Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, man galvon ateina tinkamiausias jo apibūdinimas pagal Henrichą Heinę: „Kai pasitraukia didvyriai, į sceną išeina klounai“. Jis kažkoks susmulkėjęs iki šūdniekių, nebėra deklaruojamų didžiulių tikslų (pvz., nuvykti į Mėnulį, sunaikinti Blogio Imperiją(tm) ir pan.) Vietoje to ant tavęs virsta informacija apie kažkokius serialus, garsenybių skandalus, mažumų eitynes, baisius nusikaltimus, naujus tapšnoklius etc. itd. Politikieriai dešimt kartų per savaitę keičia savo nuostatas dėl postų, koalicijų ir kitokių tik jiems svarbių smulkmenų. Toks atrodo įspūdingas fejerverkas iš įvykių, o pasižiūrėjus iš arčiau – kur kas panašiau į šūdo drabstymą ant veikiančio ventiliatoriaus. Nežinau, gal aš per daug noriu, bet kažkaip pasiilgstu paprastesnio gyvenimo, kai buvo aiškesnės žmonių pažiūros, galėjai daugmaž pasitikėti masinės informacijos priemonėmis ir pan. Nekalbu apie sovietmetį, nepriklausau priedurniams „prierusogeraubuvo“, bet buvo kažkoks tarpas mūsų istorijoje, kai aiškumo buvo daugiau. Suvokiu, kad gyvenimo greitis vis didėja, nes visokių technologijų pagreičiai auga, bandau prie viso to prisitaikyti, bet va karts nuo karto suvokiu, kad širdyje esu konservatorius. Ir tas aplinkos susmulkėjimas, kai svarbiausiais tampa dzinguliukai, o ne darbai – man nepatinka.