Besiruošdamas Kibiruxo techapžiūrai, pasižiūrėjau į savo vairuotojo pažymėjimą. Pasirodo, teises gavau 1977 metais. Gaila, kad ne pernai patikrinau – būtų buvęs gražus skaičius 33, bet ir 34 neprastai atrodo 😉
Tai kilo mintis apžvelgti įsimintinesnius auto mano gyvenime. Šiaip jų buvo gal ir nemažai, bet tie, kuriais pavažiavau kartą-kitą ar buvau pavėžintas – neužskaitomi. Tad sąrašas gavosi gana neilgas – panašu, kad aš esu pastovumo šalininkas 😉
Mokomosios auto
Man pasisekė mokytis Vilniaus 21oje vidurinėje mokykloje, kurią šefavo Aklųjų kombinatas (nežinau, kaip skambėjo tikrasis tos įstaigos pavadinimas, bet tai buvo gana turtinga kontora), padovanojęs mūsų mokyklai 3 automobilius: 2 GAZ-21 Volga ir 1 Moskvič-412,- skirtus moksleivių mokymui vairuoti. Tad 10toje klasėje vietoje darbų pamokų berniukai turėjo automobilizmo pamokas: automobilio techninė dalis ir kelių eismo taisyklės. Kelios klasiokės netgi atsisakė mokytis kepti blynus ir perėjo pas berniukus įsisąvinti vairavimo gudrybių 😉 Baigę 10tą klasę, mes buvome tradiciškai išvežti (berods) dviem savaitėms į Šešuolėlių tarybinį ūkį vasaros darbo ir poilsio stovyklai. Jos metu turėjome pirmą kartą pradėti vairuoti. Tam tikslui, t.y. labai-labai pradiniam apmokymui buvo skirtas senutėlis mokyklos sunkvežimis GAZ-51A. Kaip šiandien prisimenu – absoliut-pirmą-kartą įsėdau aš į jį, užtraukiau stovėjimo stabdį, išmyniau sankabą, išjungiau bėgį ir užvedžiau variklį. Atleidau stabdį ir pamažu pradėjau gazuoti, kad pradėčiau sklandžiai važiuoti. Bet gazikas stovėjo vietoje ir tik vis garsiau burzgė, kol užburzgė LABAI GARSIAI. Bet vistiek nepajudėjo iš vietos, į ką instruktorius atreagavo kiek piktokai: „Išsigazuok, išsigazuok!“ Pamąsčiau, kas čia ne taip, ir supratau, kad pamiršau įjungti bėgį 😉 Kai viską pakartojau iš naujo, bet sėkmingai – pajudėjau. Įtariu, Gagarinas jautėsi panašiai. Nuvažiavau keletą kilometrų į instruktoriaus nurodytą vietą ir sugrįžau gana sėkmingai, tik bėgių perjungimas „akla sistema“ nesigavo – vis turėdavau pažiūrėti, kur stumiu svirtį. Va šitai mane varė į neviltį: „Nu koks aš lochų lochas… 🙁 “
Pasivažinėję kolūkyje stovyklos metu, šiek tiek apsipratome, net aš išmokau bėgius perjunginėti nežiūrėdamas. Rudenį, prasidėjus 11tos klasės mokslams (mes mokėmės 11 metų), tuo pačiu GAZ-51A išvažiavome į Vilniaus gatves. Bepigu, kai jos buvo bent 10 kartų tuštesnės nei šiandien 😉 Pamažėle pramokome vairuoti, o instruktoriaus įkaltą frazę „važiuok prie šaligatvio, o ne gatvės viduriu“ prisimenu iki šiol, kai „skutu“ palei patį kelio kraštą 😉
Šiaip gaila, kad iš tų laikų neliko jokių fotonuotraukų… 🙁
Panašų pepelacą aš pirmąkart gyvenime vairavau
Pramokus važiuoti sunkvežimiu, buvome persodinti ant lengvųjų auto ir pasijutome kelių džigitais. Man teko važinėti GAZ-21 Volga. Šiaip jos buvo senukės, susukusios bene po porą milijonų km Vilniaus taksi parke, bet tvarkingos (niekad nebuvo užlinkusios važiuojant). Tiesa, su greičiu buvo nelabai kas – daugiau 60km/h nespausdavome, aš tik vienąkart pavariau 70 – ir auto nelabai bėgėjosi, ir instruktorius neleisdavo. Tačiau pakankamai intensyvus vairavimas (bene po kartą į savaitę visus mokslo metus) davė neblogą patirtį. Pavasariop praėjome medicininę komisiją (už kurią reikėjo sumokėti po 1 rublį, ir tai buvo vieninteliai pinigai, išleisti mokymo kursams, ačiū šefams ir mokyklai!) ir išsilaikėme teorinės dalies egzaminus mokykloje. Iki šiol esu dėkingas pagyvenusiam teorinės dalies instruktoriui, kuris mus vertė spręsti iki automatizmo KET bilietus – tikrai pramokome elgtis gatvėje.
Tokiu aparatu pirmąkart gyvenime pasiekiau 70km/val greitį
Ir štai atėjo ta diena, kai reikėjo laikyti egzaminus Valstybinėje kelių autoinspekcijoje. Bilietams spręsti buvo tokie beveik elektroniniai automatai, kur reikėjo paspausti reikalingo atsakymo mygtuką iš kelių galimų. Rezultatas TAIP/NE buvo matomas iškart, tad mano pats pirmasis atsakymas NE man įvarė lengvą paniką. Bet nesusimėčiau, likusius 9 klausimus atsakiau teisingai (buvo galima suklysti 2 kartus iš 10). Sekantis etapas buvo praktinis važiavimas. Mėgstami autoinspektorių-egzaminuotojų „bajeriai“ buvo paprašyti sustoti po draudžiamu ženklu ir pajudėti įkalnėn be pariedėjimo. Šituos ir panašius triukus mūsų vairavimo instruktoriai mums buvo įkalę į galvas, tad aš visai sėkmingai pajudėjau įkalnėn, o paprašytas sustoti, ypač atidžiai apsižvalgiau, ar nėra draudžiančių kelio ženklų. Bet viskas buvo čiki, vairavimo egzas išlaikytas ir po kelių dienų mes rankose turėjome išsvajotas raudonas knygeles (gailiuosi, kad nenufotkinau tų savo teisių prieš pasikeisdamas naujomis, lietuviškomis).
bus daugiau (ko gero)
Mano nuostabai nuo tiesos beveik nenukrypta, kaip liudininkas galiu patvirtinti, kad taip maždaug ir buvo… Galėjai paminėti, kad automobilizmo mokytojas turėjo Žiklioriaus pravardę ir jo mėgstamas sakinys buvo: „Automobilių privalumas tas, kad gali krovinį pervežti nuo durų iki durų…“ Ir dar. Pradėjom mokytis pagal profesionalų programą (iš čia ir legendinis GAZ 51A), tačiau kažkas kažkodėl nusprendė, kad profesionalų teisėms mes netraukiam… O aš „gagarininkišką“ dešnės kojos drebulį pirmą kartą pajutau ties buvusiu „Planetos“ kinoteatru… Juk buvom nepilnamečiai. Ech, geri laikai buvo…
Ajooo, aš vis galvojau, kaip mes Žikliorių vadinome, gerai, kad priminei 🙂
Kaip dabar suvokiu, jis buvo maždaug mūsų dabartinių metų, bet tuoemt jis buvo senis 😉
Memuaras geras. Skaitysiu ir antrą dalį…
Pats pradėjau vairuoti tik 30 metų, bet žiguliuką, , jau laisvoje Lietuvoje, tik gėda prspažinti teises gavau dovanų…
Tikiuosi parašyti daugiau 🙂
Geri prisiminimai. Musu mokykloj tie kurie mokinosi automobilizmo buvo labai pasikele lyg koks elitas, niekada nenorejau su jais bendraut.
Man buvo kitaip – nenorejau vairuotojo pazymejimo kol neturejau automobilio, vis sakiau, o kam, kad siaip dulketu ar trintusi. Taigi kai jau gavau net magistro diploma nusisviete, kad atiteks senas tecio opelius ir reikejo greit islaikyt KET egzamina bei pravaziuot. Buvo tokia nesamone dar tais laikais – galejai gaut vairuotojo pazymejima tik ten kur buvai registruotas. Gyvenau Kaune, o registruotas buvau Klaipedoj pas tevus. Tai teko atsiprasyt is darbo penktadieni ir nuvaziaves i Klaipeda laikiau KET egzamina su visokiais prasikalteliais. Su aukstuoju nereikejo jokiu mokyklu ar kursu galejai eit tiesiai laikyt, bet reikejo laikyt ant popieriaus ir su visokiais KET pazeidejais, tai prieziura buvo kaip konclagery, is kokiu 30 laikiusiuju teorija islaike gal 5 ar 7 (man tai nebuvo sunku). Pravaziavimas, kaip galima nuspet man buvo sunkesnis – automobilio neturejau, niekas nemokino (ilgai). Savaitgali pries vaziuodamas i Klaipeda paprasiau brolio uosvio, kad pamokintu, tai mazdaug is vieno savaitgalio patirties ir bandziau pravaziuot teisems. Aisku, kad nepavyko. Tai visa ta savaitgali dar vazinejau, o po to kita penktadieni vel atvaziavau ir tada jau man pavyko. Bet policininkas, kaip ir rasai, prase mane sustot ten kur buvo „draudziama sustot“ zenklas, ir baisiai uzpyko, kai as jam pasakiau, jog negaliu sustot nes zenklas toks. Taigi, vairuotojo pazymejima gavau per du savaitgalius. Po to, aisku visokiu nesamoniu dariau, bet aciu Dievui turejau tik 3 avarijas is kuriu tik vienoje as buvau kaltas – atsitrenkiau i troleibusa. Visose kitose avarijose zmones vis bandydavo mane nustumt nuo kelio.
Jooo, vienu metu buvo toks geras dalykas, kaip laikymas eksternu baigusiems aukštajį.
Mokykliniai gazeliai… Tūrėjom 52, mokėmės panašiu būdu 🙂 Dar buvo toks kaip ir šposas – nespaudyti stabdžio ir sankabos prieš posūkius – mokytojas neiškentęs paspausdavo pats… Aišku, su pabarimu (vadinkim taip) 😀 Betgi išmokom kažkaip 🙂
Aš mokykloj dar ir traktoristo „koročkes“ gavau 😀 Tik nebūčiau patikėjęs, kad būtent tas popierėlis bus bilietas į sąmoningą proletaro gyvenimą 😀
Pradėjom panašiai, paskui tik mano stažas gerokai trumpesnis – valstybinio neišlaikiau dėlei vėjų galvoje ir tik po kariuomenės patapau šoferiu. Praktiškai pirma mano kelionė su teisėmis buvo Varšuva – mano bažnytkaimis 😀 Kai jau namie reikėjo išlipti iš mašinos – kairės rankos pirštus reikėjo atlenkti nuo vairo 😆
Taigi mano visokios technikos vairavimo stažas – geri dvidešimt metų. Teko ir rankinę sankabą patampyti, ir dešine koja sankabą spaudyti, ir bėgių rankenos buvo po abiem rankom… 😀
Taigi – parašyk dar, gal dar kokių prisiminimų laviną sukelsi 😉
Rašau 😉
Taigi, taigi ir mane- gal 13-metį kaimynas Romas, tik ką grįžęs iš kariuomenės mokino važiuoti tuom GAZ – 51.
Perjungti bėgių – „su peregazovke“- tada taip ir neišmokau… Romas leido varinėti berods antru bėgiu…
O teises laikiau eksternu- kaip turįs vidurinį specialų techninį išsilavinimą. Pavyko iš pirmo kart teoriją ir važiavimą išlaikyti. Tada buvo tik ką įvesti klausimai/atsakymai trafaretais (kortelėmis). Prieš tai laikydavo žmonės teoriją žodžiu, tai vargdavo – kaip atsakyti į tokį:
– Kodėl gatvės viduryje ištisinė linija? Ak, skiria juostas, tai galėtų gi būti tvorelė…
Tvorelė gatvės viduryje kai kada būtų gerai… 😉
Gerai tvorelė – tada būna skiriamoji juosta, o tai jau bene legalus 100 km/h? 😀
Nebegalioja tas 100km/h skiriamajai juostai, ženklų reikia 🙁
Atsilikau, pasirodo 😀 O eismas vis dar dešiniąja puse, po senovei? 😉
ėėė… eee… geras klausimas… reiks ryt pasitikrinti 😉
teises laikiau vietoje valstybinių egzaminų! Toks atsitiko zapadlo, kad sutapo datos ir aš nusprendžiau, kas svarbiau 🙂 Bo viskas dar buvo nemokamai, paskutiniai metai aukštojoje, nesinorėjo prarasti šanso. Nu valstybinius išsilaikiau vėliau su kita grupe. Pas mus už automobilizmą buvo atsakinga Vilkijos žū profkė. Ir jai kažkaip tais metais buvo jau paskutinioji su automobilizmu, tai viskas buvo paleista praktiškai savieigai. Praktinį pravažiuoti tuščiais Vilkijos keleliais buvo visiškas niekas, atsimenu greitį viršijau kažkur nuo kalno. Tik tiek kad pakeliui kažkur instruktorius liepė pavežti vietinių jau tada policajų būrelį, tai buvo nejauku kažkaip. Viskas vyko su maskatuokliu 2140. Tokį ir tėvas turėjo (ir tebeturi). Būdavo privažiuoji sankryžą, rankinį gazą ištrauki, bo užges kitaip. Dar tėvas turėjo (ir tebeturi 🙂 zaz naujausią (ZAZ-968 M, ai naujesnių jau nelaikau zazais). Tai jau ir šeimyną tuo vežiojau.
Oooo, AZA 🙂 Bus ir apie ZAZ kada tai 😉