Nežinau, bet man kai kada atrodo, kad egzistuoja kažkokios aukštesnės jėgos, kurios rūpinasi, kad mums netrūktų temų kasdieninėms diskusijoms ir tarpusavio ginčams. Va, vos-vos spėjo baigtis kolchoznikų aranžuota muilo opera „aš atsistatydinsiu!“, o jau turime tūlo Šimašiaus serialo „nustebink Lietuvą!“ antrąją seriją. Pirmojoje jis organizavo dramatišką naktinį Lietuvos partizano Generolo Vėtros atminties išniekinimą, o antrojoje apsikvailino, iš esmės tapęs Zuokienės kaip subjekto instrumetu įkąsti Zuokui kaip objektui. Nu aišku nedera Vilniaus merui būti tualeto šepečiu, kai besiskirianti familija bando vienas kitą į unitazą nuplauti, bet kad taip jau gavosi. Va ir mąstau, kokių dar serijų laukti, kuo mus nustebins taip atrodo neblogai pradėjęs savarankišką politinę veiklą „Laisvės“ partijos gretose veikėjas, bet man fantazijos greičiausiai trūksta. Jei tęs pirmosios serijos siužetą – tai reikia kasryt tikrinti, ar paminklas antisemitui ir rusofobui Vincui Kudirkai tebestovi. Jei antrosios serijos – kokie ten dar skeletai Zuokulų familijos spintose suslėpti? Yra dar variantas – visiškai naujas siužetas, įdomu, kokia tematika būtų?

Tačiau be juokų – iš tikrųjų tas informacinis triukšmas, kuriame šmėžuoja ne vien nusikaltimai ar zvonkių papai, laiko mus įtampoje ir beveik agresyviai bando įtraukti mus į reagavimą, siūlydamas temų įvairovę. Mano reakcijos į kriminalus ar papus nebūtų, tačiau aš beveik prieš savo valią įsitraukiu į diskusijas apie memorialinės lentos nuėmimą. Reikia stiprios valios arba totalaus dzynbudizmo, kurių man kai kada pritrūksta, kad neįsiveltum į tuos reikalus.