Po pietų pertraukos, iki įsibėgėjant mastyklei, kilo kelios mintys 😉
Šiais anti-ACTA aktyvizmo laikais reikia turėti nemažai drąsos, kad atvirai gintum šį įstatymą. Nekalbu apie visokius iš pakampių kiauksinčius onaniminius autorinių-teisių-gynėjus™, išlindusius pas kolegą Rokiškį, kurie slepiasi po nick’ais, kalba eina apie atvirą gynimą. Ir čia labai įdomiai nuskambėjo kolegos Andriaus Užkalnio straipsnis, vertas perskaitymo, netgi jei nesutinkate su autoriaus pozicija – remiantis principu: „priešą reikia pažinoti“.
Man straipsnis sukėlė dvejopas mintis.
Viena, autorius vietomis pats sau biškį prieštarauja:
Pasižiūrėjus į pastarojo dešimtmečio, ar kelių dešimtmečių, istoriją, pamatysime, kad pasekmės niekada nebuvo tokios baisios, kaip projektuojama. Nė iš tolo. Net tokia JAV pokario istorijos dalis, kaip Makartizmas (“raganų medžioklė”) buvo ne įstatymų bazės, bet jos taikymo rezultatas.
O kur garantija, kad tai nepasikartos su ACTA? Nes makartizmas yra viena didžiausių kliurkų JAV demokratijos istorijoje, tuomet pavertusių JAV de
rmokratijos šalimi… Jei taip – tai gal ir nereikia įstatyminės bazės, kuri savyje neša totalių represijų potencialą?
Korporacijos apgins savo turtą (intelektinę nuosavybę) lygiai taip pat efektyviai (arba neefektyviai) ir su ACTA, ir be šios sustarties. Neproporcingų priemonių taikymas yra mažai tikėtinas, nes esamame viešųjų ryšių, bendrovių įvaizdžio ir nuotaikų balanse jis sukurtų didelį siūbavimą, kuris nepageidautinas patiems intelektinės nuosavybės gynėjams net labiau, negu piratams.
Nu jei jau be ACTA tos korporacijos susitvarkys – nafik tą ACTA taip prastūminėti, ir dar tokiu būdu, kai svarstoma slapta nuo visuomenės, kaip kokius „Galutinio sprendimo“ nutarimus? Tad nereikia stebėtis, kad pasaulyje kyla protestas, nes dabartinė visuomenė instinktyviai priešinasi totalitariniams totalitarinių įstatymų kūrimo metodams.
Kita vertus, autorius pasakė gerą mintį:
Esminė pergalė prieš intelektinės nuosavybės vagis (nelegalaus dalinimosi nustūmimas už socialiai priimtino vartojimo ribų) pasiekta jau seniai, o dabartiniai veiksmai yra ilgalaikio proceso dalis. Kovoje su piratavimu nebus vienos ir ilgalaikės pergalės, lygiai kaip jos nėra kovojant su mokesčių slėpimu, automobilių vagystėmis ar smurtu šeimoje. Tai ilgas procesas…
Čia matau absoliučią analogiją su karu prieš terorą – kažakada apie tai buvo paskelbta su didžiule pompa, tačiau jau virš 10 metų pasdaulis murkdosi tame liūne. Pasiekta daug pergalių, tačiau karo pabaigos nematyti. Ir nepasimatys tol, kol priešininkas turės socialinę, ekonominę, politinę, religinę bazę. Nebent pritaikysime totalią „išdegintos žemės“ taktiką. Taip ir piratavimas – vienintelis būdas jį pribaigti yra užmušti Internetą, nes jis regeneruojasi, juolab, kad daugeliui tokia „kova“ prieš korporacijas-monopolijas neatrodo nusikalstama.
Na, o labiausiai nusižvengiau iš tobulai užkalniškos frazė: „
…protestai prieš ACTA tėra neproporcingai susinervinusių “laisvės saugotojų” nervingas erzelis, kuris užplūsta jaunus protus ir karštas širdis periodiškai.“ Visuomet galima pasakyti: „Jooo, mūsų laikais jaunimas tai buvo…“ Nors, tiesą pasakius, protestuodavome ir mes: išvaizda, apsirengimu, elgesiu, muzika… Kuo galėjome… Nes iš tikrųjų – jei jaunimo neapima periodiškas nervingas erzelis – visuomenė nebegyva.
Tags: ACTA
