Kolega scania anadien parašė apie mūsų subingalvių genialių išmislą kankinti vaikus vasaros karščiu. Na taip, įsivaizduoju tą košmarą ir prisimenu anuos laikus prie ruso, kai pats mokyklon ėjau. Pamokos baigdavosi, berods, gegužės 24 d., o jau kitą dieną autobusu Wilno-Heydekrug važiuodavau į kaimą. Ir prasidėdavo vasaros poilsiai ir darbai. Šieną pradėjau grėbti dar antroje klasėje, kai grėblis buvo bent pusantro karto už mane ilgesnis. O šiaip pabandžiau prisiminti, kuo dar užsiimdavome: karvių raištymas, girdymas ir namo varymas; burokų laistymas ir ravėjimas; šieno vartymas, grėbimas ir krovimas; sodo ir miško uogų rinkimas; Kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių; sausuolių rinkimas kūrenimui; malkų skaldymas; grindų plovimas ir dekių dulkinimas; bulvių skabymas; rugių pėdų rišimas. Ir čia tik tai, ką „ant greičiaus“ prisiminiau, bo veiklų kaime vaikams/paaugliams niekad netrūkdavo. Tai nėra dejavimas, nes buvo aiškus suvokimas, kad ir tu turi prisidėti prie visų gerovės kėlimo. Kuo pajėgi – tuo prisidedi, nes močiutė ir senelis turi krūvas kitų veiklų. Aišku, netrūko ir laisvo laiko zbitkoms krėsti, nes kai pramoksti tų darbų – jie einasi spėriai ir laiko tikrai lieka. O dabar, matydamas auginamą mižnių visuomenę, kurią per jėgą reikia laikyti mokykloje, bo šūdįstatymiai draudžia vaikams prisidėti prie šeimos darbų – tik nusispjaunu.