Žvelgdamas į porinkimines batalijas Lietuvoje, kaip niekad aiškiai matau, jog kai kuriems žmonėms sėkmė yra kelias į kerštingą pranašumą prieš kitus – ir tai ne patys tikrieji nugalėtojai, o jų šalininkai. Iš kitos pusės, pralaimėjusieji elgiasi taip, tarsi atėjo pasaulio pabaiga ir visuotinis tvanas bus bausmė visiems, o ne tik tiems, kas nepalaikė pralošusių. Abi pusės apsišarvavusios ir apsiginklavusios stovi įsitempusios viena priešais kitą ir budriai stebi vieni kitus per šalmų akiaskyles. Abi pusės bijo viena kitos kerštavimo, nes tokia ta mūsų politinė kultūra – tvatyti pralaimėjusius, o ne ieškoti kažkokių sąlyčio taškų. Supratimas ateina žymiai vėliau, kai eilinį kartą suvokiama, kad reiks būti šalia vienas kitų ir kažkaip sugyventi. Turiu grieką, tekštelėjau ir aš atbula ranka lūzeriams, bet gal tai greičiau buvo refleksas pabumbėti, nei reali neapykanta. Nieko nepadarysi – kolchoznikai man gerokai įsiėdė per tuos pusantrų pustrečių metų valdžioje.