Šiandien mane „pramušė“ ant minčių apie skaitymą. Gal todėl, kad paskutinėmis dienomis po ganėtinai ilgos pertraukos perskaičiau keletą „gyvų“ knygų – dažniausiai skaitau knygas kompiuteryje, todėl man tos elektroninės knygos kažkokios „negyvos“.

Taigi, mes visi skaitome knygas, kuriose yra daug informacijos. Būna, kad knygos yra bevertės, bet tokių turbūt mažuma – jau rinkdamiesi, ką skaityti, mes atmetame šiukšles ir retokai apsirinkame. Skaitydami dažnai renkame trumpus pasakymus (aforizmus), kuriuos prisimename ilgai ir kai kada netgi panaudojame. Kartais vietoje, kartais nelabai.

Kiekvieno mūsų viduje yra tokia maža pažinimo pelėda, kuri kalbasi su mumis – ir taip nukreipia mus bei puoselėja mus. Dažnai, kai gauname žinių, sunku gyventi pagal tai, bet turi būti lengva kalbėti apie tai. Yra tokia sunkiai išverčiama į lietuvių kalbą sąvoka – „Walk the Talk“. Gal galima būtų versti kaip „eik pasikalbėti“, aš sau verčiu kaip „kalbos kelias“. Tiesiog reikia kalbėtis: su savimi, su kitais. Išsikalbėjimas neretai gimdo naujas žinias.

Skaitymas ir kalbos kelias neretai gali mus atvesti nuo teisybės, kurią žinome kiekvienas, prie tiesos, kuri yra universali. Tai nelengva, tačiau jei mes tikrai norime laisvės savo gyvenime, jei mes tikrai norime būti laimingi, jei mes tikrai norime turėti ramybę, mes turime ieškoti tiesos.