Praėjusį savaitgalį buvau Žemaitijoje, giminių susiėjime. Su vienu iš familijos sudiskutavome įdomiu klausimu. Jo a.a. Mama teigė, kad esame kilę iš skalvių.
Hipotezė šiaip ganėtinai įdomi, tik aš labai jau skeptiškai sureagavau apie tokios kilmės tikroviškumą ir prasmę. Dėl tikroviškumo: nežinau, kaip save galima juridiškai kildinti iš genties, kurios nebeliko prieš gerus puspenkto šimtmečio. Lygiai taip pat galima drąsiai prisipaišyti bajoriškus popierius, ką pvz., kažkada pasidarė kniagynia Šatrijos Ragana. Tik kiek tas tikroviška? Dėl prasmės: galbūt ir smagu teigti, kad tavo gyslomis teka skalvių kraujas, bet kaip tą nustatyti? DNR tyrimai gal ką ir padėtų, bet kur tuos skalviško kraujo etalonus rasti? Vienžo, toks biškį informacinis triukšmas gaunasi, bet realaus pagrindo skalviško kilmės hipotezei pagrįsti kaip ir nėra. Rašiau čia kažkada apie savo pavardės kilmę, bet apart to, kad pavardė turi prūsiškai-lietuviškas šaknis, nieko daugiau išspausti neišeina. Mamos pavardės šaknys ypač lietuviškos – Žąsyčiai, o ir Žąsyčių kaimas netoli Švėkšnos yra, tik kad jokio aiškiai identifikuojamo familijos ryšio su juo neturime.
Taip kad prisiskirti sau senobinę kilmę nėra lengva.
Jei a.a mama tikėjo, kad iš skalvių, tai mamos tikėjimą galima perimti drąsiai. Šitaip veikia tautos atmintis 😉
Dėl įrodymų – DNR tyrimuose ieškoma kas yra, ir ko nėra. Jei nėra būdingų vieniems požymių, tai, škiasi, ne iš vienų 😉
Nu ir yra gi įmonė DNR tiria, bene Izraelyje, moki ar ne 25 dolerius, siunti seilių DNR ir po kiek laiko gauni savo tautinę priklausomybę. Nežinau ar gali taip smulkiai gentis nustatyti, bet ką aš žinau, ne pats kvailiausias būdas iššvaistyti 25 piginus 😀