Kažkaip šįryt bevažiuodamas karštaimylimandarbelin susimąsčiau, kad kuo toliau, tuo mažiau skaitau popierinių knygų. Savo laiku skaičiau labai daug, iš to ir akinius „užsidirbau“. Skaitau labai daug ir dabar, bet… Grožinės literatūros skaitau labai nedaug, o ir ta pati daugiausia fantasy žanro. Pagrindinė skaitalo masė, jei neįskaičiuosim tarnybinių dalykų – karyba, istorija ir kelionės. Plius iš esmės pasikeitė ir skaitymo būdas – popierinių dalykų labai mažai, pagrindinė masė – virtualūs on-line arba parsitempti off-line. Ką padarysi – toks jau mano domėjimosi ratas 😉 Knyga popieriuje turi būti arba labai jau ypatinga, arba jos tiesiog (dar) nebūti skaitmeniniu pavidalu.
Visada domėjausi Anglija (Didžiąja Britanija ar kaip ten ją pavadinsime) – man kėlė susidomėjimą ir nuostabą, kaip kažkokia Europos užkampyje esanti sala sugebėjo užvaldyti gerą trečdalį pasaulio. Kažkas turėjo būti tų žmonių charakteryje, kad jie sukūrė turbūt didingiausią (savo metu) imperiją pasaulio istorjoje. Ir išvis man anglai (britai ar kaip ten juos pavadinsime) yra labai savotiška nacija. Nebuvo jie man svajonių šalis, greičiau domino jų istorija ir pasiekimai, o kadangi domiuosi karyba – didžiulį susidomėjimą kėlė jų karo laivai ir lėktuvai. Nors va tankai tai kėlė greičiau pašaipą – už juos didesni nevykėliai tankų srityje yra turbūt tik prancūzai. Sovietmečiu perskaičiau tą nedidelį tuomet išleistų kiekį knygų apie anglus (pagrindinai rusų kalba), plius kartkartėm gaudavau paskaityti tokį kapitalistinio gyvenimo būdo žurnalą „Anglija“, leidžiamą rusų kalba, tad kažkokį įspūdį turėjau. 1995-97 metais teko ten kelis kartus ir pabuvoti po keletą savaičių tarnybiniais reikalais, tad buvo kažkokia galimybė susipažinti gyvai. Būnant vienuose apmokymuose, mus vežiojo po mūsų profilio įstaigas. Tuomet mane nustebino įdomus dalykas: mūsų komandai susėdus į mikroautobusiuką, vairuojamą mūsų kuratoriaus anglo, aš, sėdėjęs priekyje, automatiškai prisisegiau saugos diržu, o kiti, sėdėję toliau – ne. Anglas nejudėjo iš vietos gal keletą minučių, kol aš paklausiau, kas gi atsitiko, o jis man atsakė, kad mūsų pačių saugumui mes turime prisisegti saugos diržais. Be abejo, mums tai sukėlė juoko priepuolį – kas Lietuvoje galinėse sėdynėse segasi diržais? Bet prisisegėme, o paskui tą jau darėme „pagal nutylėjimą“. Tuomet mane kažkiek nustebino tai, kad jis mums nedavė pastabos dėl prisisegimo, o kantriai laukė, kol mes patys pasidomėsime, kas gi vyksta.
Kitas dalykas, kuris man įstrigo atmintin – sudėtingose sankryžose kaip kelio ženklas stovi lentelė su užrašu „No Hard Neck!“ (tipo „Žvalgykis į visas puses!“). Kai aš supratau esmę, suvokiau, kokie mes skirtingi – mes esame perdaug rimti, kad galėtume va taip šmaikščiai įspėti vairuotoją apie galimą pavojų. Tuo tarpu anglai, kuriuos mes laikome ypač rimtais, sugeba tą padaryti su humoru. galbūt su laiku ir mes iki to priaugsime?
Hmmm, apie ką čia aš norėjau parašyti? Ai, taigi kad viena iš nedaugelio paskutiniu metu įveiktų popierinių knygų yra Andriaus Užkalnio neperseniausiai sukėlusi ažiotažą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Įsigijau jau trečią leidimą, kas vistik rodo ir knygos populiarumą. Pats Užkalnis, rašantis „Komjaunimo tiesioje“ „Lietuvos ryte“, kai kada mane sunervyja savo kategoriškumu, ale ką padarysi – niekas nėra tobulas, netgi aš turiu kai kurių trūkumų 😉 Bet kokiu atveju – knyga padarė labai pozityvų įspūdį tuo, kad patvirtino daugelį mano per ilgą laiką (iš skaitytų knygų, paieškų internete ir asmeninės patirties) susiformuotų stereotipų apie anglus, plius išaiškino ir kai kuriuos dalykus, kurių aš nepastebėjau ar nesupratau. Patiko pats stilius – jokios beletristikos, tarsi visi nereikalingi žodžiai būtų išspausti po presu – vistik autorius valgo duoną iš žurnalistikos. Vienas dalykas, kuris mane tsakant sužavėjo – išnašos puslapių apačioje. Juk mes beveik užmiršome, kas tai yra, nes dauguma dabartinių rašytojų rašo tarsi sau ir savo intelekto lygio ratui, nesukdami galvos, ar kas supranta jų naudojamus sudėtingus terminus, aliuzijas ar mažai kam žinomus faktus. Andrius gi atsižvelgia į tai, kad gulint ant sofos ir skaitant popierinę knygą, ne visada išeina pagūglinti kokį nors neaiškų terminą ar faktą, tad įdėjo nemažai darbo, „sukramtydamas“ informaciją tokiam not-advanced+too-lazy skaitytojui (va ką tik pamąsčiau, jei kada rašysiu knygą apie savo kelionų įspūdžius – be sąžinės graužimo nusifirfinsiu tokį knygos komponavimo – su išnašomis – būdą 😉 ).
Grįžtant prie mano asmeninių įspūdžių apie anglus – būtent Andriaus knyga pagaliau man apšvietė protą, kodėl tas mūsų kuratorius kantriai laukė, kol mes patys susigaudysime dėl neprisegtų diržų – anglai stengiasi nesikišti į kitų reikalus – arba susivoki pats, arba paklausi, kas ne taip.

P.S. Jei ką – čia ne užsakyta reklama. Man labai sunku įtikti skaitalo srityje, dabartiniu metu išleistų knygų skaitau tikrai nedaug – per didelis srautas, kad apžioti visas, nes ir mano pagrindinius interesus tenkinanti literatūra grasina paskandinti. Tiesiog (man asmeniškai) retas atvejis, kai knyga yra GERA. Nes autorius tikrai elgiasi pagal to kelio ženklo „No Hard Neck!“ reikalavimus – žvalgosi į visas anglų gyvenimo puses ir stengiasi perteikti savo įspūdžius mums. Turiu vilties, kad antroji jo rašoma knyga „Prijaukintoji Anglija“ irgi bus ne prastesnė.

Categories: Įdomu

20 Comments

Njaa · 2010/05/27 at 10:18

Oje, pas mani irgi garbingiausioj vietoj jau gyvena knygos apie tekstilę, o Žiedų valdovas dulka kampe kartu su Eridano makulatūra…

    grumlinas · 2010/05/27 at 10:51

    -> Njaa – Žiedų valdovo rusišką variantą iš Severo-Zapad perskaitau kasmet ir randu kaskart kažką naujo. Gėdų gėda, bet Hūrino vaikai tepradėti, Silmas lentynon padėtas, o paskutinė Pasakų knyga net iš maišelio neišimta 🙁 krizijus tilektualinis kažkoks, ne kitaip…

      Njaa · 2010/05/27 at 11:02

      Hūrino vaikus įveikiau gana greitai ir net labai skaniai (ir 2 net turiu – anglickai ir lietuviškai). O ŽV bijau liesti – neturiu laiko skaityti urmu, o gabaliukais – nenoriu. 🙁 Dabar tik filmų priedus karts nuo karto pasižiūriu – PRIEDUS – net ne patį filmą… Siowbaz.

      vyr · 2010/05/27 at 23:29

      „Žiedų valdovą“ nusipirkau turgelyje už kelis lt. Originalo kalba. Tokios storos knygos dar nebuvau matęs-turėjęs 🙂 Ir tai pirmoji mano skaitoma knyga angliškai. Nieko sau radau nuo ko pradėti, turint galvoje, kad angielskai kaip ir nesimokiau niekur, ich habe Deutsch gelernt 🙂 Bet vakar užsiskaičiau, net nedrįsau į laikrodį pažiūrėti „kelinta nakties“, o šiandien – zombis.

        grumlinas · 2010/05/27 at 23:42

        -> vyr – nu gerazzz 😀 šiaip savizžudybei yra daug paprastenių, mažiau skausmingų ir ne tokių ilgų būdų – pvz, nušokti žemyn galva iš 16 uakšto 😉
        O šiaip sveikinu su pirkiniu, jį įveikęs tikrai perprasi anglų kalbą

xminde · 2010/05/27 at 10:56

prieš keletą dienų pradėjau skaityti šią knygą…

Aidas Puklevičius · 2010/05/27 at 12:31

Kadangi irgi domiuosi karyba, grumlinai, po tamstos pastebėjimo apie juoką keliančius britų tankus bėgau pievomis ir laukais apsipylęs šaltu prakaitu 🙂 O Centurion? O Comet? O Churchill? O visi pokariniai variantai? Conqueror, Chieftain ir Challenger? Kad žmonės pradėjo II pasaulinį su matildomis ir valentines, tai dar nereiškia, kad taip ir liko tankų istorijos priešaušryje. Galų gale, give them some credit, jie ir išrado tankus 🙂

    grumlinas · 2010/05/27 at 13:13

    -> Aidas Puklevičius – tarpukaris, mielas kolega, tarpukaris yra mano homeriško juoko priežastis… Karo metu britai pagaliau pramoko tankus konstruoti, po karo net ir francūzai neblogai pasirodė.
    Kaslink prieškario ar net karo metų – jajonai ir italai blizgėte blizgėjo savo šYdevrais. Juk ir sovietai karo pradžioje su savo ordomis iš BT-5 ir BT-7 veikė tik kiekybe.
    O tai, kad tankus išrado britai – nesiginčiju. Tiesiog kažkas turėjo būti pirmas. Nors būtent prancūzai su savo Renault F17 apsprendė tradicinę komponuotę 100 metų į priekį. Nors man smeniškai simpatiškiausias iš 1PK tankų yra vokiečių A7V 😉

Siesta · 2010/05/27 at 12:35

man irgi labai patiko knyga. su tokiais bajeriais smagiais 🙂 esmė tame, kad man miestas kaip Londonas siaubingai nepatiko. po šios knygos noriu pakeliauti po Angliją ir pažiūrėt kas ten ir kaip 🙂 beje, mano kolegės darbe perskaitė tą knygą, nes kaip žinia, vieni iš mūsų užsakovų yra britai, tad net lengviau pradėjom juos suprasti ir pateisinti.

varpininkas · 2010/05/27 at 12:59

ne visai į temą, bet… prieš kokius porą mėnesių, vieną niūrų šeštadienį, susiruošiau nusipirkt ir praleist vakarą su šita knyga. Aišku, vietiniam knygynėly nebebuvo. Nuėjau bibliotekon. Ten kažkas irgi paėmęs… Grįžęs namo kyšt nosį į internetą, o ten pipedija siūlo parsisiųst šitą knygą nemokamai. Nu, pamaniau, parsisiųsiu. Parsisiunčiau, išsizipinau, pasidariau arbatos ir prisėdau skaityt. O ten pyst keli šimtai puslapių heroglifų. Bliamba kaip lūžau iš šito bajerio ir pats iš savęs 🙂
Taip ir likau dar neskaitęs…

    grumlinas · 2010/05/27 at 13:37

    -> varpininkas – nu tave čia PADARĖ 😀 nors iš Pipedijos to buvo galima tikėtis 😉

Audrius · 2010/05/27 at 13:14

Tos nuorodos tai baisiau už DRM’ą (elektroninių failų apsaugą nuo kopijavimo). Kadangi popierinių knygų jau irgi senokai neskaitau, tai nusipirkęs šitą knygą iš karto pakišau po skeneriu. Po valandos turėjau elektroninį variantą, bet iš jo nedaug naudos, nes nuorodas reikia rankiniu būdu susitvarkyt. O laiko tam nėra. Vat irgi, kol kas, likau neskaitęs. Gal teks pavargint akis ir vietoje skaityklės spoksot į popierių 🙁

    grumlinas · 2010/05/27 at 14:08

    -> Audrius – tai va, man tai irgi viena iš nedaugelio paskutiniu metu perskaitytų popierinių knygų

voldemaras · 2010/05/27 at 16:36

Gerbiamieji, vieną dieną dingus elektrai na tarkim pusdieniui, kokios Jūsų perspektyvos?

    Audrius · 2010/05/27 at 16:47

    Puikios 🙂 Mano skaityklės baterija laiko apie 2 savaites – elektroninis popierius daug elektros nevalgo.

    grumlinas · 2010/05/27 at 17:26

    -> voldemaras – pusdienis negąsdina su keliolika dar neskaitytų knygų, o ilgesniam laikui užtektų tų kelių šimtų pakartotinai perskaitytinų 😉

Taškas · 2010/05/29 at 22:22

Šakės, einu pirkti tos knygos. Bus įdomu palyginti – ar tokia pat įdomi kaip kadais buvo „ĄŽUOLO ŠAKNYS“, nors kas dabar atsimena tokį rusą V.Ovčinikov.

    grumlinas · 2010/05/30 at 00:36

    -> Taškas – nu blemba marketingas beveik gavosi 😀
    O Ovčinikovas labai gerai ir apie Jajoniją rašė: „Sakuros šakelė“ – puiki knyga

      Taškas · 2010/05/31 at 10:41

      Turiu jau tą knygą – tiesa, pasiskolinau iš vyr.sesės. Bandysiu skaityti, gal gausis 🙂

        grumlinas · 2010/05/31 at 10:43

        -> Taškas – tik nerašyk, kad aš kaltas įkalbėjęs 😉 Skaitau dabar antrąjį Užkalnio opusą, įspūdžius irgi parašysiu

Comments are closed.

Related Posts

Įdomu

Ar tinka žaluma Citroen’ui?

Susimąsčiau šįryt, ar tinka žaluma Citroen’ui? Ir paieškojau Googl’ėje. Nu šiaip berodds tinka.

Įdomu

Tapyba Excel’iu

Lengvam šoke nuo japono Tacuo Choriuči (Tatsuo Horiuchi) sugebėjimų: neturėdamas pinigų brtangioms grafinėms programoms, jis atidirbo (per 10 metų!) technologijas, kaip piešti MicroSoft Excel’iu. Jooo-jooo, iš MS Office paketo. Detaliau apie jį ir jo pasokonga Read more…