1885 – gimė Mikas (Mykolas) Gedgaudas, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas (m. 1942 m.)
Beskaitant biografiją, labai simboliška pabaiga:
„…1922 m. balandžio mėn. – 1923 m. lapkričio mėn. Dragūnų pulko vadas. Vėliau ūkininkavo savo dvare. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, išvežtas į Kanską. Mirė kalėjime.“
Sovietams buvo nesvarbu, kad Gedgaudas jau virš 15 metų nebetarnavo kariuomenėje, t.y. nebekėlė grėsmės kaip galimas ginkluoto pasipriešinimo dalyvis. Bet čia turbūt suveikė klasinis dvarininkų ir buožių naikinimo principas, ir žmogus buo išvežtas mirtin. Kaip ir daugelis kitų, kurių vienientelė kaltė buvo socialinė padėtis.
Būtų keista, jei tokio buožės, „jau 18 ūkininkaujančio savo dvare“, aršiai užėję sovietai nebūtų surinkę. Jei nebūtų paėmę, šiandien jis būtų linksniuojamas kaip „bendradarbiavęs su NKVD“, nes kitų nepaėmimo priežasčių ir nerastum… Tarp kūjo ir priekalo išliko tik prisitaikėliai, t.y. tik mazgotės, komuniagos arba pieškos…
Ar aš čia bandau perrašyti istoriją? 🙂
Na, nebūtinai išliko tik mazgotės, komuniagos ir pieškos – sėmė ir vežė kai kada pagal visiškai nesuprantamus atrankos kriterijus. Tačiau tie, kas įtarė, klad 1941aisiais nepakliuvo į vagonus tik „per klaidą“, 1944aisiais nėrė į Vakarus