Yra tokia nemirtinga frazė: „Jei tie žmonės filmuose būtų klausęsi manęs – jie iki šiol būtų gyvi“. Ir turbūt ne vienas susiduriame su situacija, kai bandome kažkam patarti, nors tas mūsų patarimas visiškai beprasmis: per varžybų transliaciją – sportininkams; skaitydami straipsnį laikraštyje – politikams; žiūrėdami filmą – veikėjams. Suvokiame tą beprasmiškumą, bet vistiek pergyvename ir bandome padėti savo trigrašiu. Man išsigydyti nuo tokio distancinio patarinėjimo labai padėjo bendravimas internetais, kur aktuali kita tobula frazė: „Nesakykite man, ką daryti, ir aš nesakysiu, kur jums eiti“. Pamažu pradedi suvokti, kad distancinis bendravimas paremtas kiek kitokiais principais, nei tikrame gyvenime: internete tu (ypač jei esi anonimas) dažniausiai nesi atsakingas už savo žodžius, o va realybėje tave gali greit paimti už šiknos, jei tavo patarimai pridarė nuostolių. Ir ateina prašviesėjimas, kad tavo trigrašiai internete gal ir įdomūs, bet jie dažniausiai praignoruojami. Ir tada numoji ranka į diskusijas ir jas tiesiog stebi, nesistengdamas kažką jose pakeisti. Arba trolini pramogos dėlei, bet vėlgi nepersistengdamas, nes labai dažnai internetinis aktyvumas tėra perdimas vandenin – kyla burbulai, bet kvapas – atleisk, Viešpatie…