А дальше ваще с миру по нитке собранное воинство будеть останавливать орды высокотехнологичных танков, роботов, вертолетов, и самолетов. Вокруг будет огненный ад, в последнюю секунду перед первым взрывом на твоих позициях ты с ужсом наконец-то осознаешь, насколько враг сильнее.
А потом они перейдут в атаку, и ты будешь останавливать их своим автоматом и парой гранат. А сисадмин – карабином и одной гранатой. И будет казаться, что все.
И знаешь, что парень?
Ты их остановишь. Да, да, это ты именно и сделаешь, а потом ты еще раз их остановишь в другом месте, а потом ты погонишь их обратно, и помяни мое слово, воткнешь флаг в развалины их столицы.
А если тебя убьют, то это сделает сисадмин. А если его тоже убьют, то тот, похожий на пидора типок, который продавал телефоны в магазине напротив. А если его убьют, то тот ублюдок, которого ты пиздил за то, что он ссыт в подъезде. Если не ты, то кто-то из них сделает это обязательно.
Просто потому, что их НАДО будет остановить, потому, что в тот день, когда их не остановят, Вселенную накроет тьма, потому, что это будет конец человечества. Потому, что это будет конец всего вообще.
Ты вспомни, их всегда останавливали. При том, что они всегда были сильнее. И в этот раз эта честь выпадет тебе, хомяк.
Потому, что больше никого нет.
Удачи.
Susimąsčiau, kad jei kas nors Lietuvoje parašytų tokias eilutes, neabejotinai būtų apšauktas kokiu nors nacionalistu ar šiaip nesveiku. Nes iš mūsų mainais už jevrobapkes labai sėkmingai ištrynė nacionalinę savigarbą. Be abejo, didžiuotis tuo, kad esi lietuvis vien todėl, kad esi lietuvis – glupstva totali, nes tame jokio tavo nuopelno nėra. Ir iš viso, tautybė nėra nuopelnas. Didžiuotis reikia tautos pasiekimais, jei jau norime kuo nors didžiuotis. Ir jei tokių pasiekimų yra.
Nemanau, kad Rusijai grėstų panašus pavojus, kaip kad tame rašinėlyje, bet Rusijoje ganėtinai kurstoma antivakarietiška psichozė (lygiai kaip ir pas mus kurstoma antirusiška). Ir šiaip tikrai įdomi minčių tėkmė. Net jei tai mažumėlę… hmmm… neadekvatu tikrovei 😉
Nors šiaip tame rašinėlyje labiausiai mane užkabino Rusijos rezervinės kariuomenės aprašymas. Kas sovietmečiu „partizanavo“, tas beveik garantuotai mato, jog nupieštas vaizdelis 1:1 atitinka galimą tikrovę – totalus bardakas ir nesusipratimas. Bet žmonių atkakalumo dėka tai veikdavo per visokius apmokymus.
„эта честь выпадет тебе, хомяк“ 🙂
Va būtent 😀
Grumlinai, protingas atrodai žmogus, o į dūdą apie Briuselį puti kaip doras ura-patriotas. Juokinga ir tiek. Nu komsomolcai persidažė, ir vietoje „Eilinis partijos suvažiavimas nusprendė…“ dabar sako „Europos taryba …“. „Sieksime įgyvendinti…“ – kaip tik ir liko tas pat. Dzin, kad kalba vėjus su tornadais, ir iš esmės ne apie tuos dalykus, kas svarbu. Biurokratija yra tokia specifinė kasta, kad ji tik spalvas keičia, bet ne elgesio formas.
O Rusijos kariuomenės šlovė tai irgi toks mažuma burbulas – užkimšt kulkosvaidžius lavonais ir paskandint artileriją purvo balose, kurios kažkodėl vadinamos keliais gal ir būdas „otstojatj“, bet toks mažuma otstojnas. Aš jau nekalbu, kad logistika toje šalyje neveikia iš principo (ir ne tik priešams, beje)..
Beje, Gorbačiovas prisipažino, kad Sovietija buvo paruošus „baisų ginklą“ pralaimėjimo atveju. Kas tas yra – pats Gorbis neaiškino, bet jei neklystu bus šitas – http://www.wired.com/politics/security/magazine/17-10/mf_deadhand?currentPage=all. Toks pyst ir žmonijai kaip rasei galima užsakinėt mišias. Čia tau ne Briuselis su savo blogiečiais.
Hmmm… panašu, kad man reikės identifikuoti vietas, kur yra paslėpta ironija ar šiaip niurzgu, bo prarasiu savo skaitytojų pagarbą (jei tokią dar kažkada turėjau 😉 )
Šiaip nevirškinu nei Briuselio, nei Maskvos kaip politinių centrų. Suvokiu, kad jie turi savo konkrečius tikslus pagrūsti po savimi mažesnius ir juos kiek įmanoma unifikuoti, kad kontrolė ir valdymas būtų kiek galima paprastesni. Kaip kad ir suvokiu, jog tokie centrai būtini, kad organziuoti dabartinio (super-sudėtingo) pasaulio veiklą. Bet mano meilės jiems nuo to neatsiranda. Nes Briuselis, iš pradžių atrodęs kaip demokratijos garantas, tiesiog pakeitė Maskvą.
P.S. Bet jei tektų rinktis iš dviejų blogybių – jamu Briuselį. Nežiūrint mano niurzgėjimo prieš jį.
Kaslink Rusijos kariuomenės – šitas postas ir buvo skirtas parodyti tą ura-patriotizmo-idiotizmo fenomeną, kuris iki šiol tebeklesti Rusijoje, kuri iš supervalstybės tapo tiesiog valstybe, bet vėl nori būti deržava. Tik kad kinkos per silpnos, bent jau pakolkas.
Tai suprantu aš tą ironiją, tik kartais bendram kontekste ji skamba ne tiek ironiškai, kiek dar vienu balsu chore 😉
Nu va, ir bandyk tu žmogau įtikti tiems skaitytojams…
O kam čia mum pataikaut? Rašyk kaip rašai, be pataikavimų ir meilikavimų. O mes iš dyko buvimo babmbėsime beigi kabinėsimės – kartais dėl to, kad ne ta koja iš lovos išlipom, kartais dėl paikos prigimties.
Nuraminai kaip ir… 😉
Nelabai suvokiu, kame čia reikalas. Na, parašė rusų superpatriotas, gal paveiktas jų pačių siurealistinio filmo „Mes iš ateities“ (apie mūsų laikų rusų jaunuolius su svastikos tatuiruotėm patekusius į 1942 metų frontą).
Negi lietuviškame internete nėra panašių mandrybių?
Nesusilaikysiu nepridūręs prie citatos :
„Bet jei tektų rinktis iš dviejų blogybių – jamu Briuselį“ + Maskvą, t.y. melžiu abi – kaip Kekonenas 🙂
Aha, Kekonenas buvo chytras suomis 😉
Na, šitas gabaliukas – toks poetiškas… Yra ir gerokokai atviresnių 😉
Gražu žiūrėti – kaip patriotizmas lietuviams vidurius suka 😀 O juk, mlia, mes net to neturim!!! 🙁 Bala nematė, kokios ten logistikos Rusija neturi – ir neįdomu, pas mus tik logistika ir yra; anie bent jau tankų, raketų ir povandeninių turi. Truputį daugiau, nei Lietuva.
Rusai fantastikoje tiesiai rašo – priešai yra amerikontai. Ir nupaišo tokį atgrasų paveikslą… Beje, dalis štrichų – kuo tikriausia tiesa…
Suprantat – patriotizmas yra jėga, ir rusai tuo pasinaudos. Lietuviai – ne.
Mes vietoje patriotizmo turim ES paramą 😀 😆
„Mes vietoje patriotizmo turim ES paramą“ – va čia ir pagavai esmę, ką norėjau pasakyti 😉
Patriotizmas nebūtinai yra rėkavimas ant kiekvieno kampo marširavimais kerzais kovo 11 ir trispalvės našyffkės, o greičiausiai net ir ne kova prieš ES paramą:)
Scanijui pasakau – man vidurius suka tik idiotai ir blogas maistas.
Patriotizmas jokiu būdu nėra kova prieš ES paramą (paramas reikia jamti ir jomis naudotis). Tiesiog bėda ta, kad ES parama vienaip ar kitaip susijusi su nacionalinio suvereniteto daliniu praradimu – jei kažką paimi, tai kažką ir atiduodi. Vieniems tai dzyn, kitiems – tragedija, treti žiūri ramiai. Pvz, ant automobilių numerių vietoje Trispalvės dabar Jevrosojūzo žvaigždės. Man asmeniškai Trispalvė gražiau, bet aš taip pat suvokiu, kad tos žvaigždės simbolizuoja Euro-vienybę, tad aš nesiparinu dėl viso to. O bendrai, kur žiūri mūsų ultra-patreotai kaslink jevrožvaigždžių – juk tai puiki proga pakovoti už/prieš?!
Bet bėda turbūt ta, kad iš Briuselio pumpuojant visokią pažangą į periferijas, visiškai nesukama galvos, ar tos periferijos vienodai subrendusios tą pažangą priimti. Natūralu, kad kyla vienoks ar kitoks pasipriešinimas, bet čia, deja, Briuselis nesuka galvos dėl nacionalinių ypatumų ir toliau šukuoja visus pagal vienodą madą. Kas yra natūralu, nes Briuselis privalo visu vienodinti pagal kažkokį standartą. Va tada išlenda kerzai ir našyfkės, kurių gal ir nebūtų, jei ne Briuselio noras pagaminti srednejevropeicą.
—-
Gerai, kas man yra patriotizmas? Visų pirma suvokimas, kad Lietuva yra mano Tėvynė, ir aš turiu ją gerbti. Ne valdžią, ne valstybę, o „laukus, klonius ir žmonius“. Kitas, ne mažiau svarbus dalykas yra suvokti, kad buvimas lietuviu (nes tai nėra joks mano asmeninis nuopelnas) man nesuteikia išimtinių teisių spręsti, kas yra tikras abstraktus lietuvis, o kas ne. Bet kuris kitas, nepriklausomasi nuo tautybės, rasės kalbos, religijos etc., jei jis tik gerbia Lietuvos „laukus, klonius ir žmonius“, yra toks pats patriotas, kaip ir aš. Hmmm… turbūt tai viskas.
Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Va ir mano draugas turi – http://www.lrytas.lt/-12910521911289053314-politologas-r-bulota-lietuvyb%C4%99-ir-tradicijas-saugantiems-patriotams-orientyru-tampa-rusija.htm.
Manoji nuomonė patriotrizmo klausimu gan paprasta -visi gali gyventi kaip išmano, tame tarpe ir šūkaut vagys, ar reikalaut už nedraustus pasėlius kompensacijų, o po to burt, kad Briuselis apvogė.
Patriotizmą aš suprantu kaip pastangas mažinti frustracijos, nuovargio ir nevilties protrūkius aplink save.
Socialinės santvarkos, ekonominės apystovos ir idiotai neturėtų būti priežastimi trukdančia mėgautis tuo savo gyvenimu, kuris mums duotas. Idant nebūtų liūdna ir vieniša kartais galima ir su šalia gyvenančiais žmonėmis pasikalbėt, pasitart ir pasidalint druska, o kartais ir alumi;)
Patria prasideda nuo šalia gyvenančio kaimyno.
Tikrai įdomios mintys, ypač:
„Pakankamai ilgai Lietuvoje egzistavo visuomeninis sutarimas bent jau dėl užsienio politikos krypties. Praktiškai visos politinės jėgos ir labai didelė Lietuvos piliečių dalis pritarė orientacijai į Vakarus, siekiui įstoti į NATO ir ES. Tačiau ten įstojus ir nesulaukus kokybiškai ryškaus gyvenimo lygio pagerėjimo, didelėje dalyje visuomenės atsirado nusivylimas. Savo ruožtu radikalūs nacionalistai nuosekliai kritikuoja ES, esą Vakaruose nėra vertybių, visa kultūra sukasi aplink „antrą galą“, neegzistuoja jokios moralės, visokiems iškrypėliams suteikiamos vienodos teisės, “kur mes einame”, “mūsų kultūra žlunga”, “ne už tokią Lietuvą kovojome”, “buvome vienoje sąjungoje, dabar atsidūrėme kitoje”. Europos Sąjunga net kažkodėl įvardinama kaip sovietinio projekto tesėja.
Ką visa tai galop reiškia? Kad visos tos vertybės, kuriomis paremta šiuolaikinė Rusija, kadangi rusų valdžia atsižvelgia į visuomenėje dominuojančias nuotaikas ir nuostatas, kur kas artimesnės mūsų nacionalistams. Rusijos oficiali politika yra labai tradicionalistinė: patriarchalinių nuostatų išlaikymas, visiškas cinizmas politinio korektiškumo ir liberalių vertybių atžvilgiu, įvardinant tai atvirai. Lietuvos patriotams ši Rusijos pozicija yra kur kas artimesnė negu „supuvę kosmopolitiniai Vakarai“.
Tai reiškia, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus pradėtas kelti klausimas, su kuo mums arčiau – su Rusija ar su Europa. Grįžus į Rusijos įtakos sferą, mums jau nebereikės galvoti apie tai, kaip atitikti europietiškas humanistines ar individualistines vertybes. Tada mes galėsime laikytis tų savo tradicinės patriarchalinės kultūros nuostatų.“