Iš kažkada kompiliuotų labai liūdnų pamąstymų apie dabartinį pasaulį, pabaiga iš ankstesnio teksto

Taigi, absoliuti nelaisvė gali būti realizuota labai lengvai – autokratijos tą sugeba, o va pilnos ir beribės laisvės nėra – demokratija jos tiesiog neleidžia, nes veikia paprastas dėsnis: Jūsų laisvė baigiasi, kai prasideda kito asmens laisvė, todėl ji visada yra visų žmonių laisvių suma. Tačiau demokratija – būtent laisvė. 4/45 Pasirinkimo laisvė kartu su atsakomybe už ją. Tik toks sprendimas ir jokių variantų. Pabandykime iš viso to iškristalizuoti du pagrindinius bet kokios demokratinės valdžios principus. Visų pirma, tai valdžios kintamumas. Koks bebūtų puikus lyderis, tačiau laikui bėgant jis leis vis daugiau ir daugiau valdžios resursų, siekdamas išlaikyti tą valdžią, o ne naudoti ją žmonių gerovei. Bet koks resursas visada ribotas, taip ir su valdžia, tad ateina metas, kai nepakeičiamas prezidentas nustoja būti naudingas šaliai ir tautai. Tam turime aibę gyvų ir nebegyvų autokratinių vadovų pavyzdžių: Smetona, Gaddafi, Asad, Mubarak, Putinas, Lukašenka, Nazarbajevas. Ir kartu su valdžios kintamumu demokratijai būtinas atsakomybės jausmas už visos tautos pasirinkimą. Prisiminkime savo protestinius balsavimus ir kas iš to gaudavosi Lietuvai