 Adolphe Kégresse buvo prancūzų inžinierius, kuris prieš Pirmą pasaulinį karą įkūrė Rusijos caro Nikolajaus II Imperatoriškąjį garažą ir jam vadovavo 1909-1917. Kadangi tuometinė Rusija „pasižymėjo“ ypač blogais keliais ir ypač žiemą, Kegresse sukūrė guminių pusvikšrių sistemą, kurią buvo galima pritaisyti prie įprastinių automobilių, tuo juos pritaikant civilinėms ir karinėms reikmėms ten, kur nėra kelių. Po Pirmojo pasaulinio karo jis pradėjo bendradarbiauti su Citroën ir kartu su Jacques Hinstin (iš ‘Hinstin Freres Citroën & Cie’) sukūrė sistemą, iš pradžių pritaikytą Type A ir Type B automobiliams, o vėliau žymiai patobulintą serijai C4/C6.
Siekiant išgarsinti sistemą, buvo atlikti keli labai įspūdingi ir dramatiški transkontinentiniai žygiai. Viena iš labiausiai žinomų yra 1922ųjų Trans-Sahara ekspedicija į Timbuktu, bet kitos buvo dar įspūdingesnės – 1924ųjų ‘La Croisiere Noire’ („Juodasis pervažiavimas“) – Afrikos pervažiavimas ių šiaurės į pietus, ir 1931ųjų ‘La Croisiere Jaune’ („Geltonasis pervažiavimas“), prasidėjęs Beirute (Libanas) ir toliau vykęs Marco Polo keliu išilgai Šilko kelio į Pekiną (Kinija). Dar viena kelionė, dabar jau mažai težinoma, yra ‘La Croisière Blanche’ („Subarktinis pravažiavimas“), kai 1934aisais, vadovaujant Bedaux, buvo pravažiuota Britų Kolumbija.
 1921
Iš standartinių Type A ir B2 pradėti gaminti pusvikšriai, aprūpinti Citroën-Kégresse-Hinstin važiuoklėmis. Juose įrengti B2 1452cc varikliai (20AG/2100apm), 3 bėgių pavarų dėžės ir dvigubos užpakalinės vikšrinės važiuoklės. Gaminami trys modeliai: „sniego“ (labai sėkmingas modelis), „be kelių“ ir „tolimų atstumų“. Iš viso pagaminti 1.134 pusvikšriai. Tai pirmieji automobiliai, pervažiavę Sacharą, o taip pat atlikę Croisière Noire („Juodąjį pervažiavimą“) per Afriką.
‘Croisiere Noire’ auto charakteristikos: 3 vietos, kuro bakas+rezervas 300ltr, vandens bakas 60ltr, greitis 25km/val, ilgis su prikabinimo kabliu 3890mm, kėbulo plotis 1260mm, plotis su vikšrais 1365mm, kėbulo aukštis be krovinio 1650mm, „apytikslis“ ilgis su priekaba 5900mm, priekinė vėžė 1200mm, užpakalinė vėžė 1215mm, bazė 3030mm, vikšrų bazė 1300mm, padangos Michelin 730×130, vikšro plotis 150mm
1931
C4F (1628cc variklis, 30AG/3000apm) ir C6F (2442cc variklis, 45AG/3000apm) panaudoti kaip bazė pusvikšriams, kurie dalyvavo ekspedicijoje Croisière Jaune („Geltonasis pervažiavimas“). Juose įrengtos Kegresse-Hinstin važiuoklės, duraliuminio kėbulai ir brezentiniai tentai. Varikliai ant ant keturių guminių pagalvių, 3 bėgių pavarų dėžės.
Citroën-Kegresse pusvikšriai buvo gaminami Citroën Levalllois gamykloje šiauriniuose Paryžiaus priemiesčiuose. Po to, kai Automobiles Citroën pradėjo valdyti Michelin šėima, pusvikšrių gamyba buvo perduota firmai Unic, kuri toliau savarankiškai kūrė ir originalius modelius (apie pastaruosius planuoju parengti atskirą įrašą).
|
![1931/32 Croisière Jaune](http://www.grumlinas.lt/wp-content/gallery/citroenkegresse/CroisiereJaune.jpg?693976659"){kind=link}
Oho kokie monstrai 😀
Kartais oi kaip nemaišytų vikšrai 😉
Beje, vikšriniai aparatai (tarkim, su torsionine nepriklausoma pakaba) važiuoja minkščiau už hidrocitroenus 😉
-> Lapinas – pusvikšriai – mano sena meilė 😉 turiu planų apie juos ciklč šrašų padaryti, kai laiko kiek atsiras
-> scania – nzn, neteko praktiškai su tuo susidurti
-> Grumlinai, lauksiu 🙂
[…] Jei susidomėjote, kuo tarpukariu važinėjo tikri vyrai – tai šiek tiek apie pusvikšrius. […]