Internetuose radau įdomią atvirutę. 1905 metai, cepelinas virš Berlyno. Labai SteamPunk’o atmosfera, nors tuo metu tokia sąvoka net neegzistavo. Užtai buvo Viktorijos epocha, kuri dabar duoda peno Victorian SciFi žanrui.

Zeppelin
Zepelin über Berlin. c.1905. Friedrichstraße ecke Franzosischestraße

Atvirutė žavinga savo niūria atmosfera. Tačiau iš kitos pusės – tai progresas tiek virš galvų, tiek ant žemės. Dirižablis danguje, automobiliai ant žemės. Praeis kažkiek laiko, automobiliai taps kasdienybe, dirižabliai po gerų 30 metų išnyks. Pgalvojau, kad aibė dalykų, kažkada buvusių aplink mus ir simbolizavusių progresą, išnyko. Juostiniai ir kasetiniai magnetofonai, videomagnetofonai, perfojuostų ir diskelių įrenginiai – tiesiog keli pavyzdžiai „ant greičio“. Na, gal jų dar kažkur yra, kažkas naudoja, tik kažin ar kas begamina. Patefonas tapo audiosnobų, juostinis fotoaparatas – fotosnobų žaisliukais. Tarp kitko, hidropneumatiniai Citroenai ir jau nyksta. Taip kad pamažu mes stebime, kaip kažkurie daiktai atsiranda ir tobulėja, kaip kažkurie tobulėja ir išnyksta. Ir visa tai apibūdinama žodžiu „progresas“. Nenumaldomas, nesustabdomas, nešantis gėrį ir blogį tuo pat metu. Mobilieji telefonai kažkada buvo krūtų bičiukų statuso požymis, šiandien juos turi kiekvienas vaikas. Puiku, tačiau jie, palengvinę komunikaciją ir sukūrę socialinius tinklus, tapo socialinės atskirties generatoriumi. Kuo toliau, tuo daugiau mes bendraujame ir tuo pačiu tampame vis svetimesni, nes bendravimui nebėra poreikio būti šalia.