Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai -226

Dalykai, kurių suvokimui daugumai iš mūsų reikia 50 metų:
1. Filmo blogumas yra tiesiogiai proporcingas sraigtasparnių skaičiui jame.
2. Niekada nerasite nė vieno, kuris galėtų jums pateikti aiškias ir įtikinamas priežastis, kodėl įvestas vasaros laikas.
3. Niekada nesakykite moteriai nieko, kas net mažiausia užuomina parodytų, kad galvojate, jog ji nėščia, nebent pamatytumėte iš jos lendantį kūdikį.
4. Galingiausia visatos jėga: paskalos.
5. Vienas dalykas, kuris vienija visus žmones, nepaisant amžiaus, lyties, religijos, ekonominės padėties ar etninės priklausomybės, yra tas, kad giliai viduje mes VISI manome, kad esame geresni už vidutinius vairuotojus.
6. Ateina laikas, kai turėtumėte nustoti tikėti, kad kiti žmonės daug ką padarys dėl jūsų gimtadienio. Tas laikas: 11 metų.
7. Tarp hobio ir psichinės ligos yra labai plonytė riba.
9. Jei turėtumėte vienu žodžiu apibrėžti priežastį, dėl kurios žmonių rasė nepasiekė ir niekada neišnaudos savo potencialo pilnai, šis žodis būtų „pasitarimai“.
10. Pagrindinis beveik visų organizuotų protestų rezultatas yra erzinti žmones, kurie juose nedalyvauja.
11. Jei tikrai yra Dievas, sukūręs visą Visatą su visa jos šlove, ir jis nuspręs perduoti žinią žmonijai, jis NEPASIŲS savo pasiuntiniu asmens su bloga šukuosena ar tam tikrais atvejais tikrai blogu makiažu per kabelinę televiziją.
15. Kai iškyla problemų ir viskas atrodo blogai, visada yra vienas asmuo, kuris žino sprendimą ir nori perimti vadovavimą. Labai dažnai tas žmogus yra beprotis.
16. Jūsų tikrieji draugai jus myli bet kokiu atveju.
17. Niekam nerūpi, jei nemoki gerai šokti. Tiesiog kelkis ir šok.

Tags:

365 žodžiai – 225

Vakarais betvarkant mano dvarų duombazę, kai dvarų pavadinimus rankioju iš įvarių senų žemėlapių, kyla įvairių minčių. Viena iš jų – familijų išsiskyrimai. Įsivaizduokime: kažkada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais visa Lietuvos teritorija (na, išskyrus Klaipėdos kraštą) buvo vienoje valstybėje. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visa Lietuva (po nedidelių peripetijų) perėjo carinės Rusijos žinion. Vėlgi viskas vienoje valstybėje, sienų nėra, familijos bendrauja laisvai. Ir štai Pirmasis pasaulinis karas, susikuria Nepriklausomos Lietuva ir Lenkija, kariauja tarpusavyje ir štai Lietuvos teritorija padalinta demarkacine linija. Kol 1939 metais Aloyzičius su Visarionyčium nepradeda Europos perdalijimo. Ir Lietuva atgauna dalį savo turėtų žemių, už tai sumokėdama Nepriklausomybės praradimu. Kol pagaliau neišsilaisviname iš bolševizmo gniaužtų.

Vienas iš tokių įdomių lietuviško topografinio M1:100 000 žemėlapio fragmentų, kuriame matosi mano minėtos temos iliustracija. Kažkada „prie caro“ buvo du palivarkai: Katišiaus (Котышь) ir Kapčiškių (Копцишки). Atstumas koks kilometras, tai įtariu, kad ponai pabendraudavo. Ir štai lenkai užpuola lietuvius ir nubrėžia laikiną sieną. Vienas palivarkas pas lietuvius, kitas pas lenkus.

kaimynai

Įdomu, ar išliko koks ponų bendravimas šioje situacijoje? Juk 20 metų lenkai laikė užgrobę Vilniaus kraštą, tarp valstybių nebuvo diplomatinių santykių. Įdomu, kokių pažiūrų laikėsi abiejų dvarų ponai – juk didžioji dalis dvarininkų buvo sulenkėję, lojalumu Nepriklausomai Lietuvai polonofilaI nepasižymėjo, lietuviškumą propagavo nedaugelis?

Šiandien iš tų palivarkų likę nekas – Kapčiškės pavirto kaimo poilsinių sodybų kaimeliu, Katišiaus vietoje matosi nusenusi sodyba. O gal tai vis dar originalūs palivarko pastatai?

Tags:

365 žodžiai – 224

ruskijoje kuo toliau, tuo labiau kyla nostalgija sovietmečiui. Tiek to, lai būna sovietmetis, jei jums taip norisi, teko jame pagyventi ir man, nebuvo lengva ir gera, bet išgyventi galima, nors atgal nenorėčiau už jokius pinigus.

Taigi, nostalgija sovietmečiui ruskijoje reiškiasi pačia iškreipčiausia forma – meile Stalinui. Iš esmės stebime Stalino kulto atgimimą, visiškai ignoruojant to režimo nusikalstamą prigimtį. „Prie Stalino buvo tvarka!“ – šitas leitmotyvas skirtas pridengti nesugebėjimą prisitaikyti prie pakitusio pasaulio, kur tu nebesi valstybės globotinis-išlaikytinis, o turi kurtis savo likimą pats. Ilgametis vergas nebemoka būti laisvas, it tai pagrindninė postsovietinio pasaulio tragedija. Netgi Lietuvoje aibė žmonių iki šiol nuoširdžiai tiki, kad jais privaloma rūpintis, bo jie neturi nė mažiausio noro stengtis pagerinti savo gyvenimą.

Kuo baigsis ruskių nostalgija stipriai rankai – neaišku. Pasaulis pakito ir putleris nepajėgus tapti naujuoju Stalinu, nors gal ir norėtų. Laimei, Lietuvoje, skirtingai nei ruskijoje, stiprios rankos mėgėjai nepopuliarūs, vienintelį potencialų mačo, užsiropštųsį į prezidento kėdę, pavyko iš ten išspirti.

Taigi, keletas produktų neo-stalinizmo mėgėjams (rasta kažkur kažkada internetuose):

1) Šokoladas „Stalinas“  – be galo kartus, 90% kakavos.
2) Degtinė „Molotovo-Ribentropo kokteilis“: „Vilniaus džino“, „Rygos balzamo“, „Senojo Talino“ ir „Moldovos puokštės“ mišinys, 39 laipsnių, su slaptais priedais.
3) Kečupas „Maršalas Žukovas“ – ypatingai raudonas, padidėjusi pomidorų koncentracija, dvigubai didesnė padažo dalis paviršiaus vienete.
4) Skalbimo milteliai „Stalino valymas“ – išvalo bet kokias dėmes.
5) Kramtomoji guma „Stalino ORBIT“ – kramtoma ilgą laiką, stipriai limpa prie dantų, perduodama vaikams ir anūkams kramtyti.

Tags:

365 žodžiai – 223

Kai žmogus turi daug įvairių veiklų (įdomių ar būtinų), tinklaraščio rašymas kai kada atidedamas į šalį. Ypač, kai tekstai turi vis ilgėti 😉 Anyway, reikia stengtis įvykdyti paties sau pačiam išsikeltus tikslus, ką ir stengiuosi daryti.

Turiu čia komentatorių, kuris labai įdomiai žiūri į putlerį: žavisi juo kaip valstybės galva, darančia pasaulyje viskokias bjaurastis be (kol kas) rimtesnio atkirčio, ir tuo pat metu nekenčia putlerio būtent už tas pačias bjaurastis. Indomu tai, kad dėl putlerio nebaudžiamumo kaltas pasaulis, kuris nesukelia nedidelio pasaulinio karo, idant deramai nubaustų niekadėją, bo visokios antiputlerinės sankcijos nifiga neveikia.

Ginčijamės mes su juo, abu vis liekame prie savo pozicijų, bet mane stebina nenoras suvokti šiandieninio pasaulio sudėtingumą, kur vienose situacijose dvi valstybės veikia kaip priešai, kitose išlaiko neutralumą, o trečiose netgi tampa sąjungininkėmis. Ir visa tai vienu metu. Interesai aukščiau visko, ir todėl mes matome Vakarų sankcijas ruskijai už Krymo užgrobimą ir ruskijos sankcijas už sankcijas, tuo pat metu vykstančią prekybą nafta/dujomis iš vienos pusės ir įrengimais iš kitos, ir tuo pat metu ruskijos ir Vakarų kariai tvatina ISIS banditus. Ryšiai šiame globaliame pasaulyje primena jau netgi ne voratinklį, o Interneto voratinklį su žymiai sudėtingesne struktūra.

Tad ašarojimas dėl to, kad minkštakiaušis Obama nesugebėjo pašalinti putlerio, yra beprasmiškas, nes ir kietakiaušis Trampas taip pat to nesugebėjo padaryti. Ir esmė ne meilėje ar baimėje – tiesiog kai karinis problemos sprendimas neįmanomas, visi kiti būdai atsimuša į ruskijos režimo stabilumą. Tad belieka kantriai laukti.

Tags:

365 žodžiai – 221

Nešvari istorija po sprogimo Archangelsko srityje vėl parodė begalinio ruskijos valdžios susvetimėjimo laipsnį. Gyventojai demonstruoja traškančius dozimetrus, o kariškiai ir toliau tvirtina, kad įvyko banalus skystu kuru varomo raketinio variklio sprogimas, nors sužeistuosius iš pradžių ištyrė kariniai dozimetrininkai radiacinės saugos kostiumuose.

Nors padidėjęs fonas nėra per didelis, tačiau problema ta, kad kariškiai taip įžūliai meluoja, kad neįmanoma suprasti, kas tiksliai sprogo. Tinkamų priemonių galima imtis tik vienu atveju – kai yra aiški ir išsami informacija apie tai, kas tiksliai sprogo, kokios pasekmės ir ką turi daryti gyventojai. Jodo preparatų, degtinės ir vyno paklausa smarkiai išaugo – tiesa, paskutinieji ne tiek šalina radiaciją, kiek leidžia ne taip blaiviai sutikti negandą. Jodą naudoti prasminga tik tuo atveju, jei tarp skilimo produktų yra radioaktyviojo jodo, tačiau apie tai nežinoma.

Sprendžiant iš to, kas pamažu aiškėja, galime manyti, kad nesėkme baigėsi putlerio wunderwaffe, varomos branduolinėmis malkomis, bandymai. Rezultatas: žemyne ​​padidėjo fonas, o pagrindinę taršą perėmė jūra.

Visa tai ganėtinai panašu į neseną povandeninio laivo katastrofą dėl tariamo ličio akumuliatoriaus gedimo. Aukšto karinių jūrų pajėgų vado žodžiai laidotuvėse apie užkirstą pasaulinę katastrofą nelabai atitinka įprastą, nors ir didelio masto, avariją.

Panašu, kad putlerio stebuklingi žaislai kol kas gali padaryti daug daugiau žalos ruskijai, nei potencialiam priešui. Juolab, kad tokių įrengimų karinė vertė atrodo labai abejotina – sovietų karinis mokslas savo laiku atsisakė dirbti šia linkme, pateikdamas nemažai gana rimtų argumentų apie jų neveiksmingumą.

Tags:

365 žodžiai – 220

Šiandien mane „pramušė“ ant minčių apie skaitymą. Gal todėl, kad paskutinėmis dienomis po ganėtinai ilgos pertraukos perskaičiau keletą „gyvų“ knygų – dažniausiai skaitau knygas kompiuteryje, todėl man tos elektroninės knygos kažkokios „negyvos“.

Taigi, mes visi skaitome knygas, kuriose yra daug informacijos. Būna, kad knygos yra bevertės, bet tokių turbūt mažuma – jau rinkdamiesi, ką skaityti, mes atmetame šiukšles ir retokai apsirinkame. Skaitydami dažnai renkame trumpus pasakymus (aforizmus), kuriuos prisimename ilgai ir kai kada netgi panaudojame. Kartais vietoje, kartais nelabai.

Kiekvieno mūsų viduje yra tokia maža pažinimo pelėda, kuri kalbasi su mumis – ir taip nukreipia mus bei puoselėja mus. Dažnai, kai gauname žinių, sunku gyventi pagal tai, bet turi būti lengva kalbėti apie tai. Yra tokia sunkiai išverčiama į lietuvių kalbą sąvoka – „Walk the Talk“. Gal galima būtų versti kaip „eik pasikalbėti“, aš sau verčiu kaip „kalbos kelias“. Tiesiog reikia kalbėtis: su savimi, su kitais. Išsikalbėjimas neretai gimdo naujas žinias.

Skaitymas ir kalbos kelias neretai gali mus atvesti nuo teisybės, kurią žinome kiekvienas, prie tiesos, kuri yra universali. Tai nelengva, tačiau jei mes tikrai norime laisvės savo gyvenime, jei mes tikrai norime būti laimingi, jei mes tikrai norime turėti ramybę, mes turime ieškoti tiesos.

Tags:

365 žodžiai – 219

Porą dienų buvau dingęs iš internetų ir nelabai pasigedau buvimo juose. Tarnybinė komandiruotė, Baltijos valstybių bendradarbiavimas kartografijoje itc. itd. Susitinki senus pažįstamus (kurių vis mažėja), susipažįsti su naujais (kurių vis daugėja), bendros temos ir problemos – vienžo, gyvenimas puola srauniu domkratu.

Turėjau galimybę toliau paskaityti Grigaliūno-Glovackio „Generolo atsiminimus“, šįkart kovų už Lietuvos Nepriklausomybę jo gyvenimo etapas. Galimybė įvertinti, per kokius vargus ta Nepriklausomybė buvo išsaugota, kaunantis su visais aplinkui: bolševikais, bermontininkais, lenkais. Net ir latviai, ir tie nepasirodė esą braliukai. Organizuoti iš kaimo vaikinų kariuomenę, neturint praktiškai jokių resursų: ginklai nusipirkti pačių savanorių arba įgyti kovose, vietoje uniformų sermėgos su Trispalvės trikampiu, maistas sužebravotas pas ūkininkus arba atimtas iš spekuliantų. Tradiciškai nuolatinės politikų išdavystės, ieškant „kompromisų“ su užsienio jėgomis.

Skaudi tema, kurią vėliau nuolat prikaišiojo Glovackiui – karo lauko teismai, šaudant įtariamus šnipinėjimu ar „raudonumu“ – jis visiškai nesigailėjo šito brudo. Na bet jei ta jauna Lietuva ir išliko, tai tik būtent savanorių dėka, kai buvo tik savi arba svetimi. Nemanau, kad su šiandieniniu politkorektiškumu, kai tūpčiojama apie aiškius išdavikus ar netgi priešus, bijoma niekšus įvardinti niekšais, tuometinė Lietuva būtų išlikusi. Gal todėl Glovackio pavardė ir nutylima, kai rašoma apie pergales prieš bermontininkus, kai tuometinė susimyžėlė vyriausybė jam uždraudė juos [ulti Radviliškyje, ir tik generolo nepaklusnumo dėka bermontininkai buvo sumušti.

Dabartinių politinių įvykių aspektu įdomus požiūris į pulkininką Kazį Škirpą, kurį Glovackis laikė vos ne raudonuoju 🙂

Tags:

365 žodžiai – 215

Sumąstėme truputėlį atnaujinti baldus. Mano geresnioji pusė rado tai, kas mums patiks, bet parduotuvė Panevėžyje. Tai išvažiavome apžiūrėti, o tuo pačiu ir pasidairyti po Lietuvą. Prasukome 7 dvarus, nemažai jų jau su lentele „Privati valda“, bet apžiūrėti pavyko.

Pirma sustojimas – Paobelio (Tulpiakiemio) dvaras. Rūmai parenovuoti, bet gyvybės požymių mažai. „Privati valda“, bet šeimininkas neprieštaravo apžiūrėjimui.

20190803_103754 Stitch
Paobelio (Tulpiakiemio) dvaro rūmai

Paskui nuvažiavome į Jotainių dvarą, kuris priklauso socialinės globos namams. Nufotkinau tik svirną, nes neapsižiūrėjau, kad rūmai už tvoros. Gal kada reiks dar nuvažiuoti, nes ten yra dar ir kitų pastatų.

20190803_114018
Jotainių dvaro svirnas

Panevėžyje apžiūrėjome baldus, užsisakėme savo pasirinkimą ir pasukome atgal. Raguvėlės dvaras nustebino savo dydžiu. Tipo „Privati valda“, bet šunimis neužpjudė. Turbūt pats įspūdingiausias savo dydžiu tądien aplankytas dvaras.

20190803_131255
Raguvėlės dvaro rūmai

Taujėnų dvaras – geriausiai sutvarkytas iš aplankytų, įėjimas į parką mokamas (2 Eur), į rūmus taip pat, bet tikrai verta pasivaikščioti. Išgėrėme skanios kavos ten veikiančiame restorane. Minios lankytojų. Panašu, kad lankysimės dar kartą.

20190803_140459
Taujėnų dvaro rūmai

Netoli Ukmergės, šalia Kurėnų tvenkinio yra nebloga „Kurėnų užeiga“, kur skaniai papietavome, bet prieš tai aplankėme labai liūdną Kurėnų II palivarką. Esu buvęs kelis kartus, kažkada rūmus bandyta restauruoti, bet dabar viskas užkalta.

20190803_152020 Stitch
Kurėnų II palivarko rūmai

Šventupės dvaro rūmai parenovuoti, bet didesnio įspūdžio nepalieka. Kiti pastatai už tvorų, neprieinami, bet greičiausiai negyvai nurekonstruoti.

20190803_163706
Šventupės dvaro sūmai

Paskutinis tądien aplankytas dvaras – Lyduokių. Irgi „Privati valda“, bet šeimininko sūnus, o paskui ir pats šeimininkas neprieštaravo apžiūrėjimui. Kur kas didesnį įspūdį paliko ūkiniai raudonų plytų pastatai.

20190803_165657
Lyduokių dvaro rūmai

Tags: ,

365 žodžiai – 214

Artėjančio sekmadienio proga vietoje žodžių – citromiargynoz 🙂

01_2CV
02_H
03_Mehari
04_BX
05_DS
06_TA
07_tractor
08_B
09_2CV
10_Dyane
11_H
12_DS
13_2CV
14_2CV
15_H
16_DS
17_TA
18_2CV
19_DS
20_2CV
21_DS
22_mix

Tags:

365 žodžiai – 213

Iš labai senų juodraščių

Susimąsčiau apie būsimą Europos Sąjungos likimą. Kažkaip susiformulavo paprasta ir keista mintis: per visą ES istoriją nė vienas šio politinio subjekto pilietis nėra atidavęs savo gyvybės už Europos Sąjungą. ES krato ant tų nelygumų, kurių jos lyderiai bandė išvengti, susitardami su šio pasaulio niekšeliais. Logiška: kompromisai su niekšais duoda visiškai priešingą rezultatą, už bailumą istoriškai baudžiama. Prisiminkime Miuncheną. Aišku, gyvybių atidavimas nereiškia išlikimo. Visi žinome šalį, kurios vardu milijonai atidavė savo gyvybes, tačiau kurios nebėra.
ES yra socialistinis projektas kapitalistinės gerovės rėmuose ir kol ES buvo turtingųjų kapitalistų klubas – projektas veikė. Į jį priėmus kapitalistinius ir socialistinius bomžus, projektas užstrigo ir pamažu pikiruoja žemyn. Brexitas tipiškas pavyzdys to, kad kai kurie klubo nariai nusivylė klubo vadovybe ir veikla. Socialistinė idėja graži, tačiau jos realizavimas visada baigiasi tuo, kad per trumpą istorinį laiką net labai stiprus ir dinamiškas kūnas virsta tižia mase, turinčia daugybę lėtinių ligų. Kažkada socializmą kūrė Rusija, skurdi ir nepakankamai išsilavinusi šalis. Neišėjo. Bet dabar akivaizdu, kad net tada, kai socializmą imasi kurti turtingi ir nekvaili žmonės, iš naujojo socialistinio projekto vėl gaunasi šnipštas, o rezultatas primena senąjį sovietinį variantą, Maskvą tiesiog pakeičiant Briuseliu.

Bet kokiai sistemai svarbiausia ne problemų skaičius ir pobūdis, o reakcija į šias kylančias problemas ir pasirengimas tinkamai jas išspręsti. ES problemos jau yra didesnės, nei būtų galima manyti, tačiau pasirengimas jas išspręsti yra visiškai nepastebimas.

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »