Beieškodamas sadistinių sovietinių eilėraštukų, radau ir porą sovietmečiu klajojusių mitų. Kas tie mitai? Nagi „100% iš patikimų šaltinių garantuoti“ pasakojimai apie įvairius gyvenimo aspektus. Taigi, keli kuriuos prisminiau ir radau internetuose:
1. Kolorado vabalus į TSRS užmetė vakariečiai per Baltijos jūrą, kad tie vabalai suėstų bulves ir taip sukeltų badą. Tarp kitko, tuo emtu, vaikščiojant Baltijos pajūriu, gana dažnai būdavo galima matyti į pakrantę išplautų Kolorado vabalų;
2. Japonai į savo buitinę elektroninę aparatūrą montuoja specialius daviklius, kurie, vos tik atidarius dėžutę, sudegina visą plokštę, kad negalėtum suremontuoti, o pirktum naują;
3. Japonai į savo laikrodžius montuoja specialius įrenginukus, kurie, atidarius laikrodį, pažerią visą jo turinį lauk, kad negalėtum nukopijuoti;
4. Kareiviams į kisielių pila specialų mišinį (į kurį įeina bromo), kad jiems mažėtų lytinis potraukis ir jie nelakstytų pas mergas;
5. Pati pigiausia degtinė yra gaminama iš naftos;
6. Į degtinę įmaišoma specialių priedų, kad žmonės greičiau pasigertų;
7. Tualetinio popieriaus deficitas yra todėl, kad jis yra maišomas į daktarišką (ir panašią) dešrą;
8. Kad alus geriau putotų, į jį mašoma skalbimo miltelių;
9. KGB yra sukūrusi specialų filmą, kuriuo fotografuojant žmones, jie nufotografuojami be darbužių ir galima pamatyti, jei kas nors turi neleistinų dalykų, pvz., ginklų;
10. Užsieniečiai parduoda užkrėstus sifiliu džinsus, kad taip platinti šią ligą Sovietų Sąjungoje. Tarp kitko, kaslink džinsų – jais spekuliuodavo dažniausiai čigonai, ir jų mėgstamas apgavystės metodas buvo: įėjus į laiptinę, pilietis apsimauna-pasimatuoja-nusimauna džinsus, juos atiduoda įkišti į firminį maišelį (kurie taip pat buvo visų geidžiama svajonė), sumoka pinigus ir parsineša prekę namo. Namuose paaiškėja, kad jis gavo tik pusę džinsų – vieną klešnę 😉 ;
11. Užsienyje būdavo galima nusipirkti ne tik tikrų vakarietiškų cigarečių tipo „Camel“ ar „Marlboro“, bet ir jų „pagerintų“ versijų su marichuana – pakeliai būdavo pažymėti trim juodomis žvaigždutėmis po pavadinimu;
12. Kinijoje pagaminti kilimai naktį švytėdavo gulinčio karste Mao Cze Duno siluetu, kuris būdavo išsiuvinėtas specialiu fosforiniu siūlu, nematomu dieną;
13. Specialiems vaistams gaminti vaistinės LABAI brangiai supirkdavo džiovintus uodus, bet tik po kilogramą iš karto;
14. Po Kauno įvykių ten susidarė ir kurį laiką veikė pogrindinė organizacija, kuri privirindavo prie bėgių traukinius su maisto produktais, skirtais išvežti į Maskvą.
Na va, tiek prisminiau, gal kas dar žinote panašių „100% tikrų“ istorijų?
Kai kurie girdėti, kai kurie ne… Kaip specialistas galiu pakomentuoti p.6 – į degtinę tarybiniais metais dėdavo specialių priedų, kurie veikdavo kaip saugikliai, žmogas negalėdavo priimti mirtinos dozės, nenuvažiavęs į Rygą… Galiu patvirtinti, kad nepriklausomoje Lietuvoje bilietų į Rygą neteko pirkti…:)
hmmm… tie specpriedai – „100% tikra info“ ar teisybė? 😉
Teko prieš keletą metų Lietrytyje straipsnį skaityti…todėl suprask, teisybė tai, ar ne? Faktas dėl „Rygos“ neginčyjamas, tad noriu tikėti, kad teisybė…
Aisqu
Pritriu pričkui, vimdomieji dėti į gėrimus.
Va šitą ir aš skaičiau. Manau – tikėtinas dalykas. Kiek žinome mirčių nuo alkoholio perdozavimo sovietmečiu?
nzn, kažkaip niekad nesu šito klausimo analizavęs. gal kas žino detaliau?
Nebevemia prie nuodų (kokiu identifikuojamas alkoholis) prisitaikęs organizmas. Siūlau pabandyti 3-4 mėnesius pabūti abstinentų, idant pilnai išsivalyti, gal net kokių valančių vaistų kursą sugerti ir po to pabandyti „be Rygos“ suvartoti tradicinę dozę.
Verta dėmesio versija, bet ją patikrinti greičiau galima tik radus „švarų organizmą“, bo 3-4 mėnesiai misija neįmanoma…:)
Pričkus, start the counter. Aš iš Klaipėdos. Counter starts today, nes vakar kaip tik buvau parsinešęs alaus su imbieru butelką.
Na, kai aš tiek begeriu, kad iš manęs valstybei vienas nuostolis (akcizų nifiga nesurenka), tai nuo vyno taurės jau biškį gerai. Kai anksčiau puslitris ant galvos buvo norma
Formaliai, alkoholio ir jo skaidymosi likučių pilno pasišalinimo iš organizmo periodas yra 20-25 paros. Jei geri kas tris savaites, vadinasi, gyvenime niekada neišsiblaivai 😉
Na, aš geriu kas trys mėnesiai… 😉
Grumlinai, nebegerbiu jei tik tiek..
„O kas tu toks?“ – berods, Ilfas-petrovas 😉
prieš kokius du desėtkus metų grioviau sukiužusio tvartelio likučius pas močiutę ir radau tikriausiai senelio užkištą „Moskovskaja vodka“ butelį, užlakuotą lako kepure (rusiškai „surguč“), datuotą ant etiketės iš vidinės pusės 1962m. Močiutė išvirė karštų bulvių, patroškino kotletų, sėdau ir… Ne, vyručiai, jokių priedų. Ir dar: dabartinė degtinė neturi nieko bendro su tą, lakine…Neperdedu.
KGB turėjo specialius prietaisus, kurie užfiksuodavo veikiančius videomagnetofonus. Su tais prietaisais jie važinėdavo po mikrorajonus ir sekdavo kas žiūri video.
Tobulesni nustatydavo, kad video yra porno…
Va šito fakto nežinojau… Aišku, ir video neturėjome, bet nuomodavomės video savaitgaliui už berods 70rb ir žiūrėdavome-žiūrėdavome-žiūrėdavome…
xixi, laiptineje isjungtavo elektros kirtikli ir tada eidavo i buta, kur video ziurima:) „videkas“ kasetes neismesdavo be elektros, nepakavosi ka ziurejai:)
Į anteną įpylus gyvsidabrio buvo galima žiūrėti užsienio kanalus, bet KGB turėjo pelengatorius, kurie tuoj pat nustatydavo tokį „meistrą“ ir prisistatydavo berniukai pagal iškvietimą. :}
hmmm… įdomu, kiek patiklių žmogelių užsikvėpavo iki smerčiaus gyvsidabriu?
Nemažai bandė šitą dalyką, tikrai žinau vieną vyrą pakaunėje, kuris, kažkur to gyvsidabrio gavęs už pasiutusius pinigus, pasidarė tokią anteną. Paskui ilgai ieškojo, kam duoti į snukį 😀
😀 😀 😀
Buvo žmogelių… 🙁
aha, girdėjau šitą istoriją
Dėl 8 punkto: o kas galėtų paneigti, kad tai nebuvo daroma alubariuose, kur alų pilstydavo?
Dėl 5 punkto: iš naftos pagaminti degtinę galima. Ar ji buvo gaminama – kitas klausimas.
Legendos pagrindas buvo skirtingų spalvų stumbro simbolis ant etiketės: būdavo raudonas, arba juodas. Atseit – raudonas – iš grūdų, juodas – iš naftos. Manau – įmanoma todėl, kad, dabar specialiai žymima dantų pasta, kurios sudėtyje yra medžiagų, ekstrahuotų iš naftos. Taip – tai juoda juostelė ant tūbelės. Gal kažkokia dalis naftos produktų galėjo būti ir toje degtinėje.
Dėl legendos pagrindo – įtariu, kad taip galbūt žymėjo skirtingas naudojamo spirito kategorijas?
tais laikais Rusijoje kalbėjo, kad degtinė yra dviejų rūšių. Atskirt atseit galima pagal užrašą etikėtėje:
МХП СССР – tai kaka, nes -министерство химической промышленности ссср
МПП СССР – tai gera, nes -министерство пищевой промышленности ссср
Kiek teko ragaut svetur, vis papuldavo gera , o tos iš naftos ir neteko pamatyti. O gert gal ir teko 🙂
Tingiu skaityti žinovo visą knygą, bet permetus akimis, berods, nerašo apie jokią degtinę iš naftos:
Вильям Васильевич Похлёбкин
ИСТОРИЯ ВОДКИ
http://vkus.narod.ru/vodka/vodka_09.htm#t_06
Taškente šiais laikais turistus gąsdina, kad vietinė degtinė iš medvilnės… baika aišku
Juostelės ant tūbelės reikalingos pakavimo automatams kad žinotų, kur nukirpt. Spalva priklauso nuo pakuotės spalvingumo (ir turi būti kontrastinga), tad geltonų juostelių kažin ar pavyktų rasti.
vytjon, deja, pastos tiekėjai, katrie kontaktuoja tiesiai su gamintoju, aiškino, kad žymėjimas – mitas. Žalia juostelė – pinai augalinė sudėtis, mėlyna – natūralios medžiagos, juoda juostelė – yra medžiagų iš naftos produktų. Paskaičius sudėtį nuodugniai – matosi, kad juodos juostelės pastoje sudėtyje yra dervų ir panašiai.
15. Prieš 1961 metų piniginę reformą už 100 rublių vienos kapeikos monetomis duotų automobilį „POBIEDA“. Po reformos kalbėjo, jog žydeliai buvo surinkę nemažą kiekį varinių 1,2,3 ir 5 kapeikų monetų. Jos buvo paliktos apyvartoje, taigi nominalinė vertė padidėjo 10 kartų.
Žinau, vaikystėje mačiau tokių aibę, dizainas biškį skyrėsi
16. Pirmuosius žiguliukus VAZ-2101 Toljatyje rinkdavę italai. Jie dirbdavę vakarietiškai, kruopščiai ir sąžiningai, todėl mašinos būdavo labai kokybiškos.
Gal iš tikro pirmoji partija – asfalto spalvos žiguliukų buvo tikrai geresnės kokybės- tiek variklis, na ten paskirstymo velenėliais etc, tiek kuzovas.
Dabar gi rinkoje apie itališkas ir mašinas iš Italijos (išskyrus Citroenus, aišku) ….
Taškas, apie VAZ esu girdėjęs, neva amortikai buvo vilkti oda, kad purvas vidun nepatektų. Pačios pirmosios laidos, aišku.
Pirmuosius žiguliukus rinko iš italisškų detalių (tikrai esu matęs vieną pačių pirmųjų žigulioukų Kaune, ant lempų etc Made in Italy) plius buvo italų techninė priežiūra, tad nenuostabu, kad kokybė buvo atitinkama. Paskui prasidėjo tiek sovietinės dalys, tiek darbo kultūra smuko į vidutinį sovietinį lygį.
17. Kava.
„Be nuosėdų“- tirpioji Rygos gamybos kava buvo be kofeino. Jį – 100 procentų- prieš sumalant nurinkdavo farmacijai.
Pupelės -kepintos irgi su dalinai nuimtu kofeinu. Net ARABIKA – super deficitas.
Pupelės – žalios geriau, tik pakepinti reik mokėti, o tai ištisas mokslas, ne kožnam pabažnam.
Bufetavos – net TULPĖJE – primaišydavo į kavą ten visokios chemijos (margansovkės 🙁 ), kad būt juodesnė ir kad būt „su putele“, subinės.
Aaa, kai parašei – ir aš prisiminiau šitas teisybes 😀
Proven story, kad arbatą spalvindavo tokiu būdu. Bent jau traukinių palydovės, nes arbatos duodavo limituotai, o pagirdyti reikėjo kiek užsakydavo. Pasakojo rusų k. mokytoja, apie savo jaunystės praktikas.
Apie alaus skiedimą – skalbimo milteliai ir pigus šampūnas buvo ypač populiarūs Pavolgyje ir Kazanėje – faktas, patikrintas 🙂
Baisu, vienok….
Dėl traukinio privirinimo – kiek žinau, tai, deja, vienintelis tok įvykis. Tai buvo padaryta Tauragės mėsos kombinate.
Faktas, pavirtęs mitu…
manding, Alytaus?
Nežinau kaip su kita aparatūra, bet pats esu matęs (kažkur apie 1976) nešiojamas Panasonic racijas, kur dalis „platos“ buvo užlieta plastmasės gabalu – nuimti galima buvo tik vientisą bloką (kartu su plokštės gabalu). Nustebino kita – visos detalės padarytos taip, kad montuotųsi tik vertikaliai.
Užlieta (epoksidke, berods) būdavo daug kas. Apie 1983m buvome išplėšę gerą dalį malūnsparnio (modelio nepamenu; lygtai Mi24) elektronikos platų; prasikeikėme, kol pavyko išlukštenti kelis reikiamus tranzus… Legendą apie „susinaikinančią“ japonų elektroniką vaikystėje irgi girdėjau, bet patikrinti taip ir neteko. Vidiakai buvo per brangūs, kad eksperimentuoti 😀
Prisiminiau dar porą atvejų. Pirmasis- kad kapeiką kainuojančioje degtukų dėžutėje yra lygiai šimtas degtukų. Praktika parodė, kad jų būna 49-74. Šiojo išsibarstymo niekad nesupratau; dėlioja juos tai automatas?… Kitas mitas-faktas-anekdotas- kaip atvažiavus troleibusu, Pakaunėje buvo apvogta lentpjūvė 😀 Žinau, kad taip galėjo būti (troleibusų parkas turėjo truliką, veikiantį nuo akumuliatorių), bet šiojo įvykio detalių ar liudininkų rasti tada nepavyko (o ieškojau, susilažinęs iš nevaikiškos sumos 😀 ).
Degtukus aš irgi esu skaičiavęs, irgi kažkur ~70 gaudavosi
Kaslink apiplėšimo troleibusu – esu pauglystėje Vilniuje matęs, kad troleibusas apsisuko „ant akumų“ per dabartinio Savanorių prospekto plotį
Tai net vaikystės nereikia. Teko matyti prieš 2-3 metus, kaip Vilniuje , berods, 18-tas vielabraukis pusę Savanorių žiedo be laidų apvažiavo. Moka, kai nori.
Nu bet ne kasdien važinėja 😉
…ir tikrai ne kasdien į miškus troleibusu atvažiuojama vogti lentų… 😀 Toji legenda byloja, kad lentpjūvės sargą, tvirtinusį, jog lentas pavogė ir susikrovė atvažiavusieji troleibusu, norėta įkišti netgi psichuškėn… 🙂
Puikią temą, pasirodo, užkabinai, Gintarini… Smagu buvo sudalyvauti…
Tai tema „taip buvo“ pas mane šis tas parašinėta yra http://www.grumlinas.lt/?tag=taip-buvo
Reikia plėtoti tokias temas. KOngenialu.
Jei apie mitus – kaip ir išsėmėm. Jei apie sovietmetį – žr. http://www.grumlinas.lt/?tag=taip-buvo
Šiaip yra dar minčių „taip buvo“ parašinėti, nes sovietmetis pradeda apaugti abipusiais mitais „kaip chujova vs. rojus ant žemės“
Kad neužsimirštų dar keli:
-barankų virtinė ant gipsinio paminklo Stalino rankos
-kibiras valerijono, išpiltas naktį prie Lenino paminklo- Kauno katinams
-meilužė, užrakinta garaže (arba žiguliuko bagažinėje)
– dama tik su aukštakulniais, nusimetanti kailinius, pavažiuojanti autobusu vieną stotelę ir vėl įšonkanti į ją lydinčią POBIEDĄ
aha, šituos irgi esu girdėjęs, bet neprisiminiau
Pridėsiu trigrašį: nuplėšus „Kosmoso“ pakelio dalį, pasirodydavo skaičiai. Sakydavo, kad buvo galima kažką išlošti.
Taip, šitą irgi prisiminiau
Prisiminiau, kaip gaudydavo degtindarius (samogonščikus) miestuose: giliai naktį milicija užsuka į vandentiekį ir liepia stabdyti vandens siurblius. Po to palaukia, kol paskambins: “ a kuda voda delas?“, nustebę paklausia Sacharos adreso ir nuvažiavę susemia kulybiną, ne, – vietinio pilstymo smirnoffą.
Išskaičiavimas paprastas – tarybiniais laikais naktį niekas nesimaudo, tai kam tada vanduo? Tik gyvatukui aušinti.
Užbėgu už akių galimam klausimui – sekso tarybiniais laikais nebuvo, todėl dušu tp niekas naktį nesinaudojo.
Šito nežinojau. Šiaip mintis tobulai paprasta 🙂
Suvalkijoj 1973 m. pradėjus matyti Lenkijos TV, chebra apsiputojusi įrodinėjo, kad ketvirtadieniais, po visos programos, kuri baigdavosi dėl laiko zonų skirtumo gerokai po dviejų, rodomi sekso filmai. Deja, deja…
Paprieštarausiu – gal 1973 ir neberodė, tačiau ~1986+ laukdavom penktadieniais iki 2-4 val. nakties. Aišku už „seksą“ užsiskaitydavo pusė piko užpakalio 🙂
1986 jau buvau aktyvus lesbietis. Diirbau natūroje.
na man 1986 buvo 11, tai natūroje nelabai išeidavo 🙂
Keistas atvejis, kai jaučiu pavydą
Na, 1973m. gyvenau in Wilno, tai… 🙁
O 1986m.m jau gyvanant in Kowno, tai bandau prisimintim, bet kažkaip nebeprisimenu… 🙁
Buvo kažkas panašaus… „Dekameroną“ pirmąkart mačiau būtent per lenkų TV. Tik man atrodo rodydavo šeštadieniais, o ne penktadieniais…
kad neimtų tarnauti į Tarybinę Armiją, reikėjo kažkurkažkaip prarasti dešinės rankos rodomąąjį pirštą – nebus kuo spausti automato nuleidiklio…
Per gėrimus totaliai prašikęs sesiją grupiokas susimuliavo ir išsioperavo apendicitą, kad vėlgi neiti į čebatus. Paskui kažkas matė jį Vilniaus baldų parduotuvėje kroviku bedirbant…
Nepabaikauk. Tada baldų parduotuvės krovikas babkių ir smarvės turėjo daugiau, nei ragų ir kanopų gamyklos direktorius.
Įvertinus jo apsukrumą ir ryžtą, jam trūko proletarinės kilmės, todėl padirbo dėstytoju. Dėžes dėstė. Paguglink dabar ir nenustebsiu, jei bičas šiandien turi savo salą…Mano suolo draugas toks.
Nzn, neteko girdėti apie jo kažkokisu pasiekimus