Atėjo laikas mūsų fainos keliauninkų kompanijos naujam žygiui ir išvažiavome Pamarin. Kelias vedė Panemuniais, kol prieš Jurbarką pajutome, jog laikas būtų užkąsti. Deja, kavinė „Vilkenta“, dėl kurios netgi pervažiavome į kitą Nemuno krantą (pateriotas pusvalandis!), dar nedirbo, tad teko sugaišti visą valandą, kol pasinaudojome Jurbarko „Subway“ paslaugomis. Sumuštiniai liuks, darbo organizacija sucks.
Pirmas aplankytas objektas – atnaujintas Vilkyškių dvaras.
Privažiuoti iki Rusnės dabar yra iššūkis, kadangi su tokia pompa mūsų premjero atidaryta estakada yra uždaryta, tenka minti gerą desėtką kilometrų aplinkui. Na bet privažiavome tą estakadą, apžiūrėjome.
Pačioje Rusnėje pradžioje aplankėme buvusią Peterso tilto vietą.
Kadangi rusniškiai gali pastoviai matyti ruskiją, tai į ją pažvelgėme ir mes. Šiaip labai ramus peizažas, vos ne idilija.
Kad jau persikėlėme į Rusnės salą, tai pavažiavome ir iki Uostadvario švyturio.
Apžiūrėję Rusnės salą, nuvažiavome iki Sakūčių, kur nusipirkome rūkytos žuvies ir tada pasukome į Kintus, užeigą „Kuršiai“ pavalgyti. Porcijos didelės, maistas skanus, kainos vidutinės.
Pasistiprinus buvo nebesunku nuvažiuoti iki Ventės rago ir labai sveika ten pasivaikščioti.
Kadangi Saulė jau riedėjo vakarop, tai toliau skubėjome į Minijos(Mingės) kaimą pasivaikščioti paupio taku. Puiki rami vieta – tokia buvo kažkada. Dabar gi minios poilsiautojų ir plaukiotojų laivais. Matosi, kad Lietuvoje tikrai sunku gyventi.
Na ir paskutinis aplankytas taškas, vyšnia ant torto, buvo Dreverna. Truputėlį užsirovėme, nes parkingas prie uosto buvo užimtas 25-metį švenčiančios „Hidrostatybos“ (kuriai grojo „Hiperbolės“ imitatoriai), tačiau pasivaikščiojome fainai.
Na ir šįkart grįžome į Kauną rekordiškai vėliai – apie 23 val. Bet diena buvo to verta.
