Keletas sovietmečio plokštelių aka diskų etikečių. Keistokai atrodo, ania? 😉
O juk galėjome taip rašyti, jei ne užsispyrę mūsų proseneliai, knygnešiai ir vargo mokykla.
Tarp kitko, siūlau atkreipti dėmesį į pačius užrašus – šriftai rodo, kad etikečių originalai ant spausdinto ruošinio rašyta ranka, juodu tušu ir greičiausiai „Redis“ plunksnomis. Tuomet niekas nesuko galvos dėl išdailinimo, svarbu buvo funkcionalumas.
Už fotkes ačiū kolegai Andu.
O tas gėris dar gyvas? galėtų kas nuRIPinti ir pasidalinti.
Kultūrą reikia puoselėti juk 🙂
-> Eugenijus – nzn, aš gavau tik etikečių skanus
Kažkaiptai pagalvojau… ot tie piratai, nenaudėliai, ir tada sugadino viską (juk knygnešiai – tai piratai, ania?), ir dabar gadina…
-> Marius – knygnešiai gal tipo Rapidshare – jie gi tik saugojo/tiekė 😉
Balažin kaip čia gaunas. Nėr gi išsamių BSA analizų, kiek limonų nuostolių valdžiai pridarė tie nenaudėliai knygnešiai, kiek mokesčių nesumokėjo, kiek kažkas teisėtai galimų pajamų negavo.
-> Marius – nebuo prie caro megztinio, nebuvo ir tvarkos… 🙁
Įdomus dalykas yra pirmos plokštelės etiketė – nupaišytas Karo muziejus. Regis, šis buržujų palikimas nelabai derinosi su tarybinės lietuvių liaudies muzika ir šokiais. O va su nuRIPinimu tai jau sunkiau. Galimas dalykas, kad tos plokštelės yra 78-to greičio, kurį turi labai labai retas modernus patefonas. Jų pagrojimui reikalingas gramofonas. Taip, kad tų plokštelių skaitmenizavimui reikalinga sudėtingesnė aparatūra.
-> Mandrius – joo, čia reikia ieškoti kokios senobinės radijos su patefonu 😉
Na jei yra net 78 greičio tikiu, galima nurip’inti ir standartiniu greičiu ir paskui skaitmeniniu būdu pakoreguoti greitį 🙂