2011: Šiandien prieš 40 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1971 – Mika Karppinen, Finnish drummer (HIM)
O ką, visai nieko klausosi tie suomiai 😉
HIM – Wings Of A Butterfly
2009: Šiandien prieš 90 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1904 – Battle of Port Arthur: A surprise torpedo attack by the Japanese at Port Arthur, China starts the Russo-Japanese War.
Kadangi šiek tiek domiuosi karyba, kadaise teko sužinoti ir apie Rusų-Japonų karą. Ilgai niekaip negalėjau suprasti, kaip tokia milžiniška Rusija pralaimėjo tokiai mažytei Japonijai. Juolab, kad ta Japonija iš esmės atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, o iki tol buvo visų Europos kolonijinių imperijų pastumdėlė. Ir staiga – toks šuolis iš nebūties į skaičiai apšviestą pasaulinės politikos sceną – pretenzijos į naujas teritorijas, sėkmingas karas su Kinija, užgrobtos teritorijos, gėdingai sutriuškinta Rusija. Rusijos pajėgos atrodė impozantiškai, tad pralaimėjimas buvo tuo gėdingesnis. Kol staiga suvokiau, kad ne dydis apsprendžia pergalę. Turi būti ir valia nugalėti, kovinė dvasia, kurios japonai nestokojo, o Rusijos kariams aiškiai to trūko. Ir, kai šiandien aš žvelgiu į pasaulyje vykstančius kovinius veiksmus, skausmingai suvokiu, kad Vakarų pasaulis jau pralaimėjo kovą už išlikimą. Pasiekiamos (kai kada įspūdingos) pergalės, bet karo likimas nulemtas. Afganistanas, kuriame, regis, talibai buvo sunaikinti – vėl pamažu, bet užtikrintai grįžta jų valdžion. Karui Irake nesimatė pabaigos, kol veikė sąjungininkai, o reikalai pajudėjo tik tada, kai kontrolė buvo perduota vietinei valdžiai, kuri neturi kito būdo išlikti, kaip nugalėti. Kitaip ir būti negali, nes mes kariaujame ne dėl dėl to, kad nugalėti, o dėl to, kad išsaugoti sveiką kailį ir grįžti namo. O priešas turi aiškų tikslą – nugalėti. Tad dabar tiesiog laiko klausimas, kaip greitai mūsų pasaulis transformuosis į kažką naujo. Ką? Nežinau, laikas parodys.
Kažkur girdėjau labai taiklų vakarų Europos apibūdinimą. Esą ji primeną pasenusį biurgerį, patogiai sėdintį krėsle, rankoje laikantį stiklinę viskio ir tetrokštanti ramiai numirti, ir kad niekas netrukdytų ramiai, sočiai bei patogiai to sulaukti.
Labai taiklus apibūdinimas! Juk ir Senovės Roma panašiai užlinko, paskendusi patogumuose. Tik va ramiai numirti ko gero neišeis.
Aha; prieš tai dar nusimato ilga saviplaka, o paskui viešas ketvirčiavimas 😉 .
Na, Merkel ir Kamerono pareiškimai apie multikultūrizmo fiasko suteikia biškį vilties, kad saviplaka gali sumažėti
Na, toji Japonija maža buvo gal tik teritorija, žmonių kiekiu- tai tik mažesnė.
Iš tikrųjų stulbina tai, jog buvo visai uždara su savo tradicijom. Juk net įrankiai jų visai kitoki- pvz. neturi obliaus. Šautuvai kada pas juos atsirado? O čia – žast – kreiseriai, linkorai -laivynas, moderniausi ginklai. Neįsivaizduojamas šuolis.
Ar po antrojo pasaulinio – iliustracija pralaimėjusių šalių paradoksui.
Mano akyse užkariavo pasaulį automobiliais. Pamenu, kaip spaudoje šaipėsi, kad japono, skrendančio Paryžiun garbėsc reikalas už savo pinigus pirmiausiai su taksi nuvežti atsarginę detalę hondos servisui, įduotą Tokijuje- prie lėktuvo.
Amerikeičiai ir britai juos vertė atsidaryti pasauliui, nes reikėjo rinkų iš vienos pusės, ir turėti sąjungininką priš Rusiją bei Kiniją – iš kitos. O paskui visakas buvo tik laiko klausimas, kada japonai suvoks, jog juos laiko pastumdėliais, ir pasistengs tą pakeisti. Realiai tai įvyko keliais etapais: perėmus Korėją (kai mirė jos paskutinis imperatorius), nugalėjus Rusiją, nugalėjus Kiniją. O paskui buvo tarpukaris, kai vyko tyki japonų ir amerikiečių dvikova, kas valdys Azijos rytinę pakrantę. Ginčas baigėsi Japonijos kapituliacija, kuri viso labo tebuvo tik Japonijos pakilimo pradžios pradžia.
http://villevalo-ru.livejournal.com/ – jei nebuvai užtikęs anksčiau. 😉
Nebuvau užtikęs. ŽVENGIU 😉
Gardėsis! 😀
Žvengėsis 😉
Į sveikatas, bile tik suėjo. 😉
suomiai visada gerai 🙂 HIM’ai buvo visiškai paaugliškas pamišimas 😀
Kiekvienai paauglių kartai – savas pamišimas 😉