Dar viena KKC atspausdinta ir mano skaitoma knyga – generolo Vinco Grigaliūno-Glovackio dviejų tomų atsiminimai. Kol kas įveikiau pirmą dalį „Carų imperijoje“. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, mokslai Vilniaus karo mokykloje, tarnyba Turkestane, dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, abi Rusijos revoliucijos, grįžimas Lietuvon. Parašyta gana neblogai, skaitosi nesunkiai, jaučiasi tarpukario lietuvių kalbos stilius, kai formavosi dabartinė lietuvių kalba, tad ir žodžių, dabar laikomų barbarizmais, pasitaiko. „Mūsų žinyne“ barbarizmų žymiai daugiau, tačiau vėlgi – moderni karinė terminija tik formavosi, tad nenuostabu, kad vietoje dabar naudojamos sąvokos „tanketė“ randame puikų žodį IMHO „tankelis“. Yra didelis tankas ir yra mažas tankelis – kodėl gi ne?

Tačiau grįžtame prie generolo atsiminimų. Jo gyvenimas gali būti pavyzdžiu, kaip iš paties socialinio dugno, dedant milžiniškas pastangas, galima iškilti į viršų. O be to, jis buvo katalikas, kuriems carinėje Rusijoje kilimas karjeros laiptais buvo tikrai sunkus – jei norėjai greitesnės ir aukštesnės karjeros, reikėjo tapti pravoslavu arba protestantu. Išsitarnauvo iki carinės Rusijos armijos kapitono (mūsiškai – majoro) laipsnio, sekantis laipsnis būtų buvęs pulkininkas-leitenantas, gal būtų tapęs pulkininku, tačiau likimas lėmė tapti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolu-leitenantu. Buvo aktyvus praktikuojantis katalikas, o revoliucijos Rusijoje jam įskiepijo tokią neapykantą bet kokio plauko kairiesiems, tad nenuostabu, kad jis buvo vienas aktyviausių 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, nušalinusio komunistuojančią valdžią, vadovų.