Kažkada norėjau kurti fotografijas, kurios primintų mums laiką prieš žodžius. Ta prasme, kad vaizdai ne tiek pasakotų istorijas, kiek perteiktų emocinį momentą. Kažkaip nesugebėjau iki to prieiti, mano nuotraukos taip ir liko netgi ne tiek istorijos, kiek faktų fiksavimas. Žinau, kad tai greičiausiai nerealu, nors, bent jau man, tokia fantazija nėra praėjęs noras. Mano žmona tą kai kada akivaizdžiai sugeba, nemaža dalis jos nuotraukų po grafinio apdorojimo jau nebe nuotraukos, o emociniai vaizdai. Mudu su ja matome pasaulį labai skirtingai. Ne priešingai, o būtent skirtingai, ir fotografuodami fiksuojame aplinką visiškai kitaip. Priešybių vienybė? Galbūt, bet mes abu esame laimingi, būdami skirtingi. Ir vis dėlto aš tebenoriu kada nors sugebėti tam tikrą laiką pagyventi savo fantazijose ir tik vėliau grįžti namo.