Šiandien mano geresnioji pusė su seserimis važiavo tvarkyti savo Mamos kapo. Savotiškas familijos mini-susitikimas. Su kaukėmis, kaip priklauso. Dezinfekcija, kaip priklauso. Jokių familiarumų, kaip priklauso. Turbūt tai ir yra didžiausia koronaviruso niekšybė – įvaryti mus į konclagerį mūsų pačių rankomis.
Taip norisi išmesti kornavirusą iš savo gyvenimo, bet neišieina – jis stipriai įtakojo, įtakoja ir (ko gero, dar ilgai) įtakos mūsų elgesį. Tiesiog reikia išmokti su juo gyventi taip, kad jis liktų už mūisų gyvenimo skliaustelių – jis yra, tačiau už mūsų burbulo sienelių. Santykiai su juo turi pereiti į refleksų lygmenį, nebeteršiant galvos „uj-oj-aj, kaip blogai su ta korona!“. Išmokime tarti virusui DZYN! ir pamirškime jį sąmonės lygmeniu.
Kol kas man visai neblogai einasi – tiek gerai, kad nelabai kada yra ne tik rašinėti į Palėpę, bet ir šiaip visokiems laisvalaikio niekniekiams. Rašiau jau apie 1923 m. gyvenimo surašymo duomenis, tai po darbo taip įsijaučiu į dvarų medžioklę tame žinyne, kad belieka laiko tik po truputį skaityti buvusio Lenkijos prezidento B.Komorovskio motinos atsiminimus „Sugrįžimas į Žemaitiją“ (lenkiškai). Įdomus dvarų gyvenimas vaiko akimis. Viskas kitkas sukasi tokiu greičiu, kad nespėju skaičiuoti savaičių 🙂