Dabartiniu metu Vilniuje per Nerį nutiesta nemažai tiltų. Prisimenu tuos , hmmm, snus laikus, kai jų tebuvo trys: Žvėryno, Žaliasis ir Žirmūnų. Šiaip Žirmūnų tiltas, nutiestas 1966aisiais, t.y. jau mano gyvenimo Vilniuje metu, tačiau tuomet tokia informacija man visiškai nerūpėjo. Paskui, 1969aisiais, mums jau gyvenant Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekte, buvo nutiestas Lazdynų tiltas. Prisimenu, kaip tėvai kalbėjo, jog už miesto statomas kaip ir naujas miestas ir ten žmonės gauna naujus gražius butus. Neilgai trukus, ~1973iuosius ir mes persikėlėme į Karoliniškes, vieną iš pačių pirmųjų namų, kai autobuso galinė stotelė buvo dabartinio troleibusų žiedo papėdėje esančioje aikštelėje, o kelias į Karoliniškes vedė į kalniuką (dabar apaugusį medžiais) tiesiai iš tos aikštelės.

Na bet nukrypome nuo temos. Taigi, norėjau papasakoti apie tokį unikalų ir nematytą dalyką, kaip pontoniniai pėsčiųjų tiltai per Nerį. Kiek siekia mano atmintis, jų buvo du: dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto vietoje ir dabartinio pėsčiųjų tilto iš Žvėryno į Vingio parką vietoje. Žiemai jie buvo išardomi, o pavasarį kareiviai juos vėl sumontuodavo.
Su „Baltuoju“ pontoniniu tiltu yra susijusi tragedija: 1975ųjų pavsarį jis buvo nutiestas per Nerį, bet nebuvo baigtas sutvirtinti, tad po darbo buvo pastatyti užtvarai ir uždėti įspėjamieji užrašai. Tai buvo balandžio 13 dieną ir Sporto rūmuose vyko socialistinių šalių atlikėjų estradinis koncertas. Pasibaigus koncertui, žmonės plūstelėjo lauk ir kai kuriems buvo arčiau eiti link Katedros (tuomet Gedimino) aikštės per tą tiltą, nei per Žaliąjį tiltą. Tad iš pradžių po vieną, po du jie pasileido per nebaigtą tiltą, iš paskos pradėjo eiti daugiau, numėtę aptvarus ir užrašus. Kai per tiltą pradėjo eiti minia, nesutvirtintas tiltas neišlaikė, atitrūkko nuo vieno kranto, pradėjo suktis apie užtvirtintą galą ir, draskomas srovės, pabiro gabalais. Žmonės slydo ir krito į šaltą vandenį, kažkiek jų paskendo. Nebeatsimenu tiksliai, bet lygtai tuometinėse „Vakarinėse naujienose“ buvo trumpa žinutė, kad sugriuvus nebaigtam pontoniniam tiltui, paskendo vienas žmogus. Kaip teigė liežuvių telegrafas, kitą dieną milicijoje buvo bent 20 pareiškimų apie negrįžusius artimuosius. Kaip buvo iš tikrųjų – niekur nepavyko rasti patikimos informacijos. Šiame „nuotykyje“ sudalyvavo ir pora mano klasiokų, kuriems „pasisekė“ išsimaudyti tik iki kelių. Jie pasakojo apie tragikomišką vaizdelį, kai ant pusiau nuskendusio pontono stovėjo jaunas vyriškis, išskleidęs lietsargį, ir ramiai rūkė cigaretę. Nežinau, kiek čia tos teisybės, bet gelbėjimo operacijoje, kuri prasidėjo jau gerokai po įvykių, dalyvavo TSRS VRM kariškiai iš netoli buvusių kareivinių, ir jie tikrai traukė žmones iš ledinio vandens – ligoninės po to buvo pilnos plaučių uždegimą gavusių žmonių.
Po šito įvykio pontoninių tiltų eksploatacija Vilniuje buvo nutraukta ir miestas ilgam liko be patogaus susisiekimo.
Na o su „Vilgio parko“ tiltu man susiję tik labai malonūs prisiminimai. Tuomet mes dar gyvenome LTSR MA Aspirantų bendrabutyje prie dabartinės M.Mažvydo bibliotekos, kur pro langą aš stebėdavau Lukiškių kalėjimo gyvenimą (tvoros dar nebuvo tokios aukštos) ir dabartinio Aukščiausiojo teismo statybą. Savaitgaliais eidavome pasivaikščioti į Vingio parką – pro tuometinį Jaunimo stadioną, per Žvėryno tiltą ir gatve link Neries. Tada pereidavome pontoniniu tiltu į kitą Neries krantą, pasikeldavome į kalnelį link vadinamojo „Vaikų geležinkelio“. Taip, taip, Vingio parke buvo maždaug kokio pusantro kilometro ilgio geležinkelio atkarpa, kuria kursavo lokomotyvas su kokiais trim vagonais. Visą tą reikalą aptarnavo vaikai iš Pionerių ir moksleivių rūmuose prie Gedimino kalno (sugriauti, statant natūralaus dydžio Valdovų rūmų maketą) veikusio jaunųjų geležinkeliečių būrelio. O gal jie veikė tuometiniuose Geežinkeliečių kultūros rūmuose esančiame būrelyje? Na bet ne tai svarbu. Lokomotyvą valdė, visus techninius darbus dirbo, bilietus pardavinėjo uniformuoti vaikai. Įtariu, dabartiniais vaikų iniciatyvos kastravimo vardan mitinės vaikų apsaugos nuo pasaulio įvykių laikais, jiems nebūtų leista net prisiliesti prie lokomotyvo, o tuo metu vienas klasiokas (kokioje 6 ar 7 kasėje) išdidžiai pasakodavo, kaip jie kartu su geležinkelio meistrais sutvarkė kažkokią problemą lokomotyvo dyzelyje ar remontavo ekeltros įrangą.
Tai va, kai kada pravažiuodavome tuo traukiniu, o kai kada eidavome į Vingio parko atrakcionus (jie buvo įsikūrę keliose vietose) papramogauti.


Dar vienas dalykas, jau nebežinomas jaunesniems vilniečiams – tai keleiviniai keltai per Nerį. Vaikystėje man tokiu yra tekę pasinaudoti tik kartą, keliantis iš vieno Neries kranto į kitą ties Valakampiais. Žinau, kad panašus keltas buvo ir dabartinės Šilo tilto vietoje, o taip pat ir to nelaimingojo pontoninio tilto vietoje, iki jį nutiesiant. Pastarojo nuotraukoje labai gerai matosi tokių keltų konstrukcija – du korpusai-valtys, sujungti keleivine platforma. Dar vieno kelto pėdsakai – laiptai link Neries ir prieplaukų likučiai matomi truputį žemiau pasroviui ties Žaliuoju tiltu. Įtariu, kad panašus keltas galėjo būti ir pontoninio tilto į Vingio parką vietoje, bet tuo tikras nesu. 8ame dešimtmetyje tie keltai buvo likviduoti.
Keleiviniai keltai buvo be variklių – pritvirtinti prie trosų, jie plaukdavo per upę, varomi srovės, kurią didžiuliu vairu reikamu kampu sumaniai nukreipdavo keltininkas.

O jei norite pajusti kėlimosi keltu egzotiką, tai dar yra galimybė tą padaryti dviejose vietose: Vilkijoje ir Čiobiškyje. Kaip sykis pernai kėlėmės per Nerį ties Čiobiškiu, įspūdžiai labai įdomūs. Kelte telpa pora automobilių, kaina 10LT/auto. Kažkaip magiškai veikia pro kelto grindų tarpus matomas tekantis upės vanduo… Šiemet planuoju pratestuoti ir Vilkijos keltą per Nemuną.

Už tiltų nuotraukas dėkingas forumui miestai.net – pasirodo, su reikalinga fotografine medžiaga visai liūdna.

Šiek tiek pontoninių tiltų ir keltų nuotraukų