Taigi, pasivažinėjome miesto ir tarpmiestiniu transportu, bet va prisiminiau, kad anuo metu teko mažumėlę pakeliauti ir oro beigi vandens transportu. Ir kaip nebūtų keista, oro transportu keliavau kokių 5 metų. Pradėjęs dirbti tuometiniame LTSR MA Matematikos ir fizikos institute, tėvelis vasarą porai savaičių gaudavo kambarį Mokslų Akademijos vilos Palangoje. Koks ten kambarys – palėpė, iškalta net nedažyta klijuote/fanera, keturios lovos, bendra virtuvė apačioje. Bet tai jau būdavo atostogos prie jūros! Tik va, gimus seseriai, kelionė į Palangą tapo sudėtinga, nes su kūdikiu autobusu tuometiniais keliais buvo neypač… Tad buvo nutarta skristi „Aerofloto“ lėktuvu Vilnius-Palanga. Šiuo maršrutu skraidė lėktuvas An-24. Prisimenu, kad sėdėjome pirmoje sėdynių eilėje, nes į ant priekinės pertvaros pakabintą tinklinį lopšį paguldė seserį. Skrydis buvo neilgas – tiek čia tos Lietuvos – pakyli, paskrendi ir leidiesi. Na bet man tai buvo kančia, nes užsiūbavo juodai, tad prireikė ne vieno popierinio maišelio… 🙁 Ką dar prisimenu – tai, kad skrendant davė čiulpti tokių super-duper-paprastų saldainiukų ir atsigerti mineralinio vandens. Bet tai buvo vienintelis toks skrydis, nes kitais metais į Palangą važiavome iš mamos kaimo autobusais per Švėkšną ir Klaipėdą. Dabar gi iš Vilniaus į Palangą lėktuvu turbūt galima nuvykti tik per kokį Stokholmą?
Kitas įsimintinas skrydis buvo iš Vilniaus į Šilutę (gal net ne visi ir žino, kur tai yra 😉 ) Taip, taip, anuo metu buvo tokių labai-labai-vietinių „Aerofloto“ reisų, kuriais skraidė garsusis „kukrūznikas“ An-2. Man regis, buvo tokių reisų ir į Biržus, Šiaulius ir pan. Linksmybės prasidėjo nuo to, kad lėktuvas vėlavo išskristi, tad gavęs leidimą, pilotas „užmynė gazą“, kiek galėjo. Įtariu, kad jis buvo koks rezervinis naikintuvo pilotas, nes kilo viršun vos ne statmenai, po to, nežiūrėdamas jokių oro duobių (kurių nejaučiame, skrisdami didleiais lėktuvais) mynė į Kauną, kur buvo tarpinis nusileidimas. Aišku, mane vėl supykdė kapitaliai… 🙁 Leidomės Aleksote (apie Karmėlavą niekam net minčių dar nebuvo), o kai lėktuvas nutūpė, jam priklausė kažkur pusvalanį laipinti keleivisu, tad aš iššokau į aerodromo pievą atsikvėpti. Viskas būtų čiki, jei ne tas vėlavimas. Keleiviai iš Kauno sulipo, antrasis pilotas įtraukė kopetėles, uždarė duris ir lėktuvas pradėjo riedėti link pakilimo. O aš? Visiškai teisingai – iš pradžių stovėjau išsižiojęs, o paskui pasileidau paskui lėktuvą ir beveik įsikabinau į uodegą. Ką būčiau daręs, jam pradėjus kilti – nu tikrai nežinau. Šiandien suvokiu, kad tai buvo totalus piesiecas, bet tuomet… Laimei, mamytė susigaudė, kad jos vaiko tai nėra ir pakėlė triukšmą. Pilotas sustabdė lėktuvą, mane įsikėlė vidun ir nuskridome į tą Šilutę. O kaip premiją už patirtą baimę galėjau pastovėti pilotų kabinos tarpduryje ir pasižiūrėti į visus tuos ciferblatus, mygtukus ir rankenėles.
Paskui yra buvę skrydžių ir kitokiais lėktuvais, bet šitie du vietiniai reisai turbūt ir buvo egzotiškiausi. Na gal dar mano su brangiausiąja skrydis į povestuvinės kelionės pradžią Palangon Jak-40. Šiaip skrydis praėjo normaliai, tik vėlavom išskristi kokias 8 valandas (Palangos aerouostas buvo paskendęs rūke), tai uošvis juokėsi, kad per tą laiką jis būtų mus ten nuvežęs ir grįžęs (dalis autostrados Kaunas-Klaipėda jau buvo nutiesta). Ale nuskridom lėktuvu „iš principo“.
Pirmieji du skrydžiai buvo dar iki Brazinskų „žygdarbio“, tad skrendant pilotų kabinos durys buvo atidaros, tiesaus skrydžio metu keleiviai ir ypač vaikai galėjo pabendrauti su pilotais. Po Brazinskų įvykdyto lėktuvo nuvarymo durys į pilotų kabiną būdavo uždarytos, pasklido kalbos, kad nuo šiol kiekvienu reisu skrenda po civiliai apsirengusį suagumietį, turintį teisę nušauti bandančius užgrobti lėktuvą. Bet kokiu atveju iki Gorbačiovo laikų lėktuvų nuvarymų nebeįvyko.
Paskui tie vietiniai reisai buvo likviduoti – matyt, turėjo įtakos vis gerėjanti kelių būklė Lietuvoje ir vis besiplečiantis autobusų susisiekimas. Na, bet yra kažką prisiminti 😉 O šiaip teko skristi ir tokia egzotika, kaip Tu-134 (skrydis iš Maskvos, baisus kratymas) ar L-410 (pasiskraidžiau Sibire, krato taip baisiai, kaip ir „kukurūznike“ 🙁 ) 😉 Tiesą pasakius, kažkodėl visi tuo metu skraidę lėktuvai siaubingai kratė, komfortas atsirado tik skraidant vakarietiškais lėktuvais.
Tuometiniių mano kelionių vandeniu nebuvo daug – Lietuva šiuo požiūriu ganėtinai nedėkinga. Kelis kartus teko pasiplaukioti motorlaiviu Vilniuje iki Valakampių ir atgal, na ir tubūt vieną kartą iš Nidos iki Kauno motorlaiviu ant povandeninių sparnų „Raketa“. Tėvelio darbovietė nuomavosi kambarius pas privatininkus Nidoje, tad ir mes pradėjome ten kasmet važinėti porai savaičių rugpjūtyje. Kelionė vyko autobusais, tad „linksmoji“ dalis buvo lagaminų ir ryšulių tampymas. Kadangi autobusu tekdavo važiuoti su persėdimais (tuo metu turbūt dar nebuvo tiesioginių reisų Vilnius-Nida), tad tėvai vienąkart sumąstė grįžti atgal per Kauną „Raketa“, o iš Kauno traukiniu. O gal tiesiog bilietų autobusan nebuvo, jau nebeatsimenu tiksliai priežasties. Na bet pagrindinis tarpmiestinis transportas buvo autobusai, nuosavų automobilų buvo nelabai daug. Šiaip kelionė „Raketa“ buvo įspūdinga, ji plaukė tikrai greitai, o Nemuno pakrančių vaizdai buvo nuostabūs. Deja, tai buvo vienintelis reisas vaikystėje, nes turbūt vistik tai buvo gana brangu. Antrąkart „Raketa“ plaukiau jau su savo brangiausiąja 🙂
Senojo mano matyto transporto galerija, papildyta oro ir vandens transportu
Taigi, iš pradžioje numatyto rašinėlio su keliomis nuotraukomis apie mano maytą transportą gavosi trys įrašai. Atrodo, susidomėjimas tuo, „kaip tada buvo“ yra. Reiks pamąstyti, kokią tematiką užgriebti kitę savaitę.
Tai va, iš kur toji Gaspadoriaus meilė aviacijai 🙂 Dabar toks nuotykis bėgant paskui lėktuvą būtų neįtikėtinas.
Bendradarbis buvo pakliuvęs avarijon N.Akmenės aerouoste, kai kukuruzniką per staigiai sustabdė, tai anas ir vertėsi – per nosį.
Mėgdavau komandiruotėn iš Kauno į sostinę skristi lėktuvu, kol vieną kartą direktorius nepadarė pastabos – brangu, bilietas net 3 rubliai.
Skrendam, žiūriu iš debesų išlenda ir mus lenkia juodas naikintuvas su svastikom… Iš nuostabos atsisuku ir matau tokį pat ištįsusį bendrakeleivio veidą… Abiem tik po to daėjo – MOSFILM filmuoja „Normandija – Nemunas“.
Gal ta proga, bet viena bendrakeleivių kompanija – jaunųjų pora ir jų svotas gal, grįžtanti namo įkalbino lakūnus ir tie apsuko ratą virš Trakų pilies 🙂
Na taip, kelionė traukiniu į vieną pusę tik 1,10rb tekainavo
O istorija su „fašistau“ tai liuks!
Mane po tokiu nuotikiu i lektuva ir pinigais nepriviliotu 🙂 O „Raketa“ ir mani teko pakeliauti 🙂 Man patiko, o vat sunenas, kuris jaunesnis uz mane kokiais dviem metais, neliko suzavetas – visa kelia praleido su tais vemianciais 🙂
Tai Raketoje aš ir prastovėjau ant denio, priekin žiūrėdamas – ne taip pykindavo 😀
Su tarybiniu lektuvu esu skrides budamas kokiu 8 metu, bet kratymo nepamenu 🙂 Greiciausiai cia ne vakarietisku lektuvu isskirtinumai, o tiesiog technologiju naujumas 🙂
O va su raketa tai siaubingai noreciau pralekt:G Dar niekad nera teke… ir matyt jau nebeteks. 🙁
Tai mat buvo ~1965-70 metai – jeroplanai biškį kitokie buvo
Teko ir man pakeliauti su „Raketa“. Labai patiko. O lėktuvu į Palangą kurį laiką buvo visai įprasta procedūra. O ir laipindavo į lėktuvą vos ne tiesiai š lauko, praleisdavo pro savotišką gardą.
-> MariukasM – taip, pasaulis tuomet buvo žymiai paprastesnis
su Raketa lėkiau mokyklos baigimo proga iš Kauno į Nidą ir atgal. Smaaagumėlis. O temų tai galima surasti, pvz. apie fototechniką visai būtų įdomu. Turėjau iš viso berods 3 „daigtus“ ir visokių fotopriedų. Bet tai buvo visiškas „širpotriebas“, o juk visokiausių egzotikų būdavo, visokių tipo spykamų su 16-ikine juosta, vieną tokį neseniai mačiau, kiev kažkoks berods. Uff, fotomirkymosi laikai, dabar jau neužtektų kantrybės.
-> vyr – jooo, Raketa smagus laivas, man irgi patiko, bet tik kai „ant greičio“ eina, nes kai ne ant sparnų – tokia pat siūbuojanti, kaip ir visi kiti laivai 🙁
Temos. Panašu, kad lieka dar viena tema, kurią visai pamiršau – taksi ir kitokie spec-awto, o tada žiūrėsiu, „ant ko“ nuotaika bus.
O idėja dėl fotikų tai įdomi – išversčiau savo senienų fotokrepšį (bene 6 įvairios kameros ten) ir aprašyčiau, kokius fotikus turėjau ir kokios mintys kyla, juos matant
Įdomūs nuotykiai 🙂
-> Lapinas – na, be jų aš niekaip negaliu 😉
Va va, fototechnika būtų super.
Iš tų laikų teko tik su Vilija Avto ir Smenom susidurt. Na ir dabar va Zenitą-E rankose laikau. Dar FEDą planuoju pasiskolinti, sako, ganėtinai tiksli Leica’os kopija buvo, tai suintrigavo 😉
-> Adis – žiūrėsim kaip sveikatos turėsim 😀