1893 – gimė Kazys Binkis, lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas (m. 1942)
O juk puikiai skamba:
Įkirėjo taip po svietą
Klaidžiot, kaip vėlė be vietos.
O, kad rasčiau tokią vietą,
Iš kur matos visas svietas…
Rūkas, dulkės, purvas, sniegas…
Ir daugiau aplinkui nieko.
Šauk – vistiek negirdi niekas,
Trusk – vistiek pastips ant sniego.
Kaip pašautas senas vilkas,
Išsitiesi kur ant tilto.
Sudundės išlėto tiltas
Ir žemyn nuleis kaip vilką.
Ech, galvoje vienas švinas,
Dvasią troškulys džiovina.
Kad taip šviną sudžiovinus,
Spindulys kad skilt iš švino…
Dar tolyn nors žingsnį vieną,
Dar – nors pusę mėnesienos…
Pažiūrėt, kaip mėnesienoj
Tu ant svieto vienui vienas.
Kalba netaisyta: Binkis, Kazys. 100 pavasarių. Kaunas, Niola, 1923.
Spalvingų figūrų būta prieškario Kaune – ne tik kažką ŠIAME portrete primenantis Binkis:
http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/10/tema-binkis1-437×590.jpg
Herbačiauskas, Hiksa…
Jau „brandaus socializmo“ metais teko matyti gyvus Truikį su Rakauskaitę – tokia elegantiška pora juodomis didžiulėmis beretėmis, dar – prof. Ruokį (na, kur buvo užsigrūdinęs ir be palto žiemą vaikščiojo)
Ajooo, portrete tik ūsiukų trūksta 😉