Kolega Rokiškis sriautingu domkratu pavarė opusų seriją apie tai, kokis baisumas buvo sovietmetis. Nu buvo, buvo baisumas, bet žmonės kažkaip gyveno ir išgyveno. Nes kažkaip gyventi reikia, kapan gyvas nelįsi. Šiaip jis total-absoliut-teisus vienu atžvilgiu – paskutiniu metu kažkaip stiprėja tendencija nostalgiškai kniurkti „prie ruso geriau buvo“, kas man sukelia nervų vėžį. Linksmiausia, kad tai rašo dundukai (tarp kitko, šis žodis mano laikais mokykloje buvo naudojamas dar tada, kai jį dabar masiškai naudojantis toks Račas dar po stalu stačias vaikščiojo), kurie patys sovietmečiu negyveno ir apie tai žino tik iš savo senelių/tėvų/dėdžių-tetų sekamų padavimų ir rusiškų internetų. Tarybukai ilgisi kažko, apie ką neturi žalio supratimo, nes jei juos ten perkeltų iš šiandienos laukinio kapitalizmo (kuris irgi manęs nežavi, bet apie tai atskira kalba gal kada nors bus), dauguma jų užkvyktų pasibaisėję taip savo idealizuotu sovietmečiu – tikrovė, ypač paskutiniu TSRS gyvavimo dešimtmečiu, buvo kur kas skausmingesnė, nei sėdėjimas ant kaktuso. Bet tai ganėtinai normalu – idealizuoti praeitį tipo „kai viskas buvo geriau“, – tad ne apie tarybukus šis įrašas (ir taip perdaug jiems garbės). Aiškiai ir konkrečiai kalbėti apie tą laikmetį gali tie, kas su tuo susidūrė asmeniškai. Galbūt, jie kai kada ir idealizuoja tuos laikus, bet tai greičiau JAUNYSTĖS NOSTALGIJA, nei sovietmečio nostalgija. O jaunystės nostalgija yra bjaurus dalykas – ji skatina ir nevisai malonių dalykų ištrynimą iš atminties, ir niurzgėjimą tipo „Va mūsų laikais jaunimas tai buvo…“ 😉

Kadaise esu parašęs seriją įrašų su žyme „taip buvo„, kur, kiek skirtingai nuo Rokiškio, bandžiau tiesiog faktografiškai sudėlioti savo prisiminimus. Jie ne tokie drastiški, nes apima daugiau 1965-1982 metus, t.y. kai TSRS dar atrodė tvirta ir galinga. Realiai taip ir buvo – naftos-dujų eksportas leido gyventi ant tam tikros pakenčiamo minimumo ribos, bet bėdos prasidėjo tuomet, kai žmonės panoro gyventi geriau, o tas niekaip negalėjo gautis, nes vidinis TSRS ūkis pamažu, bet užtikrintai ėjo dugnan. Labai rekomenduoju peržiūrėti 30ies serijų TV-dokumentiką Намедни 1961—2003: Наша эра, kur ganėtinai aiškiai parodomi TSRS istorijos+politikos keliai ir klystkeliai (sovietinės propagandos nėra – jei žinote kas buvo komentuojantys Gaidaras ir Karaganovas, jums to turėtų užtekti. Jei nežinote… nu ką padarysi, jei nežinote 😉 ) Pons Rokiškis gi taršo paskutinį TSRS dešimtmetį (gal netgi penkmetį), kuris tikrai buvo žymiai baisesnis, nei iki tol buvę.

Hmmm… Įžanga jau per pusę puslapio, o aš net nepradėjau rašyti apie tai, apie ką planavau. Tai pradėsiu.
Mums šiandien sunkiai suvokiami kai kurie sovietmečio apribojimai. Kaip pavyzdėlis – kasdien naudodamiesi litais, namuose turime prisikaupusių įvairių užsienio šalių valiutų. Tad daugumai tarybukų būtų pravartu žinoti, kad laikyti užsienio valiutą namuose tarybiniam piliečiui buvo draudžiama. Ir ne tik laikyti namuose, bet ir jos apskritai turėti. Vykstant kelionėn į užsienį, būdavo iškeičiamos tam tikros palyginti nedidelės sumos valiuta. Kadangi šie pinigai buvos skirti apsipirkimams tipo suvenyramas, sovietinis turistas užsienyje būdavo pažįstamas iš radikalaus arbatpinigių nedavimo. Šiaip vykstant į nelabai turtingas šalis (tipo Egiptą), būdavo neoficialiai rekomenduojama pasiimti kokių pieštukų, cigarečių ar pan. šūdniekiukų smulkiam bakšišui. Kursas labai ilgą laiką buvo 0,67rb=1$. Taip, taip, būtent toks. Paskui įvyko nedidelė rublio devalvacija ir gavosi kursas 0,70rb=1$. Neoficialus gi kursas buvo 3rb=1$, bet čia rizikavai pakliūti į labai rimtas problemas – valiutinė spekuliacija stambiais mastais galėjo baigtis ir mirties nuosprendžiu (buvo tokia garsi byla Maskvoje, bene 3 valiutčikai buvo sušaudyti). Tad jei grįžęs parsiveždavai užsienio valiutos, ją turėjai pasikeisti į tokius Vnešposyltorgo čekius (gana neblogai tas papasakota Rokiškio). Parduotuvių apsipirkimui Vilniuje buvo dvi (Kaune nebuvo nė vienos) – viena, senoji, tuometinėje M.Melnikaitės gatvėje (dabar A.Juozapavičiaus gatvė), kita, naujoji, „Merkurijaus“ parduotuvės tuometiniame Kosmonautų prospkete (dabar Laisvės pr.) antrajame aukšte. Parduotuvės visad būdavo pustuštės, žmonės be reikalo ten neidavo, net vaikai nelandžiodavo, nes kažkaip žinojo, kad NEGALIMA. Su Vnešposyltorgo čekiais pirmąkart teko susidurti, kai uošviui gimtadienio ~1986? proga familija sumetė 200rb. ir iš spekuliantų nupirko 100 tų čekių, tada važiavome į Vilnių ir „Merkurijuje“ nupirkome japonišką meškerę, jo seną-seną svajonę. Paskui buvo dar vienas pirkimas. Ir viskas – iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Na vėl prirašiau visko, bet ne apie dolerį 😀 Taigi, pirmas mano pamatytas doleris. Kažkur 1974?75 metai turbūt, vėlai vakare važiuojant elektriuku (o gal dar dyzeliuku) iš Kauno į Vilnių (iš svečių pas pusbrolį) sėdėjau šalia kažkokios kompanijos. Kažkaip išėjo kalba apie pinigus ir tuomet pagyvenusi moteriškė (turbūt kokių 35 metų 😉 ) atitraukė ant savo striukės esančios kišenėlės užtrauktuką ir ištraukė berods 5USD banknotą. Kompanija jį čiupinėjo ir apžiūrinėjo, o aš tuomet net nelabai suvokiau (-eliolikinis pacaniukas) kas tai ir kodėl jie visi beveik ištikti orgazmo.
Antrą kartą gyvus dolerius pamačiau tik 1993m., važiuodamas komandiruotėn į Švediją. Beveik 20 metų buvo praėję… 😉