Search

Grumlino palėpė

Gyvenimas – ne tai, ko tu nori, o tai, ką tu gali

Tag

365 žodžiai

365 žodžiai – 219

Porą dienų buvau dingęs iš internetų ir nelabai pasigedau buvimo juose. Tarnybinė komandiruotė, Baltijos valstybių bendradarbiavimas kartografijoje itc. itd. Susitinki senus pažįstamus (kurių vis mažėja), susipažįsti su naujais (kurių vis daugėja), bendros temos ir problemos – vienžo, gyvenimas puola srauniu domkratu.

Turėjau galimybę toliau paskaityti Grigaliūno-Glovackio „Generolo atsiminimus“, šįkart kovų už Lietuvos Nepriklausomybę jo gyvenimo etapas. Galimybė įvertinti, per kokius vargus ta Nepriklausomybė buvo išsaugota, kaunantis su visais aplinkui: bolševikais, bermontininkais, lenkais. Net ir latviai, ir tie nepasirodė esą braliukai. Organizuoti iš kaimo vaikinų kariuomenę, neturint praktiškai jokių resursų: ginklai nusipirkti pačių savanorių arba įgyti kovose, vietoje uniformų sermėgos su Trispalvės trikampiu, maistas sužebravotas pas ūkininkus arba atimtas iš spekuliantų. Tradiciškai nuolatinės politikų išdavystės, ieškant „kompromisų“ su užsienio jėgomis.

Skaudi tema, kurią vėliau nuolat prikaišiojo Glovackiui – karo lauko teismai, šaudant įtariamus šnipinėjimu ar „raudonumu“ – jis visiškai nesigailėjo šito brudo. Na bet jei ta jauna Lietuva ir išliko, tai tik būtent savanorių dėka, kai buvo tik savi arba svetimi. Nemanau, kad su šiandieniniu politkorektiškumu, kai tūpčiojama apie aiškius išdavikus ar netgi priešus, bijoma niekšus įvardinti niekšais, tuometinė Lietuva būtų išlikusi. Gal todėl Glovackio pavardė ir nutylima, kai rašoma apie pergales prieš bermontininkus, kai tuometinė susimyžėlė vyriausybė jam uždraudė juos [ulti Radviliškyje, ir tik generolo nepaklusnumo dėka bermontininkai buvo sumušti.

Dabartinių politinių įvykių aspektu įdomus požiūris į pulkininką Kazį Škirpą, kurį Glovackis laikė vos ne raudonuoju 🙂

365 žodžiai – 215

Sumąstėme truputėlį atnaujinti baldus. Mano geresnioji pusė rado tai, kas mums patiks, bet parduotuvė Panevėžyje. Tai išvažiavome apžiūrėti, o tuo pačiu ir pasidairyti po Lietuvą. Prasukome 7 dvarus, nemažai jų jau su lentele „Privati valda“, bet apžiūrėti pavyko.

Pirma sustojimas – Paobelio (Tulpiakiemio) dvaras. Rūmai parenovuoti, bet gyvybės požymių mažai. „Privati valda“, bet šeimininkas neprieštaravo apžiūrėjimui.

20190803_103754 Stitch
Paobelio (Tulpiakiemio) dvaro rūmai

Paskui nuvažiavome į Jotainių dvarą, kuris priklauso socialinės globos namams. Nufotkinau tik svirną, nes neapsižiūrėjau, kad rūmai už tvoros. Gal kada reiks dar nuvažiuoti, nes ten yra dar ir kitų pastatų.

20190803_114018
Jotainių dvaro svirnas

Panevėžyje apžiūrėjome baldus, užsisakėme savo pasirinkimą ir pasukome atgal. Raguvėlės dvaras nustebino savo dydžiu. Tipo „Privati valda“, bet šunimis neužpjudė. Turbūt pats įspūdingiausias savo dydžiu tądien aplankytas dvaras.

20190803_131255
Raguvėlės dvaro rūmai

Taujėnų dvaras – geriausiai sutvarkytas iš aplankytų, įėjimas į parką mokamas (2 Eur), į rūmus taip pat, bet tikrai verta pasivaikščioti. Išgėrėme skanios kavos ten veikiančiame restorane. Minios lankytojų. Panašu, kad lankysimės dar kartą.

20190803_140459
Taujėnų dvaro rūmai

Netoli Ukmergės, šalia Kurėnų tvenkinio yra nebloga „Kurėnų užeiga“, kur skaniai papietavome, bet prieš tai aplankėme labai liūdną Kurėnų II palivarką. Esu buvęs kelis kartus, kažkada rūmus bandyta restauruoti, bet dabar viskas užkalta.

20190803_152020 Stitch
Kurėnų II palivarko rūmai

Šventupės dvaro rūmai parenovuoti, bet didesnio įspūdžio nepalieka. Kiti pastatai už tvorų, neprieinami, bet greičiausiai negyvai nurekonstruoti.

20190803_163706
Šventupės dvaro sūmai

Paskutinis tądien aplankytas dvaras – Lyduokių. Irgi „Privati valda“, bet šeimininko sūnus, o paskui ir pats šeimininkas neprieštaravo apžiūrėjimui. Kur kas didesnį įspūdį paliko ūkiniai raudonų plytų pastatai.

20190803_165657
Lyduokių dvaro rūmai

365 žodžiai – 214

Artėjančio sekmadienio proga vietoje žodžių – citromiargynoz 🙂

01_2CV
02_H
03_Mehari
04_BX
05_DS
06_TA
07_tractor
08_B
09_2CV
10_Dyane
11_H
12_DS
13_2CV
14_2CV
15_H
16_DS
17_TA
18_2CV
19_DS
20_2CV
21_DS
22_mix

365 žodžiai – 213

Iš labai senų juodraščių

Susimąsčiau apie būsimą Europos Sąjungos likimą. Kažkaip susiformulavo paprasta ir keista mintis: per visą ES istoriją nė vienas šio politinio subjekto pilietis nėra atidavęs savo gyvybės už Europos Sąjungą. ES krato ant tų nelygumų, kurių jos lyderiai bandė išvengti, susitardami su šio pasaulio niekšeliais. Logiška: kompromisai su niekšais duoda visiškai priešingą rezultatą, už bailumą istoriškai baudžiama. Prisiminkime Miuncheną. Aišku, gyvybių atidavimas nereiškia išlikimo. Visi žinome šalį, kurios vardu milijonai atidavė savo gyvybes, tačiau kurios nebėra.
ES yra socialistinis projektas kapitalistinės gerovės rėmuose ir kol ES buvo turtingųjų kapitalistų klubas – projektas veikė. Į jį priėmus kapitalistinius ir socialistinius bomžus, projektas užstrigo ir pamažu pikiruoja žemyn. Brexitas tipiškas pavyzdys to, kad kai kurie klubo nariai nusivylė klubo vadovybe ir veikla. Socialistinė idėja graži, tačiau jos realizavimas visada baigiasi tuo, kad per trumpą istorinį laiką net labai stiprus ir dinamiškas kūnas virsta tižia mase, turinčia daugybę lėtinių ligų. Kažkada socializmą kūrė Rusija, skurdi ir nepakankamai išsilavinusi šalis. Neišėjo. Bet dabar akivaizdu, kad net tada, kai socializmą imasi kurti turtingi ir nekvaili žmonės, iš naujojo socialistinio projekto vėl gaunasi šnipštas, o rezultatas primena senąjį sovietinį variantą, Maskvą tiesiog pakeičiant Briuseliu.

Bet kokiai sistemai svarbiausia ne problemų skaičius ir pobūdis, o reakcija į šias kylančias problemas ir pasirengimas tinkamai jas išspręsti. ES problemos jau yra didesnės, nei būtų galima manyti, tačiau pasirengimas jas išspręsti yra visiškai nepastebimas.

365 žodžiai – 212

Nežinau, bet man kai kada atrodo, kad egzistuoja kažkokios aukštesnės jėgos, kurios rūpinasi, kad mums netrūktų temų kasdieninėms diskusijoms ir tarpusavio ginčams. Va, vos-vos spėjo baigtis kolchoznikų aranžuota muilo opera „aš atsistatydinsiu!“, o jau turime tūlo Šimašiaus serialo „nustebink Lietuvą!“ antrąją seriją. Pirmojoje jis organizavo dramatišką naktinį Lietuvos partizano Generolo Vėtros atminties išniekinimą, o antrojoje apsikvailino, iš esmės tapęs Zuokienės kaip subjekto instrumetu įkąsti Zuokui kaip objektui. Nu aišku nedera Vilniaus merui būti tualeto šepečiu, kai besiskirianti familija bando vienas kitą į unitazą nuplauti, bet kad taip jau gavosi. Va ir mąstau, kokių dar serijų laukti, kuo mus nustebins taip atrodo neblogai pradėjęs savarankišką politinę veiklą „Laisvės“ partijos gretose veikėjas, bet man fantazijos greičiausiai trūksta. Jei tęs pirmosios serijos siužetą – tai reikia kasryt tikrinti, ar paminklas antisemitui ir rusofobui Vincui Kudirkai tebestovi. Jei antrosios serijos – kokie ten dar skeletai Zuokulų familijos spintose suslėpti? Yra dar variantas – visiškai naujas siužetas, įdomu, kokia tematika būtų?

Tačiau be juokų – iš tikrųjų tas informacinis triukšmas, kuriame šmėžuoja ne vien nusikaltimai ar zvonkių papai, laiko mus įtampoje ir beveik agresyviai bando įtraukti mus į reagavimą, siūlydamas temų įvairovę. Mano reakcijos į kriminalus ar papus nebūtų, tačiau aš beveik prieš savo valią įsitraukiu į diskusijas apie memorialinės lentos nuėmimą. Reikia stiprios valios arba totalaus dzynbudizmo, kurių man kai kada pritrūksta, kad neįsiveltum į tuos reikalus.

365 žodžiai – 211

Šiomis dienomis lietuviška masmedija aktyviai siūbuoja pagal geriausias stalinizmo tradicijas Vilniaus mero organizuotą Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimą nuo Vrublevskių bibliotekos. Savo veiklą tūlas Šimašius bando pateikti kaip kovą su fašistu ir antisemitu Jonu Noreika, t.y. save pozicionuoja kaip antifašistą.

Viskas būtų fain, jeigu mes pamirštume, kad „antifašizmas“ nuo pat savo gimimo tėra gryniausias sovietinės propagandos produktas, o nuo 1950-ųjų jis tapo dar ir ideologine karo mašina, kuriai pavyko įsitvirtinti Vakarų demokratijose, it kokiam Trojos arkliui. Po Antrojo pasaulinio karo „antifašizmas“ pasitarnavo kaip ideologinė priedanga kruviniems komunizmo darbeliams maskuoti, leisdamas kairiesiems ginti savo teorinius pagrindus nuo bet kokio įtarimo totalitarizmu, ir tapo pagrindiniu kairiųjų ideologinės atramos tašku, išsaugant antifašistinę retoriką viešojoje erdvėje, nepaisant tikrojo fašizmo mirties po 2PK. „Antifašizmas“ pasirodė esąs puikus instrumentas pakirsti pasitikėjimą dešiniosiomis pažiūromis – atvira nuoroda į nacizmą visada tampa sunkiu moraliniu smūgiu tiems, kurie išdrįsta nutolti nuo visuotinai priimtos progresyviosios minties tendencijos, nes kolektyviniu požiūriu fašizmas yra absoliutaus blogio įsikūnijimas. Mūsų globalizuotoje ir pakankamai apsaugotoje nuo ginkluotų konfliktų visuomenėje realiai nebeegzistuojantis, tačiau regeneruojamas retorikos pagalba fašizmas tapo nuoroda į totalitarizmą ir smurtą. Tokio dirbtinio priešo formavimas leidžia pasitelkti neigiamų asociacijų pagalba plačios visuomenės nuomonės palaikymą, o „antifašizmas“ tampa kažkokiu aukštesniu argumentu, kuriuo siekiama diskvalifikuoti oponentą, o ne formuoti tikrus demokratinius ginčus.

Tad Vilniaus mero „antifašizmas“ tėra bandymas diskredituoti kovotojus už Lietuvos laisvę, pasinaudojant „antifašizmo“ vėliava.

365 žodžiai – 210

Žvelgiu aš į Vilniaus mero tūlo Šimašiaus geriausiomis stalinizmo tradicijomis organizuotą Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimą nuo Vrublevskių bibliotekos ir nejauku darosi. Kažkaip labai jau ilgai meras tylėjo, vykstant diskusijomis apie kolaboranto ir KGB stukačiaus Cvirkos paminklo pašalinimą iš miesto, ir prabilo tik dabar, kai nuėmė Jono Noreikos lentą. Nežinau kaip kitiems, bet man pasijuto koloradinis dvokas, nes istorikai kažkaip sugebėjo įvertinti Noreikos indėlį į kovą prieš okupantus, o va meras nutarė, kad jo atminimui Vilniuje ne vieta. Šiuo metu Šimašius kuria naują partiją, pasivogęs jai pavadinimą „Laisvės“. Gal vis tik reiktų tą partiją įvardinti kaip „Neo-koloradai“, nes Lietuvoje tik koloradinės nuopisos pasisakė prieš Generolą Vėtrą?

Kita rimta problema, kurią sukūrė tūlo Šimašiaus akibrokštas – buitinio antisemitizmo paaštrėjimas. Paskaičiau „delfius“ – tokio antisemitinių pasisakymų suaktyvėjimo senokai nebuvo, tik gastroliuojančio litvofobo Zurofo tauškalai apie „lietuvius-žydšaudžius“ analogiškas bangas sukeldavo. Efektas gavosi priešingas lauktam, o ir ilgalaikės pasekmės kol kas sunkiai prognozuojamos. IMHO jei ta lenta būtų likusi savo vietoje, apie ją žinotų duokdie kas dešimtas vilnietis, bet dabar turime visuomenę iš esmės skaldantį įvykį.

Turiu vilties, kad per sekančius Seimo rinkimus Šimašiaus partijėlė bus pramesta lauk, nes žmonės su koloradais galvose neturėtų valdyti Lietuvos. Reikia suvokti, kad jei karo pradžioje J.Noreika ir padarė skausmingų nuodėmių, tai vėliau jis jas sugebėjo išpirkti tiek savo antinacistine, tiek antisovietine veikla.

365 žodžiai – 209

Mano geresnioji pusė nufotkino mane pasisėdėjime pas draugus ir pavadino fotkę „Poilsis“.

20190728_GR

Tiesą pasakius, nežinau, kiek man svarbus ir reikalingas va toks ramus poilsis su pasėdėjimu. Aš kažkaip nesugebu ilgai sėdėti užstalėje giminių susiėjimuose/šventėse/pakasynose. Visi tie neskubūs pokalbiai apie bendrus pažįstamus ir seniai buvusius įvykius man gan greitai pabosta ir aš stengiuosi patyliukais dingti nuo stalo. Tada, jei tik įmanoma, už vairo ir apsuku ratuką po apylinkes. Paprastai visada pamatai kažką pažįstamo, įdomaus, naujo. Įvardinu tai asocialumu, tačiau iš tikrųjų nežinau, ar tai galima taip pavadinti. Gal tiesiog kuo toliau, tuo labiau išmokstu vertinti savo laiką, kurio (greičiausiai) neliko marios, o man norisi dar kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Netgi praktiškai nebežiūriu judančių paveikslėlių (filmų ir šiaip video siužetų), nes jie reikalauja dėmesio koncentracijos tik jiems, o aš pripratęs lygiagrečiai priimti informaciją akimis skaitydamas ir ausimis klausydamas (ypač foninę muziką). Jokių televizijų jau N metų, ir visiškai jų nepasigendu, nes dažniausiai tai tiesiog tuščias laiko gaišimas, nebent pažiūrėti kokį nors patikimo žmogaus rekomenduotą video siužeto įrašą mane dominančia tema. Šiaip nesu vienintelis, kuris taip elgiasi – aibė žmonių priversti filtruoti juos pasiekiantį informacijos srautą panašiais būdais. Tiesiog dabar, kai informacijos kanalai prarado apribojimus ir apsiribojimus, jais kliokia milžiniški kiekiai geriausiu atveju beprasmiškų tauškalų, o blogiausiu – demoralizuojantis negatyvas. O aš mėgstu, kai man gražu 🙂

365 žodžiai – 208

Grįždami iš tradicinio kasmetinio giminių susibėgimo Žemaitijoje, mudu su brangiausiąja prasukome ratuką aplankyti visokių gražių vietų.

Pirmas sustojimas – Rietave, pirmas nustebimas – milžiniškas baseinas miesto parke. Įkritus į jį, be gelbėtojų neišsiropštum.

20190727_104031
Rietaviška gigantomanija

Aplankėme įspūdingą Rietavo Šv. arkangelio Mykolo bažnyčią.

20190727_104423
Rietavo bažnyčia
20190727_104527
Rietavo bažnyčios viduje

Užsukome ir į Rietavo dvarą. Rūmų nelikę, tik dalis visokių tarnybinių-ūkinių pastatų, bet viskas sutvarkyta, restauruota/restauruojama, tikrai gražu.

20190727_110513
Rietavo dvaro oficina

Priartėjus pietų metui, pavalgyti sustojome labai gražiai sutvarkytoje Kulių „Karčemoje“. Aptarnavimas tikrai greitas, maistas paprastas, skanus, 4+/5.

20190727_114336
Kulių „Karčema“

Važiuodami gražiomis vietomis palei Platelių ežerą, privažiavome Platelius, kur aplankėme Platelių dvarą. Irgi likę ne kas, tačiau likučiai sutvarkyti.

20190727_130256
Platelių dvaro svirnas

Vingiuotu keliuku privažiavome nuostabią Žemaičių Kalvariją. Ten vyko miestelio šventė, parkuotis buvo sudėtinga, bet įspūdingą Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką aplankėme.

20190727_135431
Žemaičių Kalvarijos baziliką.
20190727_135708
Bazilikos viduje

Toliau kelias atvedė į gražiai tvarkomą Renavo dvarą, kuriame vyko bent dvejos vestuvės, visur blaškėsi ordos svečių, tai tik „ant greičio“ apėjome ir išvykome toliau.

20190727_144127
Renavo dvaro rūmai

Plinkšių dvaras, nors ir šiek tiek aptvarkytas, deja, atrodo liūdnai, o galėtų atrodyti fantastiškai. Užkonservuoti rūmai apleisti, ūkiniai pastatai griūva.

20190727_150739
Plinkšių dvaro rūmai

Kadangi važiavome pro Kelmę, tai užsukome ir pro šiuo metu intensyviai tvarkomą Kelmės dvarą.

20190727_165158
Kelmės dvaro rūmai

Kadangi labai seniai bebuvome Tytuvėnuose, tai užsukome ir į juos. Labai gražiai sutvarkytas Tytuvėnų bernardinų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tikrai verta aplankyti. Vienuolyne irgi vyko bent kelios vestuvės, tai visur minios ryškai besifotografuojančių vestuvininkų.

20190727_172825
Tutyvėnų vienuolynas ir bažnyčia
20190727_173333
Besižvalgant po vienuolyną
20190727_173353
Bažnyčios viduje
20190727_173627
Pasislėpęs Kristus

Na o po šito jau tiesiai pasukome namolio.

365 žodžiai – 207

Iš vienos pusės – 300 laivų ir 30 tūkstančių jūrininkų armada. Iš kitos – 3 laivai ir šimtas jūrininkų. Skirtumas tarp flagmanų – paveikslėlyje. Abu laivynai įvykdė savo tikslus. Tačiau vienas iš jų iš esmės pakeitė pasaulinę civilizaciją, o antrasis – nieko nedavė net savo šaliai.

Be abejo, laimėjo trys laivai – Kolumbo ekspedicija.

Kinijos admirolas Zheng He turėjo šimtą kartų didesnį laivyną. Jis aplankė Rytų Afriką, Indiją, Persijos įlanką, Atlanto vandenyną, tik apie jo kampanijos rezultatus tiesiog pamiršo. Ir tik XX amžiuje Europos mokslininkai surado dokumentus, kuriuose kalbama apie kinų laivyno žygį.

Rezultatas yra ir tikslo išvestinė.

Kolumbas ieškojo trumpesnio kelio į Indiją, siekdamas padidinti prekių apyvartos rodiklius. Paaiškėjus, kad jis neatrado Indijos, ispanai sutelkė dėmesį į teritorijų užkariavimą ir tauriųjų metalų kasybą – taip jie padidino valstybės pajamas. Tikslas traukė dėmesį.

O Zhengas He misija buvo „paplaukioti, pažiūrėti“. Kampanijose nebuvo aiškių komercinių, mokslinių tyrimų ar karinių tikslų. Visko po truputį ir nieko konkretaus. Kas atitiko tuometinę Kinijos dvasią – šalis niekada nebuvo suinteresuota barbarų reikalais. Ir Kinijos valdovams rezultatai pasirodė neįdomūs, tad sukaupta informacija buvo tiesiog išmesta.

Kiniška pasaulėžiūra „viskas yra gerai, reiškia, mes teisūs ir mes nieko nekeisime“ paplitusi vidutinėse ir didelėse įmonėse, kurios yra gyvenimo ciklo viduryje. Ir tokios įmonės arba miršta dėl staigių rinkos pokyčių, arba nuolat pralošia konkurentams – susigaudydamos, kai per vėlu.

Proudly powered by WordPress | Theme: Baskerville by Anders Noren.

Up ↑