Mano geresnioji pusė nufotkino mane pasisėdėjime pas draugus ir pavadino fotkę „Poilsis“.

20190728_GR

Tiesą pasakius, nežinau, kiek man svarbus ir reikalingas va toks ramus poilsis su pasėdėjimu. Aš kažkaip nesugebu ilgai sėdėti užstalėje giminių susiėjimuose/šventėse/pakasynose. Visi tie neskubūs pokalbiai apie bendrus pažįstamus ir seniai buvusius įvykius man gan greitai pabosta ir aš stengiuosi patyliukais dingti nuo stalo. Tada, jei tik įmanoma, už vairo ir apsuku ratuką po apylinkes. Paprastai visada pamatai kažką pažįstamo, įdomaus, naujo. Įvardinu tai asocialumu, tačiau iš tikrųjų nežinau, ar tai galima taip pavadinti. Gal tiesiog kuo toliau, tuo labiau išmokstu vertinti savo laiką, kurio (greičiausiai) neliko marios, o man norisi dar kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Netgi praktiškai nebežiūriu judančių paveikslėlių (filmų ir šiaip video siužetų), nes jie reikalauja dėmesio koncentracijos tik jiems, o aš pripratęs lygiagrečiai priimti informaciją akimis skaitydamas ir ausimis klausydamas (ypač foninę muziką). Jokių televizijų jau N metų, ir visiškai jų nepasigendu, nes dažniausiai tai tiesiog tuščias laiko gaišimas, nebent pažiūrėti kokį nors patikimo žmogaus rekomenduotą video siužeto įrašą mane dominančia tema. Šiaip nesu vienintelis, kuris taip elgiasi – aibė žmonių priversti filtruoti juos pasiekiantį informacijos srautą panašiais būdais. Tiesiog dabar, kai informacijos kanalai prarado apribojimus ir apsiribojimus, jais kliokia milžiniški kiekiai geriausiu atveju beprasmiškų tauškalų, o blogiausiu – demoralizuojantis negatyvas. O aš mėgstu, kai man gražu 🙂