Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 195

Ankstesnio įrašo tęsinys

Kada tikintis žmogus kalba apie tikėjimą Dievu, tai reiškia būtent tikėjimą. Reikia ne tiesiog protu pripažinti, kad tikriausiai Dievas yra kažkur ten, o būtent visada prisiminti apie Jį, gyventi nepaliaujamai jaučiant Dievo buvimą.

Tikėjimo rate yra siauresnė sritis – žinojimas. Žinojimas čia yra tie įsitikinimai, kurių teisingumu ar naudingumu jau esame įsitikinę iš patirties. Už šios srities ribų – tai, kuo mes tikime, vadovaudamiesi pasitikėjimu, spėjimais, baime ar viltimi.

Tačiau jeigu tai, ką žinojome iki šiol, staiga pasirodo esanti netiesa – kyla labai nemalonus jausmas. Savotiškas analogas – jausmas, panašus į tai, ką visi patyrė, nepataikę koja ant laiptelio, žengdami žemyn. Siaubingas kritimo jausmas, kai kada netgi paniška baimė. Ir nenuostabu, nes jo pobūdis yra tas pats: tai, į ką norėjome atsispirti, pavirto tuštuma.

Visi mes žinome pokario partizaninį judėjimą. Sovietmečiu partizanai buvo buržuaziniai nacionalistai, tiesiog banditai. Po Nepriklausomybės atstatymo jie tapo didvyriais. Tačiau gvenimas nėra juodai-baltas, jis kupinas visokių spalvų, ir tas partizaninis judėjimas nėra dieviškai idealus. Jame daug šviesų ir šešėlių, todėl reikia būti labai atsargiam, nedarant stabų iš partizanų. Jie buvo žmonės, o žmonės daro ir gera, ir bloga. Netgi vedami geriausių paskatų.

Keistas jausmas, kai pradedi rašyti apie tikėjimą ir staiga suvoki,  kad vis tik rašai apie žmones.

Bus daugiau. Tikiuosi.

8 Responses to “365 žodžiai – 195”

  1. scania parašė:

    Teoriškai, ne apie istoriją, apie religinius tikėjimus. Sau išsprendžiau taip: jei nori tikėt dievu (dievais) žinojimo nereikia. Žinojimas – atskira sritis, gyvenimo judesiams, naudojimuisi mokslu (mokslu tikėt negalima). Tikėjimas – gyvenimo būsenoms. Jei tikėjmas padeda jaustis geriau ir morališkiau (juokingas žodis), tai koks skirtumas, yra dievas ar ne? Dėl mokslo priešingai: imsi tikėti mokslu, nebebus reliatyvumo teorijų. Reikia abejoti, tikrinti, matuoti, įsitikinti, peržiūrėti – tik taip eslgsiesi moksliškai.
    Apie istorinius tikėjimus – atskira košė. Įaugęs rusų atneštas melas, kaip sumaišytos žinios su tikėjimu. Kol išsivalysim…

    • grumlinas parašė:

      Sąvoka „žinojimas“ priklauso nuo aplinkos, kuriame tas žinojimas apibrėžtas. Mano ir tavo žinojimas yra mokslo (bent jau mes taip galvojame) aplinkoje, tikinčiojo į Dievą žinojimas yra jo tikėjimo aplinkoje. Nėra absoliutaus žinojimo, lygiai kaip ir absoliuti tiesa yra siekiamybė, o mes turime reikalą su teisybėmis.

      • scania parašė:

        Ne, aš tiesiog tikėjimą ir žinojimą atskiriu dėl paprastumo: dievu tiki be žinojimo, kad jis yra; mokslu naudojiesi, nes žinai, kaip tai veikia. Ta prasme nereikia tikėt dyzelio purkštukais, užtenka žinot darbinius slėgius. Atskyrus sąvokas tiesiog paprsčiau. Tu sakai iš esmės tą patį, tik kitais žodžiais. Tau geriau taip suprast, man kitaip. Man netinka tikinčiojo žinojimas – jam net nereikia žinot, jei jis tiki. Netgi bandymai žinot gali sujaukt jo pasaulėžiūrą. O ir moksle – tie tikintys mokslu tampa fanatais, karingais ateistais, širinskienėm ir kepeniais. Gal aš ir nemoksliškai taikau, bet praktikoj aiškumas atsiperka 😉

        • grumlinas parašė:

          Na nea, jei paklausi tikinčio žmogaus, kodėl jie tiki į Dievą, atsakymas bus paprastas: „Žinau, kad jis yra“. Žinojimas nėra toks subjektas, kaip mokslas ar tikėjimas, jis yra daugiau pastarųjų objektas. Kažkada mokslininkai žinojo, kad egzistuoja toksai eteris https://lt.wikipedia.org/wiki/Eteris_(fizika) , kol nepaaiškėjo, kad šviesai sklisti tokios terpės nereikia. Buvo mokslinis žinojimas, ir jo nebeliko.

          • scania parašė:

            Tikintis „žinau, kad yra“ truputį perdeda. Jis tiesiog tiki. Kaip gali žinoti?! Dėl mokslo – būtent, žinojimas kinta, tam jis yra, kad keistųsi, tobulėtų, eitų pirmyn. Tikėjimas statinis, palaiko viską ten pat, žinojimas dinaminis. Kol tikėjo eteriu – mokslas stovėjo, netikintys eteriu stūmė priekin.

            • grumlinas parašė:

              Mūsų „žinojimas“ yra biškį „tikėjimas“ mokslu. Tiesiog problema sąvokose – man „žinojimas“ tėra subjektas, jis tiesiog yra panaudojamas mokslo ar tikėjimo, nustatant pastarųjų esmę. Tskant, yra „mokslo žinojimas“ ir „tikėjimo žinojimas“, kurie dažniausiai reiškia visiškai skirtingus dalykus.

  2. Voldemaras parašė:

    Žydą priima į partiją. Klausia:
    -Į dievą tiki?
    -Nnnne…
    Tada atneša Jėzaus paveikslą ir sako:
    -Spjauk!
    -Ui kam spjaudyti jeigu dievo nėra, o jeigu JIS yra tai gali supykti…