Nejučiom prisiminiau seną vaikišką anekdotą:
Per pradinukų pamokas išėjo kalba apie banginius, ir viena mergaitė pasakė, kad banginis buvo prarijęs Joną. Aišku, mokytojas pareiškė, kad tai fiziškai neįmanoma, nes jei net banginio burna didžiulė, tai gerklė mažytė.
Mergaitė vistiek teigė, kad banginis BUVO prarijęs Joną. Mokytpjas tada susierzinęs atsakė, kad tai NEĮMANOMA fiziškai.
Galų gale mergaitė pasakė: „Po mirties, nuėjusi į rojų, aš pasiklausiu Jono“
Mokytojas ironiškai nusišypsojo ir paklausė: „O jeigu Jonas pateko į pragarą?“
Į ką mergaitė net nesusimąsčiusi atsakė: „Tada TU pasklausi jo“
Moralė? Neprasidėkite su vaikais, jie vistiek jus nuginčys
Manau, kad ginče paprastai laimi tas, kuris turi mažiau abejonių
Va būtent – kietakakčiams yra paparasčiau 😉
Kai vieni mirtingieji kitus pradeda siųst pragaran, tai jau pavojinga. 😀
Baisu 😀
Va būtent – kietakakčiams yra paparasčiau 😉
Va būtent – kietakakčiams yra paparasčiau 😉
Aha, vaikučių momenėliai minkšti, bet kaktytės labai kietos :))))))
…irr jie mus įveikia 😀
Na, pradėsiu gal nuo to, kad Biblija neteigia, kad ten buvo banginis. Parašyta, kad didelė žuvis. Čia didelis skirtumas. Žuvų juk gali būti įvairių. Beje, visų pirma, nėra žinoma apie tuometinių žuvų anei dydį, anei rūšis. Bet netgi dabar esančios lengvai galėtų praryti žmogų: ryklys, kašalotas arba orka… Gal ir dar kokia, nesu specialistas. Ne apie žuvis ar vaikus vien šneka, o labiau apie tai, kad nedarytume skubotų ir nepamatuotų išvadų apie tai, kas yra mums gana ribotai žinoma bei suvokiama. Lengva neigti ar teigti tik tai, kas 100 procentų aišku. O va, dėl mums nežinomų ir labai sunkiai suvokiamų dalykų- teigti apie juos kaip 100 proc aiškius- na, ir kvaila, ir visaip kitaip neprotinga…
Kadangi abi pusės – ir mokytojas, ir mergaitė – kalbėjosi apie banginį, tai kalba ir eina apie banginį. O kas ten buvo – tai kitas klausimas 😉
Gal klausimas ir kitas- bet va, vaikai dažniausiai intuityviai pasirenka tiesą :)… Neveltui Kristus ir sakė: jei nebūsite kaip vaikai- neįeisite į Dievo karalystę… Vaikai dažniausiai lengvai tiki. Jų tikėjimas paprastas- jiems tai panašiai kaip valytis dantis ryte ar vakare :). O mes suaugę aplimpam filosofijom, abejonėm, mums pripompuojama visko ir pan. Daromės skeptiški ir sudėtingi, nepasitikintys niekuo.
Gal kam atrodys, jog parašiau ne į temą :), bet man pačiam taip neatrodo…
Vaikai daug paprasčiau žiūri į pasaulį ir lengviau tiki teiginiais: jei parašyta, kad banginis prarijo Joną, tai ir reiškia, kad bangi9nis prarijo Joną. Ir nereikia jokių banginių anatomijos studijų. Mes gi, taip, tuoj pat puolame tikrinti, ar šis teiginys GALI atitikti tikrovę, ir taip prarandame elmentarų džiaugsmą
Atvirkščiai, taip mes gauname džiaugsmą. Jei viską priimi kaip aklą tiesą, netenki pažinimo džiaugsmo. Religingi žmonės tikriausiai nesutiks 😉
Matai, kai kada tikėti kur kas lengviau, nei bandyti pažinti. Nes pažinimas dažniausiai teduoda skausmingą suvokimą, kad yra kur kas blogiau, nei tikėjaisi 😉
Visad lengviausia būt apsiseiliojusiu idiotu; galbūt tokie žmonės net ir laimingiausi. O nenorint nusivilt, nereik tiesiog tikėtis daug, po to viskas neblogai atrodo 😉
Na, kai aš tai tikiuos paties blogiausio, tai man pastoviai sekasi 😉
Tai va būtent:)… Džiaugsmo dauguma mūsų nelabai ir turi, užtat pesimizmo ir kitokių neigiamybių pilna. Gal ir ne veltui sakoma, kad lietuvis ir pesimizmas- du neišskiriami draugai :)… Nors gal ne tik lietuvius tai liečia.
Yep, http://www.grumlinas.lt/?p=22511
Ir kame čia tas džiaugsmas? Vaikiškam neišmanyme, ai tau kiša visokį šlamštą į galvą, o tu nesupranti ir priimi kaip už tiesą? Vaikiškas džiaugsmas atsiranda iš nerūpestingumo – nereikia jiems dėl nieko rūpintis, juk tėvai pasirūpins. Paimk vaiką likusį be tėvų, kad ir tą patį pradinuką ir pažiūrėk kiek jis turi „vaikiško“ džiaugsmo.
„kai tau kiša…“*