Iš labai senų juodraščių

Susimąsčiau apie būsimą Europos Sąjungos likimą. Kažkaip susiformulavo paprasta ir keista mintis: per visą ES istoriją nė vienas šio politinio subjekto pilietis nėra atidavęs savo gyvybės už Europos Sąjungą. ES krato ant tų nelygumų, kurių jos lyderiai bandė išvengti, susitardami su šio pasaulio niekšeliais. Logiška: kompromisai su niekšais duoda visiškai priešingą rezultatą, už bailumą istoriškai baudžiama. Prisiminkime Miuncheną. Aišku, gyvybių atidavimas nereiškia išlikimo. Visi žinome šalį, kurios vardu milijonai atidavė savo gyvybes, tačiau kurios nebėra.
ES yra socialistinis projektas kapitalistinės gerovės rėmuose ir kol ES buvo turtingųjų kapitalistų klubas – projektas veikė. Į jį priėmus kapitalistinius ir socialistinius bomžus, projektas užstrigo ir pamažu pikiruoja žemyn. Brexitas tipiškas pavyzdys to, kad kai kurie klubo nariai nusivylė klubo vadovybe ir veikla. Socialistinė idėja graži, tačiau jos realizavimas visada baigiasi tuo, kad per trumpą istorinį laiką net labai stiprus ir dinamiškas kūnas virsta tižia mase, turinčia daugybę lėtinių ligų. Kažkada socializmą kūrė Rusija, skurdi ir nepakankamai išsilavinusi šalis. Neišėjo. Bet dabar akivaizdu, kad net tada, kai socializmą imasi kurti turtingi ir nekvaili žmonės, iš naujojo socialistinio projekto vėl gaunasi šnipštas, o rezultatas primena senąjį sovietinį variantą, Maskvą tiesiog pakeičiant Briuseliu.

Bet kokiai sistemai svarbiausia ne problemų skaičius ir pobūdis, o reakcija į šias kylančias problemas ir pasirengimas tinkamai jas išspręsti. ES problemos jau yra didesnės, nei būtų galima manyti, tačiau pasirengimas jas išspręsti yra visiškai nepastebimas.