Tokia sena pasakėlė

Buvo toks miestelis, jame bažnyčia, o joje senas kunigas, kuriam darėsi bloga nuo savo parapijos žmonių išpažinčių, kurių dažniausia nuodėmė buvo svetimavimas. Vieną sekmadienį sakykloje jis pasakė: „Jei aš išgirsiu nors vieną prisipažįstantį svetimavimu, aš išeisiu!“. Tačiau per išpažintį nuodėmes reikia išpažinti, tad pamaldūs parapijiečiai nutarė sugalvoti kodinį žodį vietoje „svetimavimo“. Ir jie sugalvojo, kad tas, kuris svetimavo, sakytų, jog jis „krito“. Atrodė, kad tai tenkina senąjį kunigą ir viskas gerai sekėsi, kol kunigas mirė, sulaukęs garbios senatvės. Į miestelį vyskupija atsiuntė naują kunigą. Savaitę po to, kai atvyko naujasis kunigas, jis aplankė miesto merą ir atrodė labai susirūpinęs. Kunigas tarė: „Jūs turite kažką daryti su miesto šaligatviais. Kai žmonės ateina į išpažintį, jie nuolat kalba apie kritimą“. Meras pradėjo juoktis, suvokdamas, kad niekas nepasakė naujam kunigui apie kodinį žodį. Ir prieš merui paaiškinant, kunigas pakėlė rodomąjį pirštą ir tarė: „Nežinau, kodėl jūs juokiatės. Jūsų žmona šią savaitę krito tris kartus.“