Į šitą projektą „365 žodžiai“ nemaža dalimi perkeliu visokius kažkada pradėtus juodraščius, kurie gulėjo archyve ir laukė smerčiaus. Dalis juodraščių tikrai gavo kulką kakton, o dalis, aptvarkyti ir apkapoti (ar praplėsti) iki reikiamo žodžių skaičiaus, pagaliau išvydo dienos šviesą. Keista kai kuriuos skaityti šiandien, nors tuomet jie buvo tikrai aktualūs, ypač politine tematika. Bet neužbaigiau, aktualumas parėjo, tad į pečių. Aišku, gal reikėjo jiems visiems užtaisyti genocidą, bet kažkaip pagailo įdirbio. Iš kitos pusės, tas kasdieninis rašymas disciplinuoja ir neleidžia visiškai atprasti reikšti mintis popier…, tfu, ekrane. Nes vienas dalykas yra tiesiog kalbėti be didesnės įtampos (ar tiesiog plepėti), o visiškai kitas – jas bandyti suformuluoti į aiškią struktūrą, tinkamą pateikti kitiems ir vertą išlikti. Tai va tiek žodžių apie mano rašinėlius.