Anksčiau tekdavo daugiau pabendrauti su visokiais valdžiažmogiais, dabar gi daugiau dirbu konkretų darbą ir pagrindinis mano bendrovas – kompiuteris. Na bet pertraukėlėse vis užmetu akį į Lietuvos politinį gyvenimą. Praėję rinkimai kaip sykis proga atsiskleisti visa esme daugeliui mūsų politnio „elito“ žmogelių. Ir daugelis jų neišlaikė mano vidinio etikos-estetikos testo, ir tai nepriklausomai nuo partijinės priklausomybės. Btw, man atrodo, kad Lietuvoje iš esmės nėra politinių partijų, o tiesiog žmonių grupuotės aplink lyderius. Nes kažkaip nematau aiškių dešinės/centro/kairės jėgų – dažniausiai jų pažiūros tai kažkokia eklektika. Anyway, žvelgiant į tų grupuočių lyderius, matosi, kad po aukštos savivertės ir arogancijos kauke dažniausiai paslėptos abejonės ir nusidėvėjimas. Visi jie man nėra įtikinantys savo pasitikėjimu pergale, visuose per rinkimus jautėsi kažkoks dvasinis tremoras. O su tokiomis nuotaikomis atsiranda isterija, kuri rinkėjams perduoda atmetimo signalą, po kurio matome tokius rezultatus, kokius ir pamatėme.