Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

365 žodžiai – 182

Vienas geriausių Budka Suflera gabalų, kurių kaskart klausausi su malonumu. Baladė-istorija su pradžia ir pabaiga. Tiesiog pasidedu tekstą 🙂 Atlikimas skiriasi nuo klasikinio, iš LP, bet ką padarysi…

Jolka, Jolka,
Pamiętasz lato ze snu,
Gdy pisałaś: ‘tak mi zle’,
Urwij sie choćby zaraz,
Coć ze mną zrób,
Nie zostawiaj tu samego, o nie’.

Żebrząc wciąż o benzynę,
Gnałem przez noc,
Silnik rzeził ostatkiem sił,
Aby być znowu w Tobie,
Śmiac się i kląć,
Wszystko było tak proste w te dni.

Dziecko spało za ścianą,
Czujne jak ptak,
Niechaj Bóg wyprostuje mu sny!
Powiedziałem, że nigdy, że nigdy aż tak
Słodkie były, jak krew Twoje łzy

Emigrowałem z objęc Twych nad ranem,
Dzień mnie wyganiał, nocą znów wracałem,
Dane nam było, słońca zaćmienie,
Następne będzie, może za sto lat.

Plażą szły zakonnice, a słońce w dół,
Wciąż spadało nie mogło spaść,
Mąż tam w świecie za funtem, odkładał funt,
Na Toyotę przepiekną, az strach.

Mąż Twój wielbił porządek i pełne szkło,
Narzeczoną miał kiedyś, jak sen,
Z autobusem Arabów zdradziła go,
Nigdy nie był już sobą, o nie.

Emigrowałem z objęć Twych nad ranem,
Dzień mnie wyganiał, noca znów wracałem,
Dane nam było, słonca zaćmienie,
Następne będzie, może za sto lat.

W wielkiej żyliśmy farmie i rzadko tak,
Wypełzaliśmy na suchy ląd,
Czarodziejka gorzałka tańczyła w nas,
Meta była o dwa kroki stąd.

Nie wiem ciągle dlaczego zaczęło się tak,
Czemu zgasło też nie wie nikt,
Sa wciąż różne koło mnie, nie budzę się sam,
Ale nic nie jest proste w te dni.

365 žodžiai – 181

Kažkaip čia mudu su brangiausiąja sušnekome, kad viskas, dienos jau trumpyn. Nedaug, po minutę-kitą, bet tendencija vienareikšmiška. Aišku, nėra ko ašaroti, kaip sutrumpėjo – taip pusmečio vėl ilgėti pradės, ale va planuojant mūsų malonios keliauninkų kompanijos būsimas išvykas, reikia paskaičiuoti ir vakarėjimo momentą. Taigi, pradėjau dėlioti, ką gi čia šiemet reiktų apankyti, ir gavosi, kad nė mėnesio be kelionės nesigauna. Nagi, dėliojame maršrutus:

  1. į Labanoro girią ir Ignalinos AE;
  2. į Ilzenbergo dvarą su degustacijomis;
  3. į Siesikų pilį ir Smetonos dvarą;
  4. šv. Jokūbo kelio atkarpa Raudondvaris – Paberžė;
  5. į Rusnę ir Ventės ragą;
  6. tradicinė naujametinė išvyka.

Taip kad zirziantys, kad Lietuvoje nėra ką pamatyti, turi tiesiog atkelti subines nuo sofkų – norint Lietuvoje labai daug ką galima pamatyti. Ir tam nereikia jokių didelių išlaidų – tiesiog susimesti ant kuro bendram awto ir pirmyn. Pavalgyti irgi ne problema už keletą eurų. Informacijos apie lankytinas vietas iki krūminių dantų elektriniuose interentuose, elementariai keli, kuriais naudojuosi:

Lietuvon

Open Map

Pamatyk Lietuvoje

Ką pamatyti

Aišku, dėliojant maršrutus reikia įgudimo, bet čia labai gerai padeda GoogleMaps – tiesiog susikuri maršrutą, identifikuoji laiko tarpus tarp sustojimo vietų, nusistatai laiką lankymui ir gali pradėti dėliotis kelionės grafiką.

365 žodžiai – 180

Biškis senų kreivų minčių iš internetų

Kai kalba pinigai, niekas nekritikuoja jų akcento.

Aš neturiu elgesio problemos. Jūs turite suvokimo problemą.

Aš nekenčiu nuo streso. Aš jį atnešu.

Aš nesikankinu nuo beprotybės. Man patinka kiekviena jos minutė.

Jei jums niekada nepavyksta pirmas kartas – šuoliai parašiutu skirti ne jums.

Su kuo daugiau šūdžių gyvenime susidedi – tuo daugiau šūdo ir gausi.

Subalansuota mityba – po sausainį kiekvienoje rankoje.

Niekas nekreipia dėmesio, kol nepadarote klaidos.

Jėzus myli tave, bet aš vis tiek manau, kad tu esi šnknius.

Gyvenimo klaviatūroje visada laikykite vieną pirštą ant ESC klavišo.

Tu tiesiog pavydi, nes tie balsai kalba tik man.

Aš ne grubus. Tiesiog jūs esate nereikšmingas.

Sąmonė: tai tiesiog erzinantys tarpai tarp miego.

Būkite malonūs savo vaikams. Juk tai jie pasirinks jūsų slaugos namus.

Aš atsikėliau iš lovos ir apsirengiau. Ko tau dar reikia?

Patirtis yra kažkas tokio, ką jūs gaunate tik po to, kai jums jos labai prireikė.

Jei sakote tiesą – nereikia prisiminti nieko.

Jei rojuje nėra šokolado danguje – man ten ne ta vieta.

Pinigai visada yra žalesni kito žmogaus piniginėje.

Mano banko sąskaitą reikia atgaivinti kiekvieną mėnesį.

Gyvendamas stikliniuose namuose, persirenginėti turėsi rūsyje.

365 žodžiai – 179

Užmečiau akį į kalendorių, nes visi aplinkui lengvoje panikoje – iki birželio 30 d. reikia susitvarkyti pensijas, kurių kaupimo sistemą sujaukė vadinamoji pensijų reforma. Pasižiūrėjau ir aš, kas ten pas mane – pasirodo, anuitetui reikalinga lėšų suma sukaupta, tad geriau nieko nekeisti. OK, vienu galvasopiu mažiau.

Tuo pačiu paaiškėjo, kad dienos po biškį jau trumpyn. Na, dar nežymiai, obetačiau. Iki metų vidurio dar kelios dienos ir po to jau artėsim link Kalėdų. Toks gyvenimo ciklas, ir po 2 metų bei 3 mėnesių jau galiu eiti pensijon. Piesiec, nespėjau dar pradėti gyventi iš esmės, o jau pensijon! Medžiaga pamąstymui, kad nereikia tuščiai gaišti laiko dėl žmonių, kurie tau nesvarbūs, o užsiimti savimi mieliausiu ir žmonėmis, kurie tau kažką reiškia gyvenime. Savimyla? Na gal ne, tiesiog skaudus suvokimas, kad tavo Saulė jau vakarop, tik tu tiesiog nežinai saulėlydžio momento. Norisi maksimaliai visur suspėti, maksimaliai daryti sau malonius dalykus, tik pastebi, kad apsukos tikrai sulėtėjusios. Vis nespėji ir nespėji visko, ką susiplanuoji. Aišku, gal per daug susiplanuoji, tik kad aplinkui tiek visko įdomaus beigi svarbaus, kad norisi visko.

Vienžo, gavosi tokie seniokiški padūsavimai, o viskas prasidėjo nuo elementaraus žvilgsnio kalendoriun.

365 žodžiai – 177

Planuojant keliones, turbūt pagrindinis uždavinys yra susidėlioti aplankytinus objektus. 9 Šiais internetų laikais iš problemos šis darbas tapo greičiau tiesiog uždaviniu, obetačiau vistiek kiekvieną kartą tenka padirbėti. 17/26 Bet kokiu atveju vistiek tenka nerti į internetų gelmes, kad susirastum įdomių (ir ne tik tau vienam) aplankytinų vietų.

Kažkur kažkada pastebėjau įdomų ženklą: geltona kriauklė mėlyname fone ir šalia geltona rodyklė. Pasidomėjęs sužinojau, kad tai Šv. Jokūbo kelio ženklas. Šiaip tas kelias skirtas keliauti pėstiesiems piligrimams, tačiau pakelėje jie mato daug įdomių dalykų, tai nutariau pasinaudoti sukaupta informacija, jei tokios būtų.

Lietuvoje pamažu žymima šio kelio, pavadinto Camino Lituano, trąsa, jau sutvarkytas atkarpa nuo Seinų Lenkijoje iki Paberžės (išskyrus vieną etapą per Kauną). Netgi Lietuvos Vyriausybė yra išleidusi nutarimą padėti šio kelio kūrime ir ta intencija buvo sudarytas sąrašas aplankytinų 32 šventų vietų, t.t. ir 11 Šv. Jokūbo bažnyčių. Kantriai sudėliojau tas vietas į GoogleMaps, kad galėčiau pamatyti bendrą vaizdą.

Šiaip nesu religingas, bet mudu su Ponu Dievu nekonfliktuojame ir man įdomu lankyti bažnyčias. Tai dabar turėsiu šiek tiek naujos medžiagos kelionių planavimui. Na ir dar pasinaudosime Camino Lituano žemėlapiais, kur irgi pateikta nuorodų į įdomius objektus.

365 žodžiai – 176

Antrosios Joninių dienos topas buvo Boyen tvirtovės Gižycke aplankymas. Tačiau prieš tai dar nuvažiavome apžiūrėti susprogdintą tiltą per Sapinos upę.

20190623_092330
Susprogdintas tiltas per Sapinos upę

Boyen tvirtovė Gižycke – nuostabus XIX a. fortifikacijos pavyzdys, po ją galima vaikščioti labai ilgai. Susimokėję po 12 zl/žmogui, mes vaikščiojome 2.5 val. Visų pirma apsilankėme ekspozicijoje, kuri įrengta kareivinėse prie Gižycko vartų, tik reikia žinoti, jog įėjimas ne iš paradinės pusės, o iš priešingo galo. Iš eksponatų mane ypač sudomino tvirtovės maketas.

20190623_100507
Boyen tvirtovės Gižycko vartai iš vidaus
IMGP2281
Kareivinės prie Gižycko vartų. Įėjimas į ekspoziciją – iš kito galo.
20190623_101115
Boyen tvirtovės maketas
20190623_102055
Draugų dovana

Sekantis aplankytas objektas – Parako laboratorija. Įdomi 1871 m. vokiečių 120 mm kanuolės Kanone 12 replika ir Rytprūsių tvirtovių apžvalga.

IMGP2300
Parako laboratorija
20190623_103920
120 mm patranka M.80 Kanone 12
20190623_104112
Klaipėdos (ne Memelio!) tvirtovė

Apsilankėme ir Ginklininko dirbtuvėse.

IMGP2305
Ginklininko namas

Paskutinis iš šiuo metu rekonstruotų pastatų – arklidės/karietinė.

IMGP2340
Arklidės ir karietinė

Sekantis aplankytas objektas – Gižycko marina. Įspūdingas vaizdas, Lietuvoje tokios nemačiau.

20190623_122301
Gižycko marina

Kadangi jau buvome praalkę, tai nuvažiavome papietauti į karčiamą „Senas malūnas“ netoli Gižycko. Rekomanduojame, maistas geras, kainos normalios.

20190311_133910
Karčiama „Senas malūnas“

Kadangi dar buvo likę pakankamai laiko iki vakarienės, tai pasukome prie buvusios H.Himlerio būstinės „Hochwald“ likučių. Telikęs persprogęs bunkeris, norint apžiūrėti vidines jo patalpas, reikia pasiimti prožektorių.

20190623_145209
Susprogdintas Himlerio bunkeris

Ir pabaigai aplankėme šliuzą prie Przerwanki.

20190623_151904
Šliuzas Przerwanki

Išaušo pirmadienis, laukė kelionė namo. Susikrovėme daiktus, paskutinį kartą pažvelgėme į ežerą ir išvažiavome. Įdomumo dėlei – susukau >750 km.

20190624_082039
Atsisveikinimas su ežeru

365 žodžiai – 175

Šiais metais Citrojonines tradiciškai šventėme Lenkijoje. Pasirinkome poilsinę „JakubKrukliankose, kurioje jau buvome prieš trejetą metų. Nenusivylėme tuomet, nenusivylėme ir šiemet, drąsiai rekomenduojame.

Atvažiavome penktadienio vakarą, tai pasėdėjome, pavakarojome, žvelgdami į nuostabų saulėlydį virš Gołdapiwo ežero.

20190621_211806
Saulėlydis virš Goldapiwo

Kitą rytą po pusryčių išvažiavome paturistauti, o pačioje pradžioje nuvykome deserto į Riešlių, į kavinę Dolce Vita (Wyspiańskiego 10, 11-440 Reszel, Poland). Šįkart ėmiau šokoladinį tortą su kava.

20190622_112509
Niam-niam

Ne kartą lankėmės Riešliuje, bet niekad nebuvome užsukę į šalia kavinės esančią Šv. apaštalų Petro it Povilo bažnyčią. Šikart užsukome.

20190622_115502
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Riešliuje
20190622_115552
Nu tas pirštas tai biškį savotiškai užriestas…

Na ir tradiciškai pažvelgėme į Riešliaus pilį.

20190622_120220
Riešliaus pilis

Toliau kelias vingiavo į Varmijos Lidzbarką, kur aplankėme buvusią Varmijos vyskupų pilį, dabar muziejų. Po muziejų šįkart nevaikščiojome (suplanuotas sekantis apsilankymas), tiesiog pasisukinėjome kieme.

20190622_131739
Buvusi Varmijos vyskupų pilis
20190622_132424
Vyskupų pilies kieme

Vienas iš būtinai aplankomų objektų, esant tame regione – Šventliepės bazilika. Šįkart mums pasisekė – pataikėme į ketvirčio valandos trukmės vargonų muzikos koncertą, nuo pat pradžios.

20190622_144700
Šventliepės Šv.Mergelės Marijos apsireiškimo bazilika

Kadangi praalkome, tai užsukome į Šventliepėje esančią karčiamą „Berta“, kur skaniai pavalgėme ir paragavau vietinio paalučio (podpiwek) – tokia miežinė bealkoholinė gira.

20190622_154719
Varmijos paalutis

Paskui pamažėle grįžome į poilsinę, kur mūsų kolega paruošė nustabų bulvių-mėsos troškinį. Kadangi į bagažinę netilpo šašlykinės kojos, tai teko pasinaudoti tuščia „Sadolin“ dažų skardine 🙂

20190622_203802
Lietuviškas išradingumas
20190622_203820
Taip kuriamas troškinys

Na o po to beliko vakarieniauti, grožintis dar vienu nuostabiu saulėlydžiu.

20190622_212432

365 žodžiai – 171

Šiandien putleris 17tą kartą sekė pasakas ruskiams. Nežiūrėjau, laukiu apžvalgos ir komentarų, nes ką gali pasakyti vergvaldys vergams?

Kas skaito mano įrašus, tas tikrai pastebėjo, kad aš nemėgstu rusų. Nemėgstu už daugelį dalykų, tačiau gal netgi greičiau ne rusų, o tai, ką aš įvardinu ruskiais – nuo žodžio „русские“. Tiesą pasakius, ir tie rusai, kurie kažkada gyveno TSRSe, nebuvo geresni – ta pati vergų banda, turinti galvijišką mentalitetą. Susidaro įspūdis, kad sovietmečiu buvo vykdomas eugeninis-socialinis eksperimentas, sukuriant homo-sovieticus: iš „broliškų tautų“ atrinkus pačius bukiausius atstovus ir prasukus juos per ideologinę sovietizacijos mėsmalę, gavosi glūpas ir apgailėtinas vergas. Tačiau į jo galvelę pavyko įskiepyti neužmušamą tikėjimą savo išskirtinumu, sukuriant visos žmonijos gelbėtoją nuo visokio blogio. O po TSRSo žlugimo uždėjus pravoslavizmo kepurę, išvis gavosi tipo dievo išrinktoji tauta. Išdidžiai išpūsta krūtinė, riksmas apie savo išskirtinumą, ir tuo pat metu melo, nemokšiškumo ir dvasinės ubagystės liūnas. Toks galutinis nacijos degradavimo produktas, laikantis save nugalėtoju, o iš tikrųjų nugalėtas, ir nugalėtas ne iš išorės, o bukai iš vidaus. Ir nugalėjo save pats, atsisakydamas kovos už savo ateitį vardan стабильность.

365 žodžiai – 170

Vakar buvo paskelbtos galutinės jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvados, kas gi numušė MH-17 Boeingą virš Donbaso ir įvardinti 4 kaltinamieji. Stebina tai, kad dar ir dabar, 2019 m., vis dar yra žmonių, kurie „nežino“ kas gi tai padarė šį nusikaltimą. Mano nuomone, tai juokinga, ir net nepadoru apsimesti tokiu agnostiku. Juk diskusijų dūmai išsisklaidė, judėjimas nurimo, ginčytis beprasmiška, viskas aišku jau ilgą laiką.

Iš esmės man aiškūs du dalykai. Pirmas – lėktuvas numuštas ruskijos priešlėktuvinės gynybos pajėgų. Ne Girkino „opochmeliencų“, t.y. Donbaso „milicijos“. „Bukas“ ten atsirado todėl, kad Ukrainos karinės oro pajėgos gana rimtai taršė separatistus ir jis turėjo jas atgrąsyti. Tas ir nutiko kiek vėliau, kai maištininkai ėmė masiškai naudoti rankines priešlėktuvines sistemas.

Antras dalykas – tai klausimas – „tyčia ar netyčia?“ Atsakymas aiškus irgi jau ilgą laiką – tai atsitiktinė auka. Separatistai norėjo numušti Ukrainos transportinį lėktuvą su desantininkais, tačiau jo skrydis buvo atidėtas, vietoje jo numatyta trasa skrido „Boeingas“, į kurį ir buvo paleista raketa. Tragiška nelaimė, kuri nesumažina šeimų skausmo, bet toks faktas.

Taigi, atėjo laikas užversti šį istorijos puslapį, sumokėti kompensacijas ir atsiprašyti.

365 žodžiai – 169

Nežinau, kaip tą miestą pavadinti: Wilno, Vilnas ar Vilnius. Bo šįkart tai ne Vilnas Kanadoje, o Wilno Jungtinėse Valstijose, Minesotoje.

Įvažiavimas į šitą miestą ganėtinai paprastas, netgi skurdus, sakyčiau – paprastas žvyrkelis. Wilno_MN1

Netgi miestu pavadinti gyvenvietę, kur pagal surašymą gyvena 20 gyventojų, o faktiškai 7, kažkaip nelabai išeina. Toks bažnytkaimis viduryje laukų greičiau.

Wilno_MN

Iš tikrųjų miestelio Šv.Jano Kanty bažnyčia tikrai graži. St. John Cantius Catholic Church - Wilno, MN

Kodėl bažnyčia pavadinta Šv.Jano Kanty vardu? Nes tai lenkų šventasis, o miestelį 1883 metais įkūrė pabėgę iš carinės Rusijos lenkai, pavadindami jį Vilniaus garbei. Miestelis buvo įkurtas Čikagos ir Šiaurės Vakarų geležinkelio kompanijos nebrangiai parduotoje žemėje, kurią tą pati kompanija vėliau nesėkmingai bandė atpirkti atgal.

1891 metais miestelyje buvo viskas, ko reikia: lenkų katalikų parapija, mokykla, pašto skyrius, dailidė, kalvis, parduotuvė, salūnas ir karietininkas, o paštininkas tvarkė nedidelę skaityklą. Kažkada XIX a. lenkų ūkininkų kolonijoje Wilno buvo 200 šeimų, tačiau pamažu jie išsivažinėjo, todėl 1983 metais, švenčiant Wilno šimtmetį, miestelyje tebuvo bažnyčia, dvi parduotuvės ir 10 ūkių.

Tiesa, kauniečiams gali būti įdomu tai, kad pagrindinė miestelio gatvė vadinasi Kowno St.

Tai va toks nykštukinis Wilno viduryje derlingų Minesotos laukų.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑