Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Category

istorija

365 žodžiai – 87

Pasidedu informacijai

Geležinis sovietų kumštis

1941 birželį RKKA turėjo didžiulę šarvuočių armadą:

20.973 tankus:
134 КВ-2
505 КВ-1
1.225 Т-34
59 Т-35
481 Т-28
4.563 БТ-7
1.688 БТ-5
594 БТ-2
9.998 Т-26
132 Т-40
1.129 Т-38
2.270 Т-37А
1 СМК
1 Т-29-5
1 Т-29-4
4 Т-46-1
1 ПТ-1А
1 Су-14-бр
1 Су-14-1
1 Су-100Y
6 Fiat.3000B
6 Vickers-Carden-Lloyd Mk.II b Mod.37
44 Vickers-Carden-Lloyd Mk.IIa Mod.33/36
1 Vickers-Carden-Lloyd Mk.VIb Mod.28
6 TKS
24 Renault FT.17

5.286 šarvuotus automobilius:
428 ФАИ
1.424 Ба-20
25 Д-8
20 Д-12
10 Д-13
1 ПБ-2
1 ПБ-4
193 Ба-27
2 Ба-9Р
79 Ба-И
143 Ба-3
243 Ба-6
2.676 Ба-10
15 Ба-11Р
6 Landsverk Las.181
1 Landsverk Las.180
9 Crossley M.29Е
3 Crossley M.28Е
6 Austin/Ford.8V81
1 Fiat S.55

Persiuntimo/perkėlimo kalėjimas Lietuvoje

Betvarkant dvarų žemėlapį, tenka vis pasižiūrėti į senus rusiškus dvivarsčius (1:84K) žemėlapius. Ir viename jų akis užkliuvo už santrumpos „перес.тюрм.“ į šiaurę nuo Bubių (Kauno r.), visai šalia žemėlapio rėmelio. „Пересыльная тюрьма“ = „persiuntimo/perkėlimo kalėjimas“. Anksčiau vis tekdavo susidurti su šituo terminu, skaitant carinės Rusijos istorijoje, kaip kalinius varydavo etpais kažkur į Sibirą. Kažkaip keista pamatyti tokį objektą Lietuvoje, na bet ans čia buvo. Kiek eina suprasti iš žemėlapio – keletas pastatų palei kelią.
084K


Persiuntimo/perkėlimo kalėjimas – tai toks kalėjimas ar stovykla, kurių pagrindinė funkcija yra atvykstančių kalinių priėmimas ir trumpalaikė priežiūra (kaupiant, išlaikant ir t.t.), o paskui juos perkeliant, pavyzdžiui, į galutinę paskirties vietą – kitą kalėjimą.


Naujame žemėlapyje matosi, kad dabar ten nieko nebeliko – šioje vietoje vasraą ir rudenį toks pakelės daržovių turgelis.
TOP50LKS
O ir Google StrretView rodo tuščią vietą. Sic transit gloria mundi.
kalejimovieta


Susidomėjusiems terminu nuoroda kvadratinėmis raidėmis.
Petereburgo persiuntimo/perkėlimo kalėjimas

Dvarų aritmetika

Sėdėdamas jaukiame vidinės emigracijos burbule (na, nebent kai kada profilaktiškai mesteldamas ką nors negero apie rosijaniją), pamažu vykdau savo paties susigalvotą kartografinį projektą. Kažkada pavyko susimeškerioti visą Lietuvos teritoriją dengiančius dvivarsčius (1:84000) carinės Rusijos žemėlapius, kuriuose tikrai daug įdomios informacijos (kad ir mėgėjiškai) besidomintiems istorija.
Kadangi aš (labai pamažu) tyrinėju Lietuvos dvarus, tai turėjau progos pagilinti žinias, kiek gi dvarų buvo Lietuvoje iki 1PK.
Pagrindinis Lietuvos dvarinėtojų informacijos šaltinis – kultūros vertybių registras (KVR) (kažkada buvo dvarų duombazė, bet neseniai ją nužudė Kultūros paveldo departamentas). Naudotis tuo registru tai oj-uj-aj, bet nieko geriau nėra, nebent pats pasidarai tipo dvarų žemėlapį. Na ir pilnai užteko tokios informacijos. Čia pavyzdys, kiek dvarų identifikuota pagal KVR duomenis dvivarsčio Kėdainių lape (paspaudus einame į Flickr’į, ten zoom’iname, bo lapas nemažas). Skirtingos rutuliukų spalvos – sklirtingas identifikavimo lygis, bet čia tai nesvarbu – gal kada nors pats sau išsileisiu Lietuvos dvarų atlasą, kur viskas bus išaiškinta 😉 .
X-15_KVR


Nu nėra tiek daug tų dvarų, ania. Tačiau visiškai kitas vaizdas gaunasi, kai pamatai, kiek tų dvarų rodo dvivarstis. Čia užrašai palikti tik prie tų dvarų, kurie identifikuoti KVR. Skirtumas turbūt akivaizdus.
X-15_visi


Tai va, kai susimąstai, ką mums davė sovokas aka rusų okupacija, tai suvoki, koks istorinės atminties sluoksnis buvo sunaikintas. Juk dvarai savo laiku buvo tam tkri kultūros ir istorijos centrai, savo archyvuose kaupdami informaciją apie tų vietovių vystymąsi. Deja, dauguma archyvų 1940 ir po 1944 metų tiesiog buvo okupantų ir jų vietinių pakalikų sudeginti.
Aha, apie aritmetiką, visai pamiršau. Šiai dienai pažymėjau ~4500 dvarų (be klaipėdos krašto, ten jų buvo dar ~145, KVRt jų tėra 19), įtariu pasieksiu ~5000. KVRe dvarų tėra ~770. Va jums tokia paprasta aritmetika – tik 15% dvarų pripažinti vertais įtraukti į KVRą, kadangi ten dar kažkas išliko, tipo koks malūnas, svirnas ar kalvė…

Labai karingi ducyviai

Šiaip Citreon 2CV aka „bjaurusis ančiukas“ labai taikingas automobiliukas, tačiau ir jis buvo pritakomas (ir pritaikytas) karybai.
Radau fotkę su perdarytu 2CV, ant kurio užrioglintas sunkusis kulkosvydis MG 151/20. Atrodo įdomiai. Paieškojau dar fotkių, šiaip pagūglinau. Pasirodo, buvo kuriamas kaip lengvo ginkluoto džipo, skirto prancūzų parašiutininkams, alternatyva, bandomi variantai su sunkiuoju kulkosvydžiu ir 57 mm beatotrankiu pabvūklu. Deja, vibracijos buvo tokios, kad apie taiklumą nėjo kalba, tad projekto atsiakyta.
2CV+MK
2CV+MK1


2CV+BPB
2CV+BPB2


Analogišką technikos šedevrą bandė kurti ir britai.
Citroen_2CV_Front_Drive_Anti_Tank_pic1
Citroen_2CV_Front_Drive_Anti_Tank_pic4


Tačiau britų jūrų pėstininkai greit apsiribojo karių pervežimu: kadangi standartinis Landroveris netilpo į britų jūrų pėstininkų sraigtasparnį, 2CV buvo perdarytas iki reikalaujamo dydžio. Ir naudotas kaip lengvas džipas.
Military2CV_RoyalMarines


Na ir pabaigai jau visiškas briedas tipo amerikoniškas kovinis awto ducyvio bazėje – akivaizdžiai fanfikšn 😉
Gregory-Marshall-2CV-Assaut_8

Индiя Lietuvoje

Sunku pasakyti, kas kai kada vyksta žmonių galvose, kai jie daro arba sako ką nors. Kai kada jie sugeneruoja tokių dalykų, kad belieka tik žioptelti: „O kas tai buvo?“ Tai nutinka netgi tada, kai jie pavadina savo gyvenamąją vietą. Visi žinome Pryžių, Londoną, Šveicariją Jonavos rajone, labiau besidomintys žino dar ir Odesą, Madagaskarą, Sacharą ar Varšuvėlę. O kiek tokių pavadinimų dingo be pėdsakų! Vienas populiariausių turbūt buvo Paryžius – prabėgom peržiūrėjęs rusiškus dvivarsčius kokiai pusei Lietuvos teritorijos, radau minimum keturis-penkis. Kažkas norėjo gyventi Paryžiuje, nors tu ką 🙂
O šiandien paporinsiu apie dar didesnę egzotiką – Индiя netoli Batakių Tauragės rajone. Kas šovė į galvą viensėdžio savininkui, kad jis pavadino savo sodybą tokiu egzotišku pavadinimu – neaišku. Bet pavadino ir buvo sėkmingai kartografuotas caro kartografų.
Индiя Rusijos dvivarsčiame žemėlapyje
Indija050


Tarpukario Lietuvoje galima buvo nukeliauti į Indiją.
Indija100


Ir netgi karo metu sovietiniuose žemėlapiuose Индия yra.
Indija050a


Sovietmečiu po 19507jų, deja, Indija iš žemėlapių prapuolė ir jau nebesugrįžo.
Индiя vieta Lietuvos topografiniame žemėlapyje
Indija084


Šiandien ten tiesiog dirbama žemė su keliais medžiais. Galbūt jie iš to viensėdžio laikų, kai savininkas užsisvajojo apie egzotišką šalį?
Индiя GoogleMaps kosminiame vaizde
IndijaGM

Žydai – žemdirbiai Lietuvoje

Važiuojant iš Rūdiškių link Onuškio, bet dar neprivažiavus vieno iš daugelio Lietuvos Antakalnių, yra rodyklė kairėn „Panošiškės 2“. Nieko tose Panošiškėse ekstremaliai vertingo nėra, bet, apžiūrinėjant apylinkes žemėlapyje, žvyrkelio į Panošiškes dešinėje pavaizduotas Žydkaimio kaimas. Keistokai skamba, nes žydai Lietuvoje dažniausiai buvo miestų ir miestelių gyventojai, užsiimantys atitinkamais miestiečių verslais. Taigi, tas Žydkaimis kažkada man pabuvo toks momentinis įdomumas ir tiek. Tol, kol eilinį kartą peržiūrinėjant carinius dvivarsčius žemėlapius, akis neužkliuvo už pavadinimo „Евр.кол.Панашишки”, t.y. Panošiškių žydų kolonija. Hmmm, pasidarė įdomu, kas tai, nes ganėtinai įdomus pavadinimas Lietuvai. Lietuviškai informacijos apie Žydkaimį praktiškai jokios, o ir internetai nelepino. Bet šįbeitą atkasiau.
Panasiski
Taigi, anot Brokhauzo ir Efrono žydiškosios enciklopedijos – Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона:
Панашишки aka Panošiškės – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. Įkurta 1849 m. valstybinėje žemėje. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės šeimų 17, jose 158 gyventojai; jos naudojasi 418 dešimtinių žemės. Daugelis kolonistų užsiima prekyba.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje – Российская Еврейская Энциклопедия šiek tiek daugiau informacijos:
Паношишкес aka Panošiškės, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1849 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Panašiški Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. XIX a. viduryje Panošiškėse gyveno ~20 žydų šeimų, 1898 m. – 158 žydai, 1919 m. – 99, 1938 m. – ~50 žydų. 1898 m. Panišiškių žydai apdirbo 418 dešimtinių žemės; daugelis užsiėmė prekyba. 1914 m. Panošiškėse veikė sinagoga, chederis (pradinė žydų mokykla), buvo šochetas (košerinis skerdikas). 1919 m. žydai apdirbo 299 dešimtines žemės. Daugelis jaunų Panošiškių žydų išvyko į JAV. 1941 m. birželį Panošiškes užėmė Vermachtas. 1941 m. rugsėjį, Roš-ga-Šana išvakarėse, Panošiškių žydai buvo surinkti sinagogoje ir po to išgabenti į Trakų getą. 1941.IX.30, Jom-Kipur dieną, Panošiškių žydai kartu su Trakų žydais buvo sušaudyti.


Negana to, pasirodo, ir netoli esančiame kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Mažieji Lieponys (t.p. vadintame Žydava) buvo dar viena žydų žemdirbių kolonija.
Leipuny
Anot to pačio Brokhauzo ir Efrono:
Лейпуны aka Mažieji Lieponys – – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje. Įkurta 1847 m. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės 134 gyventojai, tipiški žemdirbiai; jos naudojasi 424 dešimtinėmis žemės; šalutinis verslas – pervežimas.


Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje vėlgi šiek tiek daugiau info:
Лепонис aka Mažieji Lieponys, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1847 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Leipuny Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. 1851 m. M.Lieponyse gyveno 123 žydai (~90%), 1897 m. – 134, 1921 – 160 žydų. Kolonija buvo įkurta valstybinėje žemėje. 1863-80 m. egzistavo žydų žemdirbių bendruomenė «Крестьяне Десны», kurioje buvo M.Lieponys ir Panošiškės/Žydkaimis. Pagrindinis M.Lieponių žydų užsiėmimas buvo žemės ūkis; 1898 m. žydai apdirbo 424 dešimtines žemės. Pagalbinis verslas – pervežimas. XIX a. pabaigoje dalis M.Lieponių žydų išvažiavo į JAV. 1920-30 m. 6 žydų šeimos valdė nuosavus žemės sklypus, 5 šeimos dirbo nuomojamuose žemės sklypuose. M.Leiponyse veikė sinagoga, mikvah (ritualinio apsiprausimo baseinas); šochetas atliko moelo (apipjaustytojo) pareigas; mirusius laidojo Valkininkų žydų kapinėse. 1941 m. M.Lieponių žydai buvo sunaikinti.


Įkvėptas tokių įdomių rezultatų, pabandžiau paieškoti ir kitų panašių kolonijų. Na ir ką gi, radau:
DegsnėsДекшна
KarčiaiКарчи
LaibiškėsЛайбишки
PasandravysПосандрово
Pamūšis (kadangi Šiaulių apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Помуш
BaltmiškisБалтмишки
AndreliškėsАндрелишки
Kurkliečiai (kadangi Panevėžio apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Курклеце


Tarp kitko, dar keliasdešimt tokių žydų-žemdirbių kolonijų buvo pristeigta ir dabartinėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, tuomet įėjusiose į carinės Rusijos sudėtį.


Sugrįžtant prie žydų-žemdirbių Lietuvoje, prisiminiau savo Tėvelio kažkada pasakytą frazę, važiuojant nuo Švėkšnos link Inkaklių. Išvažiavus iš Kalkiškių miško, jis parodė kelio kairėn pusėn ir pasakė „Va čia kažkada gyveno vienintelis Lietuvoje dvarininkas-žydas. Jo ūkyje nemokamai dirbo žydų vaikinai ir merginos, mokydamiesi žemės ūkio gudrybių, kad po to galėtų išvažiuoti į Palestiną, jau mokėdami dirbti žemę.“ Kažkaip neužsifiksavo man tas dalykas tuomet galvoje, o kai pradėjau daugiau domėtis dvarais, tai Inkalių apylinkėse jokių dvarų pagal oficialią paveldosaugą nėra. Taip, Švėkšnoje ir jos apylinkėse yra saugomi kažkada didžiulį Švėkšnos dvarą sudarę Švėkšnos, Vilkėno ir Stemplių dvarai, aš susiradau nuolaužomis pavirtusį Gedminaičių dvarą, tačiau jokių dvarų netoli Inkaklių nėra. Ir nebuvo, kol cariniuose dvivarsčiuose neradau dabartinės Kalkiškės vietoje buvusio Ф.Калькишки. Taip, Kalkiškės palivarkas būtent toje vietoje, kurion kažkada rodė Tėvelis. Vienžo, savotiškas sugrįžimas prie Lietuvos žydų-žemdirbių, kurių nebeliko po 1941ųjų…
Kalkiski

Kaip carinė Rusija dabojo sieną su Vokietija

Vis postinu savo atradimus, tyrinėjant carinius dvivarsčius (1:84000) topografinius žemėlapius. Šiandien šiek tiek apie vieną įdomų dalyką. Tie, kas gyveno „prie ruso“ bent dalį savo sąmoningo gyvenimo, prisimena, kad TSRSas buvo soclageris, iš kurio išvažiuoti pasižiūrėti pasaulio buvo beveik neįmanoma. Lagerio viduje keliauti gali, o užsienin, jei ne aparatčikas ar koks kitas valdžiai įsiteikęs žmogis – ni-ni. Sienos buvo aptvertos spygliuotų dratų tvoromis, o išilgai tų tvorų patruliavo KGB priklausanti pasienio kariuomenė, kuri šaudė pažeidėjus be didesnių sentimentų.
Tai dabar paaiškėjo, kad sovietai nieko naujo neišgalvojo, tiesiog perėme iš carinės Rusijos sienų priežiūros patirtį. Bežiūrint žemėlapius, užkliuvo vienas sutartinis ženklas su užrašu „Корд.“. Kaip paaiškėjo – tai sienos sargybos kordonas, kurių radau nemažai. Pabandžiau nudigitalizuoti juos Rusijos-Vokietijos pasienyje – pasimatė labai įdomus vaizdas. Dvi linijos kordonų: viena palei sieną, kita trejeto-ketverto kilometrų atstumu ant kelių, kad užsienietiška zaraza neprasmuktų ir savi užsienin napabėgtų. Kaip iki skausmo pažįstama tiems, kas gyveno „prie ruso“ soclageryje.
Užmetus duomenis ant GoogleMaps, pabandžiau StreetView paieškoti tų kordonų likučių. Deja, turbūt juos statė, kaip įprasta Rusijoje, iš šūdo ir pagalių medžio, tai nieko neliko. Gal vokiečiai 1PK metu juos nugriovė, kai rusai pasiplovė po pralaimėjimų Rytprūsiuose, gal lietuviai tarpukariu… Vienžo, bandysim dar paieškoti, bet vilties nededu.
Kitas įdomsu atradimas – keletas pakelės kareivinių kelyje nuo Kybartų pro Vilkaviškį iki Marijampolės. Panaš, kad irgi nieko neliko, arba labai perstatytos. Pakolkas nieko nepavyko sužinoti, kas tai? Na ir du dideli kareivinių kompleksai Marijamplėhe (dabar – Marijampolės pataisos namai) ir Kalvarijoje (dabar – gyvenamieji namai).


Lietuva be autostrados (3)

Nuo Kryžkalnio senasis kelias (ir Žemaičių plentas) suka į šiaurės vakarus nuo autostrados.
X-12 Stitch


Tikslas – iš pradžių pro Kaltinėnus pasiekti Laukuvą.
IX-12 Stitch


Vėliaus privažiuojamas beveik šiauriausas senojo kelio taškas – Rietavas.
IX-11 Stitch


Ties Endriejavu Žemaičių plentas pasuko į vakarus, link susitikimo su autostrada netoli Antkopčio, o va senasis kelias darė dar vieną šuolį į šiaurę, kur prie Žadeikų pasiekė savo šiauriausią tašką. Toliau pro Vėžaičius, po autostrada link Gargždų. O už Gargždų, ties Laugaliais ėjo siena tarp tuometinių Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia keitėsi ir žemėlapiai – 1:84 000 rusiškieji dvivarsčiai užleido vietą vokišiems 1:25 000.
IX-10 Stitch


Pabaigai fokiškosios kartografijos fragmentas, parodantis, jog paskutinė autostrados atkarpa iki Jakų žiedo eina senojo vokiškojo kelio trasa 🙂
293 Stitch


Taigi, iš Wilno pro Kowno pasiekėme Memelį. Kiek kitaip, nei esame įpratę keliauti šiandien. Žymiai ilgesnis ir sunkesnis kelias. Bet ir įspūdžių buvo žymiai daugiau, nes važiuojant autostrada nelabi yra į ką žvalgytis, o ir žvalgytis gali būti nesaugu 😉

Lietuva be autostrados (2)

Dabar dauguma važiuotojų į pajūrį iš Kauno centro važiuoja Svanorių prospektu, tada suka į autostradą ir po poros-pustrečios valandų pasiekia tikslą. Tik kai kurie frykai (t.t. ir mumi) važiuoja Panemuniais. XIX/XX a.s. sandūroje visi buvo pusiau frykai, nes kelionė į pajūrį iš Kauno prasidėdavo aikštėje prie Kauno pilies – iš ten tiltu pervažiuodavai į neprigulimą Vilijampolės slabadą ir toliau keliaudavai dabartiniu Raudondvario plentu. Tie, kas norėjo pasinaudoti keliu į Milikonių kalną, galėjo tą padaryti, bet tas siauras žvyrkelis vargu bau žavėjo keliauninkus. Tik Žemaičių plento nutiesimas tarpukariu iš esmės pakeitė keliones.
Kodėl ne per Mūravą? Nagi todėl, kad apart tilto prie pilies, kitų tiltų per Nerį dar nebuvo, tik XX a. pradžioje įrengtas keltas dabartinio Islandijos plento susikirtimo su Nerimi vietoje. Kam reikėjo – samdydavosi valtininkus.
Taigi, iki Žemaičių plento nutiesimo, išvažiavimas per Mūravą neegzistavo. Važiuojantys dabartiniu Raudondvario plentu galėjo pasukti dešinėn link Romainių, o paskui važiuoti iki Babtų, bet ten jų laukė siurprizas – viso labo arklių brąsta per Nevėžį ir šunkeliai už jos. Taigi, nori-nenori, bet reikėjo važiuoti link Raudondvario, ten persikelti per Nevėžį (iki senojo tilto pastatymo – keltu), o paskui ramiai keliauti link Bubių.
XII-15 Stitch1


Už Bubių toliau ramiai iki Vilkijos.
XI-15 Stitch


O va už Vilkijos laukė kiek keistokas kelionės posūkis: link Čekiškės. Šiandieniniai frykai toliau mina Panemune, o XIXa. pabaigos – sukdavo į šiaurę, lygiagrečiai Dubysai.
XI-14 Stitch


Pravažiavus Ariogalą, keltu persikeldavai per Dubysą (senąjį tiltą, kurio griuvėsus matome ties šaltiniu, pastatė Žemaičių plento statytojai) ir tada jau iš esmės kelionė vyko Žemaičių plento kryptimi link Raseinių.
P.S. Tiems, kas nepatingės atidžiau pasižiūrėti į žemėlapio iškarpas – kiek ten nebeišlikusių dvarų-dvarelių…
X-14 Stitch


Pravažiavus Raseinius, atvažiuodavai į Viduklę. Tikrai nežinau, ar tuo metu ten jau gamino garsiuosius koldūnus, bet tai, kad Žemaičių plentas apvažiavo tą miestelį, leidžia įtarti, kad ten nieko gero tuomet nebuvo 😉 Juokauju, be abejo, nes Žemaičių plentas gerokai ištiesino senąjį kelią ir apėjo nemažai gyvenviečių, sutrumpindamas ir pagreitindamas kelionę.
Na ir pagaliau antrojo kelionės iš Wilno į Memelį etapo pabaigoje pasiekiame Крижборгъ, o kitaip – Kryžkalnį. Nuo čia galima keliauti į pietus: per Tauragę į Tilžę; arba į šiaurę: per Kelmę į Šiaulius, o paskui į Rygą. Bet mūsų laukia kelionė į vakarus: per Rietavą ir Gargždus į Memelį.
X-13 Stitch

Lietuva be autostrados (1)

Esame įpratę iš Wilno į Memelį važiuoti magistraliniu keliu A1, vadinbamu autostrada. Ir turbūt retas esame pagalvoję, kaipgi tie mūsų protėviai, tik-tik nulipę nuo medžių XIX/XX amžių sandūroje nusigaudavo tuos pusketvirto šimto kilometrų.
Taigi, eilinis neturinčių ką veikti kartografų opusas, pasinaudojant rusišku dvivarsčiu XIX a. pabaigos žemėlapiu. Ant jo iškarpų raudonai pažymėta autostrada, žaliai – valstybiniai keliai. Pats kelias Vilnius-Kaunas senuose žemlapiuose atvaizduotas dviguba linija, tad jį rasti nesunku. Bus kelios opuso dalys, bo viena gautųsi ilga ir zanūdna 😉


Ten, kur dabar išsidėstę Panerių (kai kurie netgi dar gyvi) zavodai, anuo metu buvo tolimas užmiestis. Toks, kad ten net buvo Panerių dvaras. Iš Neries slėnio keliauninkai išsiropšdavo miško keliu į kalną ir tada prasidėdavo jau tikroji kelionė iš Вильна į Ковна. Kaip nebūtų keista, čia nemaža dalis autostrados eina senuoju keliu (beveik iki pat Rykantų), tik statant autostradą, nurėžtas vingis pro dabartinius Semeniukus. Ties Rykantais kelias toliau ėjo dešiniąja gelžkelio puse, o autostrada nusuko kairėn, bet po kelių kilometrų, kai kelias perkirto gelžkelį, jiedu vėl daugmaž susiliejo.
XIII-18_Stitch


Susilieję kelias ir autostrada kartu pasiekia Vievį, o ten jau stipriai išsiskiria, nors išlaiko bendrą kryptį, o kai kada net priartėja vienas prie kito, kol ties Bačkonimis galutinai neišsiskiria.
XII-17_Stitch


Toliau autostrada eina vis šiauriau, o kelias suka piečiau pro Žiežmarius į Rumšiškes. Už Rumšiškių anuo metu metu kelias ėjo palei Nemuną. Turėjo būti gražu, bet dabar tos vietos – po Kauno marių vandenimis.
XII-16_Stitch


Kaip jau rašiau, ties Bačkonimis kelias ir autostrada jau ėjo visiškai atskirai. Taip atskirai, kad anuo metu į Kauną keliauninkai iš Vilniaus įvažiuodavo ne dabartiniu Savanorių prospektu, nes Jonavos-Kauno plentas nebuvo susietas su Vilniaus-Kauno plentu jokiais geresniais keliais. Tad įvažiuojant iš Vilniaus į Kauną tekdavo pravažiuoti Amalius iš pietų(!), pervažiuoti Vilniaus-Kauno geležinkelį, užsiropšti ant kalno, po kuriuo ėjo geležinkelio tunelis, o tada nusileisti žemyn nuo kalno link geležinkelio stoties ir pagaliau įvažiuoti į Kauną Šančių pradžioje. Šiandien toks kelias atrodo keistokai, bet XX a. pradžioje viskas buvo OK.
XII-15_Stitch


c.d.n.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑