiškus dvivarsčius (1:84K) žemėlapius. Ir viename jų akis užkliuvo už santrumpos „перес.тюрм.“ į šiaurę nuo Bubių (Kauno r.), visai šalia žemėlapio rėmelio. „Пересыльная тюрьма“ = „persiuntimo/perkėlimo kalėjimas“. Anksčiau vis tekdavo susidurti su šituo terminu, skaitant carinės Rusijos istorijoje, kaip kalinius varydavo etpais kažkur į Sibirą. Kažkaip keista pamatyti tokį objektą Lietuvoje, na bet ans čia buvo. Kiek eina suprasti iš žemėlapio – keletas pastatų palei kelią.
084K


Persiuntimo/perkėlimo kalėjimas – tai toks kalėjimas ar stovykla, kurių pagrindinė funkcija yra atvykstančių kalinių priėmimas ir trumpalaikė priežiūra (kaupiant, išlaikant ir t.t.), o paskui juos perkeliant, pavyzdžiui, į galutinę paskirties vietą – kitą kalėjimą.


Naujame žemėlapyje matosi, kad dabar ten nieko nebeliko – šioje vietoje vasraą ir rudenį toks pakelės daržovių turgelis.
TOP50LKS
O ir Google StrretView rodo tuščią vietą. Sic transit gloria mundi.
kalejimovieta


Susidomėjusiems terminu nuoroda kvadratinėmis raidėmis.
Petereburgo persiuntimo/perkėlimo kalėjimas

Apie naujus karinius žemėlapius

Kai kada žmogus dirbi LABAI ĮDOMŲ DARBĄ ne visai atviroje organizacijoje ir nežinai, kiek gi gali viešai apie tai papasakoti. Panašiai dabar ir man – darbas liuks, bet kad juo domisi mūsų nedraugai – faktas, tad tenka patylėti apie kai kuriuos labai įdomius profesiniu požiūriu dalykus 😉 Juolab, kad tuoj bus 36 metai, kaip aš tuo užsiimu, ir visada tas darbas buvo ne visai atviras (o kai kada visai uždaras).
Na bet kai apie tavo veiklą papasakoja viešas leidinys, šiuo atveju „Kario“ žurnalas, galima kažkiek ir pasigirti. Juolab, kad Lietuvoje, agropromo/ŽŪM ir nacionalinės žemės tarnybos pastangomis valstybinė kartografija, kaip ją suvokia daugelis, t.y. žemėlapių sudarymas, iš esmės sunaikinta. Taip, gaminamos profesionaliam naudojimui skirtos duomenų bazės, tačiau tikslių naujų valstybės išleistų žemėlapių nusipirkti nėra, t.y. mokesčių mokėtojai negauna ničnieko jiems lengvai prieinamu pavidalu, skirtingai nuo kitų valstybių, kur valstybinės institucijos, atsakingos už kartografavimą, aprūpina savo piliečius įvairių mastelių žemėlapiais. Aišku, yra komercinės įvairių atspalvių turizmui skirtos produkcijos, aš pats ją irgi naudoju, bo kitko nėra. Na bet čia seno kartografo paniurzgėjimai, o seno kartografo pasakojimas „Kariui“ žemiau.
2018-10_Karys
Visas straipsns, p. 30-33
P.S. Į tekstą įėjo maždaug pusė to, ką aš pripasakojau 🙂
Iš to, kas neįėjo ar net nebuvo kalbėta: kol kas dirbtinis intelektas pajėgus kartografuoti plačiai žinomu santykiu 80:20, o kai kada užsilenkia suvisam. Kartografija yra tarp amato (tikslumas) ir meno (atvaizdavimas), ir būtent informacijos vizualizacija sunkiausiai pasiduoda automatizacijai – patyręs kartografas intuityviai deda užrašą reikiamojoje vietoje ar atmeta nekritinį objektą, o tokius dalykus formalizuoti dirbtiniam intelektui suvokiamu algoritmu sudėtinga dėl situacijų unikalumo. Gi kiekvienam vietovės objektui aprašyti jo elgesį kartografavimo skirtingu masteliu atvejais oj-oj-oj darbo apimties. Taip kad turbūt reikėtų šnekėti apie pusiau automatizuotus metodus, kur dramblius išgaudo algoritmai, o va zuikius tenka gaudyti žmogui.

Rumschen aplankymas

Žmonių pavardės turi šaknis. Vienokias ar kitokias. Mano abiejų tėvų pavardės turi, sakykim, geografines šaknis – Lietuvoje yra kaimai, kurių pavadinimai sutampa su mano senelių pavardėmis. Šįkart pakakalbėsime apie Rumšus. Kaimas tokiu pavadinimu yra Žemaitijoje, Šilutės rajone netoli Juknaičių, tad, ko gero, mano pavardė gryn žemaitiška. Susidomėjęs pavardės kilme, radau ir informacijos apie ją vokiečių geneologijos puslapyje. Kodėl vokiškame? Todėl, kad šis kraštas kelis šimtus metų priklausė visokių pavidalų teutonams, o jie jaučia nostalgiją viską detaliai išsiaiškinti.
Na ir ką – Prūsijos lietuvių kalba „rumša, rumai, rumai“ = „ramus, darbštus, stiprus„. Neprastai 🙂
Taigi, kaimas Rumschen, išsidėstęs abiejuose Šyšos upoės krantuose, kažkada buvo dalis didesnės Bruisz-Pakull gyvenvietės, į kurią įėjo dar ir Kenkeln kaimas. Šiandien visa tai yra Rumšai, nors didžioji dalis kaimo yra buvusioji Kenkeln dalis
025DE


Šią vasarą mudu su brangiausiąja aplankėme tuos Rumschen-Rumšus. Situacija gerokai pasikeitusi, iš Rumschen realiai teliko po vieną sodybą kairiajame ir dešiniajame Šyšos krantuose, ką parodo tiek 20 metų, tiek 2 metų senumo lietuviški topografiniai žemėlapiai.


1996
TOP50LKS_1996


2016
TOP50LKS_2016


Bendras Rumšų vaizdas (Kenkeln dalis), atvažiuojant nuo Tarvydų pusės
20180722_151543 Stitch1


Kenkeln dalis išlikusi kur kas geriau, ten dabar Rumšų centras, iš kurio kryžkelės išeina keliai į Rumschen, į Tarvydus, per Šyšą į Laučius ir į Piktaičius (ex.Jonaičius). Centre – kelios gražios sodybos.
20180722_150847 Stitch1


Dešiniajame Šyšos krante yra žvyrkelis, palei kurį išsidėsčiusios kapinaitės ir viena išlikusi sodyba (žemėlapyje parodyta antroji, kapinaičių pusėje, jau nebegyva).
20180728_152914 Stitch1


Kapinaitės praktiškai apleistos, tik vienoje vietoje keli sutvarkyti kapai. Pavardės lietuviškai-vokiškos. Kol į jas įėjau – nusidilginau iki beveik pilno reumato pranykimo 😉 Šiaip vaizdas labai liūdnas ir skausmingas, nors tai turbūt tik mums – mirusiems tai jau neberūpi.
20180728_1530391
20180728_153141


Dešiniakrantė sodyba veikianti ir gana neblogai atrodo.
20180728_1536211


Medinis tiltas per Šyšą tarp abiejų Rumschen dalių dabar uždarytas, nors dar pervažiuojamas, bet tam reikia drąsos. Kadangi mano geresnioji pusė nepritarė tokiai mano avantiūrai – nevažiavome.
20180728_1541271


Kairiojo Šyšso kranto Rumschen sodyba, irgi veikianti.
20180728_1549051


Pilna fotkių galerija Flickr’yje

Dvarų kartografija

Jau senokai bandau susikartografuoti Lietuvos dvarus – toks keistokas hobis. Ilgam vakarais prisėdau prie vokiškų kaizerinių 1:25000 Klaipėdos krašto žemėlapių (43 lapai) ir dar ilgiau – prie rusiškų carinioų 1:84000 žemėlapių (108 lapai). Žemėlapių pririšimas prie Lietuvos koordinačių sistemos ir dvarų badymas – tokie vakariniai užsiėmimai, užtrukę jau kelis mėnesius, kelia klausimą – o kas gi gausis visos šitos baudžiavos pabaigoje? Na ką gi, baigiau badyti, bet dabar laukia kokį pusmetį užtruksiantis žmudnas tikrinimas Google kosminiuose vaizduose, ar liko koks nors dvarų pėdsakas, ar ne? Na bet norisi pamatyti, kaip galėtų atrodyti toks tipo dvarų žemėlapis. Irgi uždavinukas pamąstymui – mastelis, sutartinian ženklai, kokį pagrindą panaudoti, kad nesigautų dar viena baudžiava, jį betvarkant 😉
Na ką gi, kadangi Lietuva prieš porą metų pasidarė civilinius topografinius 1:50000 žemėlapius, tai nutariau, kad pagrindui jie tiks – ant rastro dedame dvarų simbolius+užrašus ir OK. Darbas, turint sutvarkytus dvarų duomenis, būtų gana greitas, bet vėlgi – 131 lapą teko pririšti prie Lietuvos koordinačių sistemos 😀
Dvarų žemėlapio prototipas buvo pagamintas naudojant nemokamą QGIS programinę įrangą. Daiktas gana neblogas, jį panaudojau kaupti dvarų informacijai, bet kartografijai neypač pritaikytas. Anyway, kažkas gavosi. Jau matau problemas (nukapoti užrašai ties rėmeliu ir dar keletas kliurkų), reiks ieškoti sprendimų. Na bet šiaip kaip pirmas blynas visai nieko gavosi 🙂 Būdamas dvarinėtojas, būčiau visai patenkintas, turėdamas tokią kartografinę medžiagą bent jau pradiniam identifikavimui, kur kokie dvarai buvo.
Kada bus galima pereiti prie serijinės žemėlapių gamybos – nzn. Kaip rašiau – laukia žmudnas darbas peržiūrėti >5000 nuo rusiškų žemėlapių subadytų dvarų, bet darbas įdomus ir įtraukiantis 🙂

0306_Pagegiai

Dvarų aritmetika

Sėdėdamas jaukiame vidinės emigracijos burbule (na, nebent kai kada profilaktiškai mesteldamas ką nors negero apie rosijaniją), pamažu vykdau savo paties susigalvotą kartografinį projektą. Kažkada pavyko susimeškerioti visą Lietuvos teritoriją dengiančius dvivarsčius (1:84000) carinės Rusijos žemėlapius, kuriuose tikrai daug įdomios informacijos (kad ir mėgėjiškai) besidomintiems istorija.
Kadangi aš (labai pamažu) tyrinėju Lietuvos dvarus, tai turėjau progos pagilinti žinias, kiek gi dvarų buvo Lietuvoje iki 1PK.
Pagrindinis Lietuvos dvarinėtojų informacijos šaltinis – kultūros vertybių registras (KVR) (kažkada buvo dvarų duombazė, bet neseniai ją nužudė Kultūros paveldo departamentas). Naudotis tuo registru tai oj-uj-aj, bet nieko geriau nėra, nebent pats pasidarai tipo dvarų žemėlapį. Na ir pilnai užteko tokios informacijos. Čia pavyzdys, kiek dvarų identifikuota pagal KVR duomenis dvivarsčio Kėdainių lape (paspaudus einame į Flickr’į, ten zoom’iname, bo lapas nemažas). Skirtingos rutuliukų spalvos – sklirtingas identifikavimo lygis, bet čia tai nesvarbu – gal kada nors pats sau išsileisiu Lietuvos dvarų atlasą, kur viskas bus išaiškinta 😉 .
X-15_KVR


Nu nėra tiek daug tų dvarų, ania. Tačiau visiškai kitas vaizdas gaunasi, kai pamatai, kiek tų dvarų rodo dvivarstis. Čia užrašai palikti tik prie tų dvarų, kurie identifikuoti KVR. Skirtumas turbūt akivaizdus.
X-15_visi


Tai va, kai susimąstai, ką mums davė sovokas aka rusų okupacija, tai suvoki, koks istorinės atminties sluoksnis buvo sunaikintas. Juk dvarai savo laiku buvo tam tkri kultūros ir istorijos centrai, savo archyvuose kaupdami informaciją apie tų vietovių vystymąsi. Deja, dauguma archyvų 1940 ir po 1944 metų tiesiog buvo okupantų ir jų vietinių pakalikų sudeginti.
Aha, apie aritmetiką, visai pamiršau. Šiai dienai pažymėjau ~4500 dvarų (be klaipėdos krašto, ten jų buvo dar ~145, KVRt jų tėra 19), įtariu pasieksiu ~5000. KVRe dvarų tėra ~770. Va jums tokia paprasta aritmetika – tik 15% dvarų pripažinti vertais įtraukti į KVRą, kadangi ten dar kažkas išliko, tipo koks malūnas, svirnas ar kalvė…

Įdomūs pavadinimai

Jau rašiau apie keistus vietovardžiusžemėlapiuose, bet kai kada jie būna dar keistesni. Dabar, kai lietuvių kalbos gestapas strengiasi iškastruoti mūsų kalbą, sunku įsivaizduoti įdomius ar netgi keistus pavadinimus, o kažkada niekas nesuko galvos dėl kažkokių Pimpių ar Paryžių.
Pavyzdėlis – yra toks kaimelis Akloji. Beveik niekuo neypatingas, bet caro laikais jis vadinosi gretimo palivarko vardu: Слѣпая Корысть – Akloji Nauda. Na ir ką – nauda prapuolė, aklumas liko 🙂
Akloji


Kitas pavyzdėlis – Sirutiškės. Našlaitėliai tai našlaitėliai, o juk kažkada kaimelis vadinosi Остатнiй Грошъ – Paskutinis Grašis.
Sirutiskes


Kolegos Taško prašymu:
Bezdonys

Индiя Lietuvoje

Sunku pasakyti, kas kai kada vyksta žmonių galvose, kai jie daro arba sako ką nors. Kai kada jie sugeneruoja tokių dalykų, kad belieka tik žioptelti: „O kas tai buvo?“ Tai nutinka netgi tada, kai jie pavadina savo gyvenamąją vietą. Visi žinome Pryžių, Londoną, Šveicariją Jonavos rajone, labiau besidomintys žino dar ir Odesą, Madagaskarą, Sacharą ar Varšuvėlę. O kiek tokių pavadinimų dingo be pėdsakų! Vienas populiariausių turbūt buvo Paryžius – prabėgom peržiūrėjęs rusiškus dvivarsčius kokiai pusei Lietuvos teritorijos, radau minimum keturis-penkis. Kažkas norėjo gyventi Paryžiuje, nors tu ką 🙂
O šiandien paporinsiu apie dar didesnę egzotiką – Индiя netoli Batakių Tauragės rajone. Kas šovė į galvą viensėdžio savininkui, kad jis pavadino savo sodybą tokiu egzotišku pavadinimu – neaišku. Bet pavadino ir buvo sėkmingai kartografuotas caro kartografų.
Индiя Rusijos dvivarsčiame žemėlapyje
Indija050


Tarpukario Lietuvoje galima buvo nukeliauti į Indiją.
Indija100


Ir netgi karo metu sovietiniuose žemėlapiuose Индия yra.
Indija050a


Sovietmečiu po 19507jų, deja, Indija iš žemėlapių prapuolė ir jau nebesugrįžo.
Индiя vieta Lietuvos topografiniame žemėlapyje
Indija084


Šiandien ten tiesiog dirbama žemė su keliais medžiais. Galbūt jie iš to viensėdžio laikų, kai savininkas užsisvajojo apie egzotišką šalį?
Индiя GoogleMaps kosminiame vaizde
IndijaGM

Žydai – žemdirbiai Lietuvoje

Važiuojant iš Rūdiškių link Onuškio, bet dar neprivažiavus vieno iš daugelio Lietuvos Antakalnių, yra rodyklė kairėn „Panošiškės 2“. Nieko tose Panošiškėse ekstremaliai vertingo nėra, bet, apžiūrinėjant apylinkes žemėlapyje, žvyrkelio į Panošiškes dešinėje pavaizduotas Žydkaimio kaimas. Keistokai skamba, nes žydai Lietuvoje dažniausiai buvo miestų ir miestelių gyventojai, užsiimantys atitinkamais miestiečių verslais. Taigi, tas Žydkaimis kažkada man pabuvo toks momentinis įdomumas ir tiek. Tol, kol eilinį kartą peržiūrinėjant carinius dvivarsčius žemėlapius, akis neužkliuvo už pavadinimo „Евр.кол.Панашишки”, t.y. Panošiškių žydų kolonija. Hmmm, pasidarė įdomu, kas tai, nes ganėtinai įdomus pavadinimas Lietuvai. Lietuviškai informacijos apie Žydkaimį praktiškai jokios, o ir internetai nelepino. Bet šįbeitą atkasiau.
Panasiski
Taigi, anot Brokhauzo ir Efrono žydiškosios enciklopedijos – Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона:
Панашишки aka Panošiškės – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. Įkurta 1849 m. valstybinėje žemėje. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės šeimų 17, jose 158 gyventojai; jos naudojasi 418 dešimtinių žemės. Daugelis kolonistų užsiima prekyba.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje – Российская Еврейская Энциклопедия šiek tiek daugiau informacijos:
Паношишкес aka Panošiškės, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1849 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Panašiški Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. XIX a. viduryje Panošiškėse gyveno ~20 žydų šeimų, 1898 m. – 158 žydai, 1919 m. – 99, 1938 m. – ~50 žydų. 1898 m. Panišiškių žydai apdirbo 418 dešimtinių žemės; daugelis užsiėmė prekyba. 1914 m. Panošiškėse veikė sinagoga, chederis (pradinė žydų mokykla), buvo šochetas (košerinis skerdikas). 1919 m. žydai apdirbo 299 dešimtines žemės. Daugelis jaunų Panošiškių žydų išvyko į JAV. 1941 m. birželį Panošiškes užėmė Vermachtas. 1941 m. rugsėjį, Roš-ga-Šana išvakarėse, Panošiškių žydai buvo surinkti sinagogoje ir po to išgabenti į Trakų getą. 1941.IX.30, Jom-Kipur dieną, Panošiškių žydai kartu su Trakų žydais buvo sušaudyti.


Negana to, pasirodo, ir netoli esančiame kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Mažieji Lieponys (t.p. vadintame Žydava) buvo dar viena žydų žemdirbių kolonija.
Leipuny
Anot to pačio Brokhauzo ir Efrono:
Лейпуны aka Mažieji Lieponys – – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje. Įkurta 1847 m. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės 134 gyventojai, tipiški žemdirbiai; jos naudojasi 424 dešimtinėmis žemės; šalutinis verslas – pervežimas.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje vėlgi šiek tiek daugiau info:
Лепонис aka Mažieji Lieponys, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1847 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Leipuny Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. 1851 m. M.Lieponyse gyveno 123 žydai (~90%), 1897 m. – 134, 1921 – 160 žydų. Kolonija buvo įkurta valstybinėje žemėje. 1863-80 m. egzistavo žydų žemdirbių bendruomenė «Крестьяне Десны», kurioje buvo M.Lieponys ir Panošiškės/Žydkaimis. Pagrindinis M.Lieponių žydų užsiėmimas buvo žemės ūkis; 1898 m. žydai apdirbo 424 dešimtines žemės. Pagalbinis verslas – pervežimas. XIX a. pabaigoje dalis M.Lieponių žydų išvažiavo į JAV. 1920-30 m. 6 žydų šeimos valdė nuosavus žemės sklypus, 5 šeimos dirbo nuomojamuose žemės sklypuose. M.Leiponyse veikė sinagoga, mikvah (ritualinio apsiprausimo baseinas); šochetas atliko moelo (apipjaustytojo) pareigas; mirusius laidojo Valkininkų žydų kapinėse. 1941 m. M.Lieponių žydai buvo sunaikinti.


Įkvėptas tokių įdomių rezultatų, pabandžiau paieškoti ir kitų panašių kolonijų. Na ir ką gi, radau:
DegsnėsДекшна
KarčiaiКарчи
LaibiškėsЛайбишки
PasandravysПосандрово
Pamūšis (kadangi Šiaulių apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Помуш
BaltmiškisБалтмишки
AndreliškėsАндрелишки
Kurkliečiai (kadangi Panevėžio apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Курклеце


Tarp kitko, dar keliasdešimt tokių žydų-žemdirbių kolonijų buvo pristeigta ir dabartinėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, tuomet įėjusiose į carinės Rusijos sudėtį.


Sugrįžtant prie žydų-žemdirbių Lietuvoje, prisiminiau savo Tėvelio kažkada pasakytą frazę, važiuojant nuo Švėkšnos link Inkaklių. Išvažiavus iš Kalkiškių miško, jis parodė kelio kairėn pusėn ir pasakė „Va čia kažkada gyveno vienintelis Lietuvoje dvarininkas-žydas. Jo ūkyje nemokamai dirbo žydų vaikinai ir merginos, mokydamiesi žemės ūkio gudrybių, kad po to galėtų išvažiuoti į Palestiną, jau mokėdami dirbti žemę.“ Kažkaip neužsifiksavo man tas dalykas tuomet galvoje, o kai pradėjau daugiau domėtis dvarais, tai Inkalių apylinkėse jokių dvarų pagal oficialią paveldosaugą nėra. Taip, Švėkšnoje ir jos apylinkėse yra saugomi kažkada didžiulį Švėkšnos dvarą sudarę Švėkšnos, Vilkėno ir Stemplių dvarai, aš susiradau nuolaužomis pavirtusį Gedminaičių dvarą, tačiau jokių dvarų netoli Inkaklių nėra. Ir nebuvo, kol cariniuose dvivarsčiuose neradau dabartinės Kalkiškės vietoje buvusio Ф.Калькишки. Taip, Kalkiškės palivarkas būtent toje vietoje, kurion kažkada rodė Tėvelis. Vienžo, savotiškas sugrįžimas prie Lietuvos žydų-žemdirbių, kurių nebeliko po 1941ųjų…
Kalkiski

Kaip carinė Rusija dabojo sieną su Vokietija

Vis postinu savo atradimus, tyrinėjant carinius dvivarsčius (1:84000) topografinius žemėlapius. Šiandien šiek tiek apie vieną įdomų dalyką. Tie, kas gyveno „prie ruso“ bent dalį savo sąmoningo gyvenimo, prisimena, kad TSRSas buvo soclageris, iš kurio išvažiuoti pasižiūrėti pasaulio buvo beveik neįmanoma. Lagerio viduje keliauti gali, o užsienin, jei ne aparatčikas ar koks kitas valdžiai įsiteikęs žmogis – ni-ni. Sienos buvo aptvertos spygliuotų dratų tvoromis, o išilgai tų tvorų patruliavo KGB priklausanti pasienio kariuomenė, kuri šaudė pažeidėjus be didesnių sentimentų.
Tai dabar paaiškėjo, kad sovietai nieko naujo neišgalvojo, tiesiog perėme iš carinės Rusijos sienų priežiūros patirtį. Bežiūrint žemėlapius, užkliuvo vienas sutartinis ženklas su užrašu „Корд.“. Kaip paaiškėjo – tai sienos sargybos kordonas, kurių radau nemažai. Pabandžiau nudigitalizuoti juos Rusijos-Vokietijos pasienyje – pasimatė labai įdomus vaizdas. Dvi linijos kordonų: viena palei sieną, kita trejeto-ketverto kilometrų atstumu ant kelių, kad užsienietiška zaraza neprasmuktų ir savi užsienin napabėgtų. Kaip iki skausmo pažįstama tiems, kas gyveno „prie ruso“ soclageryje.
Užmetus duomenis ant GoogleMaps, pabandžiau StreetView paieškoti tų kordonų likučių. Deja, turbūt juos statė, kaip įprasta Rusijoje, iš šūdo ir pagalių medžio, tai nieko neliko. Gal vokiečiai 1PK metu juos nugriovė, kai rusai pasiplovė po pralaimėjimų Rytprūsiuose, gal lietuviai tarpukariu… Vienžo, bandysim dar paieškoti, bet vilties nededu.
Kitas įdomsu atradimas – keletas pakelės kareivinių kelyje nuo Kybartų pro Vilkaviškį iki Marijampolės. Panaš, kad irgi nieko neliko, arba labai perstatytos. Pakolkas nieko nepavyko sužinoti, kas tai? Na ir du dideli kareivinių kompleksai Marijamplėhe (dabar – Marijampolės pataisos namai) ir Kalvarijoje (dabar – gyvenamieji namai).


Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑