Taigi, perskaičiau vieno produktyviausių dabartinės Lietuvos rašytojų (trys knygos per nepilnus metus, tai ne katiną už uodegos tampyti) Andriaus Užkalnio naujausią knygą „Prijaukintoji Anglija„.
Andrius Lietuvos skaitytojams daugiau žinomas kaip kontraversiškų publikacijų Komsomolkėje Lietuvos Ryte autorius. Šiaip tai ne visos jo publikacijos kontraversiškos, bet tauta jau įprato, kad Užkalnis rašo aštriai, tai ir komentuoja ne mažiau aštriai. O ir Lietuvos-Žurnalistų-Žurnalistas™ vis ant Užkalnio užritina bačkelę-kitą, grąžos irgi ne mažiau gaudamas. Tai va, kai susidėliojau Andriaus kūrybą pagal stiliaus aštrumą, pati ramiausia yra „Kelionių istorijos“ (ko norėti, pagrįsta glianc-žurnaliniais straipsniais), paskui eitų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ (kur tiesa barstoma druskos-pipirų mišiniu), na o pati aštriausia (bent jau iki šiol) ir yra „Prijaukintoji Anglija“ (kur gausiai beriamas chalapenas). Paskutinioji knyga – beveik žurnalistinis Užkalnis, kokį jį mato ir komentuoja bebaigianti išsilakstyti po margą svietą lietuvių tauta.
Na bet grįžkim prie Andriaus su ta jo prisijaukinta Anglija. Jei nebūtų pirmosios dalies, knyga būtų ganėtinai fragmentiška, nes pritrūktų kai kurių bazinių dalykų. Tad nenuostabu, jog šenbeiten autorius mini ir pirmąjį savo kūrinį. Sakyčiau, abi knygos primena garsųjį anglišką praustuvą su kamščiu – praustuvas gali egzistuoti be kamščio, bet jo niekaip nepripilsi pilno vandens; kamštis be praustuvo regis nonsensas, bet be jo irgi negerai, nes normaliai nenusiprausi.
Kadangi Andrius savo knyga tarsi dekonstravo Angliją, pateikdamas ją mums tarsi apžiūrai, pabandysiu ir aš dekonstruoti tą knygą skyriais, kaip ji parašyta. Tai toks tarsi konspektas bus.
Nuprausta, nebebaisi ir miela emigracijos baidyklė
Kažkodėl žodis „emigracija“ mums yra nemielas ar netgi bauginantis. Tas reiškinys Lietuvai tapo toks aštrus, kad kai kurie politikieriai ir kai kurie ultra-patriotai net sapalioja apie tai, kad emigrantai vos ne nusikaltėliai. Užkalnis bando analizuoti šitą fenomeną ir galų gale pateikia man labai patikusią mintį: „tu gali važiuoti visur, kur nori ir kur tave priima, bet kada ir dėl bet kokios užgaidos ar priežasties; tu neprivalai niekam aiškintis“. Tame visuotiniame emigrantų smerkimo chore – baisus disonansas. Ale kada Užkalnis rašė kitaip? 😉
Šalį kamuoja krizė, bet darbo užteks visiems
Skaitant šį skyrių, man vis kildavo paralelės su Lietuva. Absoliučiai panašus valdymo sistemos išsipūtimas ir neefektyvumas bei praskolinta ateitis. Mums, jau susidūrusiems su labiausiai socialiai pažeidžiamų sluoksnių skurdinimu, Anglija (kaip ir visi Vakarai) vis atrodo socialinės gerovės šalis. Deja, Užkalnis čia tas iliuzijas negailestingai sklaido, už ką jo derėtų nekęsti. Kaip veidrodžio, kuris parodo tai, kas yra…
O kaslink darbo – darbo visada galima rasti, jei protingai ieškosi ir pasinaudosi Andriaus patarimais. Juolab, kad panašiai man aiškino ir kiti pabuvoję ten pažįstami.
Iš šio skyriaus išlupau tris esminius patarimus ieškantiems darbo (kurie šiaip labai tinka ir Lietuvai):
„Pirmas – nevėluokite į pokalbį.“
„Antra patarimas: apie jus labai daug pasakys žodžiai, kuriuos kalbėsite apie turimą darbą arba apie darbą, iš kurio neseniai išėjote.“
„…trečias patarimas: prieš ateidamas į pokalbį dėl darbo, išsiaiškinkite viską, ką buvo galima ir ko nebuvo galima iškasti apie organizaciją, kurioje siekiate įsidarbinti.“
Nemink ant grėblio – prieš tave tai jau darė kiti
Labai gerų patarimų rinkinys, kaip išvengti problemų su Anglijos teisėtvarka, kuri nepripažįsta pažeidėjų nacionalinių ypatumų. Nori išvengti bėdos – elkis taip, kad išvengtum. Paprasta ir aišku. Bet taip tik atrodo… Vėlgi išlupau esmių-esmę (kuri vėlgi tinka ir namie, Lietuvoje):
„Nevairuok išgėręs.“
„Nevažinėk automobiliu be draudimo ir techninės apžiūros pažymos“
„Nebandyk slėpti pajamų nuo mokesčių inspekcijos.“
„Peiliuką palik namie.“
Angliškas humoras: iš ko juoktis, kada ir kaip
Visi žinome, kad yra toks angliškas humoras. Kai nesupranti, iš ko čia juoktis, tai galima sakyti: „Tai juk angliškas humoras.“ Ačiū Andriui už skyrių, supratau viena – angliškas humoras ne tai, ką aš iki šiol laikiau tokiu. Pas mus tai vadinama „arklišku humoru“.
Dukra ištekėjo Anglijoje. Neverk, motule
Tiesą pasakius, tema man kaip ir aktuali, nes dukra irgi ištekėjo. Ne Anglijoje, bet Egipte. Už egiptiečio. Tad žinau, kas tai yra, neverkiu. O Užkalnio pastabas tikrai derėtų perskaityti, nes mūsų pasauliui globalėjant, tai taps, na, ne norma, bet kasdienybe tai tikrai.
Rugsėjo pirmoji čia nieko nereiškia. Lietuvių vaikai angliškoje mokykloje
Buvau kažkada kažkur skaitęs apie angliškų mokyklų ypatumus, bet kad ten toks (mūsų supratimu) bardakas – nesitikėjau. Aišku viena – kam kam, bet emigrantam čia nėra ko pavydėti, palyginus su mūsų daugmaž sistemiška ir aiškia mokymo (hmmm…) sistema.
Reklama ir tiesos sakymas
Na, kad angliška reklama mažumą prasilenkia su mums įprasta, teko skaityti. Bet kad ji visiškai atsieta nuo tikrovės, kažkaip nesitikėjau. Nors, žiūrint Travel TV kanalą, kai kada kildavo įtarimas, kad biškį per gražiai viskas piešiama. Vienžo, myth busted 😉
Apie seksą ir dar sykį apie bjaurastį
Hmmm, panašu, kad sekso atžvilgiu anglai neįsisavino elementarios rytietiškos patarlės: „Kad ir daug kalbėsi apie chalvą, burnoje saldu nepasidarys“. Tad anglų tauzijimas apie seksą turbūt išduoda jų beviltiškumą šioje srityje 😉 O kaslink bjaurasties kaip susižavėjimo objekto – belieka tik gūžtelti pečiais ir pasakyti: „Kas juos supaisys, tuos anglus…“
Anglija – geriausia pasaulio pažinimo mokykla
Trumpas, bet labai informatyvus skyrius. Teko būti Anglijoje kelis kartus – labai nervino kelialapių į tolimas šalis kainos. Iki piktumo: „Kas jie tokie, kad taip pigiai gali keliauti?“ Pasirodo, viskas turi priežastį.
Ką anglai mano apie mus
Skaitydamas šitą skyrių, kažko labai jau nesitikėjau. Po viso to fontano informacijos buvo aišku, kad anglams mes labai jau mažai terūpim. Akurat. Gal ir gerai, kad esam mažai pastebimi, taip lengviau įsitrinti į visuomenę.
Papratimas – antras prigimimas
Sakyčiau, vienas informatyviausių (nors ir gana neilgas) skyrių, kur man labiausiai patiko mintis apie tai, kad iš Anglijos sugrįžųsį lietuvį nebe taip lengva vaikyti mūsų tautiškiems biurokratams.
Dar viena malonumų skrynelė keliautojui
Liuks priedas. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu norą bent vieną atostogų sezoną praleisti Anglijoje. Panašu, kad ten yra ką pasižiūrėti.
Taigi, knygelė įveikta. Apibendrinimui – stilius gal kažkiek labiau publicistinis nei pasakojamasis. Iš kitos pusės – tai ne kelionių vadovas, o autoriaus bandymas išrėkti paviešinti tai, ką jis kaupė ilgus metus ir ką mano svarbiu sužinoti tiems, kas lankysis Anglijoje. Juk iš tikrųjų tai mūsų galvelės pilnos mitų – tiek sovietinių apie vis pūvančius ir pūvančius Vakarus, tiek 1990ųjų, kai į Angliją lyg į Laukinius Vakarus pasileido pirmieji laimės ieškotojai, tiek po 2000ųjų, kai šiems iš paskos prasidėjo masinė lietuvių evakuacija iš vandenį vis smagiau semiančio Lietuvos laivo. Tad Užkalnio knyga (galbūt) sumažins tų mitų ir bent kažkiek supaprastins gyvenimą tiems, kas bando susieti savo gyvenimą su nauja vieta. Iš kitos pusės – galbūt būtent ne visai taip suprastos Užkalnio knygos frazės taps naujų mitų šaltiniu? Ir autoriui teks rašyti trečią dalį „Apie tai, ko nesuprato skaitytojai“? 😉
O pabaigai – turbūt labai paprasta esminė frazė, apsprendžianti autoriaus (bei daugelio kitų lietuvių) santykį su Anglija ir man labai patinkanti:
„Anglija mums liovėsi būti svetima teritorija, dabar tai dar viena vieta, kur gyvena, gimsta, miršta, tuokiasi ir skiriasi lietuviai„.
A propos: prieš Kalėdas naujoji knyga buvo pasirodžiusi šalia mūsų instituto esančioje „Prismoje“. Išpirtkta per vieną dieną. Čia ne reklama, o tiesiog toks faktas.
kas yra chalapenas?
-> vyr – http://en.wikipedia.org/wiki/Jalapeño
Gera santrauka, tokia summa summarum – ar beverta pačią knygą po jos skaityti?
Ne visai temon, bet kaip tik vakar žiūrėjau tokį labai atvirą filmą apie lenkų 303 eskadrilę RAF. Lenkų pilotus beveik metus mokino be lėktuvų, tas labai sunkiai sekėsi – ypač kalba, britai jau atvirai kalbėjo, kad tai tik „abūzas“ jiems ytin svarbiu metu.
Lenkai gi, galų gale gavę modernius lėktuvus jau nuo pirmų skrydžių kasdien numušdavo vokiečių vos ne dešimtimis, jie jau buvo uostę karo, nors ir – tik 3 dienas. Šaudydavo į bombonešius iš 90 m, kai britams buvo nurodoma – iš 400 m.
Vienžo, lenkų 303- čioji greit tapo pažiba, ne tik plačiai žinoma, bet ir propagandos statoma pavyzdžiu.
Bet po Jaltos konferencijos lenkai sakė – „Sąjungininkai laimėjo, mes pralaimėjome“
Dar po kiek laiko, juos iš vis „užmiršo“ , net pergalės parade Londone nežygiavo, bijota Stalino reakcijos.
O seras Vinstonas – sustygavęs ir laimėjęs IIPK iš vis liko politikos marginale.
Taigi, britų meilė labai labai … angliška.
-> Taškas – knygą skaityti verta, rimtai
Kaslink anglų meilės – čia ne meilė, o šaltas išskaičiavimas: juk ne veltui buvo sakoma: „Anglija neturi amžinų draugų, o tik amžinus interesus“. To rezultatas – po karo Stalinui išduota Rytų Europa, nors galima suprasti – laimėti kare be TSRS nesišvietė, teko kažką paaukoti. Gal todėl galų gale iš imperijos liko nuolaužos – išdavystė galų gale kerta atgal
Man regis ši knyga bus įdomi ir išversta į anglų kalbą. Bent jau vienam kitam britui tai tikrai…
-> skirtumas – vietoje veidrodžio? 😉