Prisiminiau seną pasaką apie princesę ir princą, teisingiau, apie alternatyvius problemų sprendimo būdus.

Aukštoje pilyje ant lovos sėdėjo gražuolė princesė ir graudžiai verkė. Staiga atsivėrė durys, į kambarį įbėgo susijaudinęs riteris ir paklausė, ko gi ji taip rauda? Princesė, vis dar tebesriūbaudama, atsakė rtiteriui, kad rytoj ją, kaip pačią gražiausią karalysatėje, atiduos suėsti drakonui, gyvenanačiam urve po kalnu. Drakonas kasmet reikalauja sau maistui vienos pačios gražiausios visoje karalystėje nekaltos mergelės, ir šįkart tai ji. Išpasakojusi šią graudžią istoriją, princesė vėl ėmė dar garsiau raudoti, kodėl ji tokia graži.
Riteris kiek pamąstė ir pasakė princesei, kad jis ją išgelbės. Tu žadi užmušti drakoną? Niekam tai dar nepavyko!“ – iškūkčiojo princesė. „Ne, aš žinau, kad tai neįmanoma ir padarysiu kiek kitaip“ – atsakė riteris ir ėmė mautis kelnes. Princesė pažiūrėjo į jį, žaktelėjo ir paklausė: „O gal yra dar koks kitas būdas?“ „Na, dar galima tau sulaužyti nosį ir tu nebebūsi pati gražiausia“ – atsakė riteris. Princesė atsiduso ir ėmė nusirenginėti.