Bežiūrinėdamas fotkes, radau šių metų rugsėjo pradžios mudviejų su brangiausiąja išvykos prie Lietuvos šaknų kadrus. Šiaip viskas prasidėjo nuo pakelės nuorodos „Mūšio vieta 8“ netoli Upninkų.
Sudomino, koks čia mūšis vyko? Važiavome žvyrkeliuku, pasukome pagal kitą nuorodą ir staiga vienoje iš sankryžų pamatėme žodį „Lietava“. O juk, kiek prisimenu nuo mokyklos laikų, būtent nuo šitos upelės pavadinimo ir kilo „Lietuva“. Gerai, gerai, tai tik viena iš teorijų, na bet juk graži.
Tai be abejo pasukome tuo kitu žvyrkeliuku ir važiavome iki Padaigų kaimo, kol pasukome kairėn dar vienu keliuku, einančiu lygiagrečiai Neries upei. Ir ten brūži-brūži jau tokiu beveik šunkeliuku, kol privažiavome kelionės tikslą.
Vieta sutvarkyta gražiai: yra priėjimas prie Lietavos, per kurią permestas lieptelis link kitame krante esančio šaltinio, prie kurio įrengtas stendas ir pakabinti puodeliai vandeniui pasisemti.
Pati upelė nieko įspūdingo, tik savotiškas jausmas, kad pasiekei savo vaikystėje girdėtą upę 😉
Kilo minčių važiuoti toliau, tačiau reikėjo važiuoti brąsta per Lietavą, o sprendžiant iš keliuko palei Nerį kokybės, švietėsi nuotykiai 😉 Tai nevažiavome.
Paklausite, o kaip mūšio vieta? Nepamiršome ir jos. Pakeliui dar stebtelėjome prie Padaigų senovinės gyvenvietės. Tiesiog pieva ir tiek.
Privažiavome iki nuorodos į tą mūšio vietą, paskui takeliu per mišką priėjome iki buvusio bunkerio. Pasirodo, Lietuvos partizanų žūties vieta. Stovi kryžius, informacinė lenta ir matosi įduba bunkerio vietoje.
Apžiūrėję mūšio vietą, pasukome namo. Pakeliui dar sukėlė juoką viduryje miško pastatytas perspėjimas apie videostebėjimą.
Išvyka fain, tik reikia būti pasiruošus nebijoti važiavimo šunkeliais 😉
Flickr galerija
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Mudu su brangiausiąja rugsėjo mėnesį vieną penktadienį nutarėme, kad reiktų šį savaitgalį pasidaryti mikroatostogas: pavažiuoti Zarasų kryptimi ir pasisukioti tose apylinkėse. Na ką gi – penktadienį popiet užsakėme nakvynę svečių namuose „Alex“ (17 EUR 2 žmonėms už naktį, rekomenduojame) ir šeštadienį iš ryto išvažiavome.
Kadangi į tikslą reikia važiuoti ne pačiu tiesiausiu keliu, tai mūsų planuose buvo kelių dvarų aplankymas, tačiau visų pirma pasistiprinome Kavarsko koldūninėje. Koldūnai pas juos tikrai geri, tačiau ta ankšta kamurkė vistik neypač.
Pirmas lankytinas objektas buvo Rokiškio dvaras. Dvaro teritoriją apėjau, apifotkinau (medžiaga mano dvarinėjimų puslapiui), reiks kad surengti specialų žygį aplankymui.
Dvaro rūmai
Rytų kumetynas
Kdangi Rokiškio dvaras sudaro dalį Rokiškio krašto muziejaus, tai jo teritorijoje yra surinkta ir medinės kaimiškos architektšros objektų.
Sekantis buvo Onuškio dvaras. Jeigu Rokiškio dvarui pasisekė tapti Rokiškio krašto muziejumi, tai Onuškio dvarui nepasisekė ir jo greitu laukia kapiecas. Rūmai pamažu tampa visišku griuvėsiu. Pavyko įeiti į šiaurės vakarų oficiną – hardkorinis bomžatnikas – pafotkinau nuo slenksčio, nes išsigandau prisigaudyti blusų-utėlių.
Dvaro rūmai
Šiaurės vakarų oficina
Diena buvo puiki, kelionė buvo smagi.
Privažiavome Ilzenbergo dvarą, kuris dabar privatus ūkis. Lankymas sugriežtintas – yra parkingas,ten palieki awto, reikia susimokėti 3 EUR už pasivaikščiojimą. Prie parkingo parduotuvė su ūkio produkcija (nusipirkome labai skanų sūrį su spanguolėmis ir keptos ruginės duonos). Kadangi mudu su brangiausiąja dar turėjome aibę planų, tai po parką nevaikščiojome, o numynėme toliau.
Pakeliui pravažiavome Obelius, stabtelėjome prie gražiai atrodančio Obelių malūno, kur tikėjomės pavalgyti. Nifiguški – seniai numirusi įstaiga.
Pamažu artėjome link Zarasų, kai pamatėme nuorodą į Stelmužę. Pamąstėme, kad dar šviesu, tad yra prasmės ten nuvažiuoti, pasukome ir siaubingai vingiuotu siauru keliuku privažiavome Stelmužės dvarą. Daugelis mūsų „iš bendro išsilavinimo“ težino Stelmužės ąžuolą, jei kas lankėsi – matė ir bažnyčią, tuo tarpu dvaras lieka nuošalyje. na, nebent garsusis „Vergų bokštas“. Tačiau paėjus gilyn į sumiškėjusį buvusį parką, galima rasti keleto dvaro statinių griuvėsių.
Vergų bokštas
Arklidės
Stelmužės ąžuolas
Stelmužės bažnyčia
Vokiečių karių 1PK kapai
Pagaliau pasiekėme Zarasus, įsikūrėme svečių namuose ir nutarėme pavalgyti. Kadangi Zarasuose mes būname labai-labai retai, tai bandymas pavalgyti miesto centre baigėsi nesėkme – abu ten esantys restoranai buvo užimti baliauninkų. Tada pamąstėme, kad galima nuvažiuoti į kokią Ignaliną, ką ir padarėme. Rekomenduoju užeigą „Žuvėdra“ – geras maistas ir aptarnavimas.
Tuo ir baigėsi pirmoji diena.
Kitam rytui buvome papildomai užsisakę pusryčius (2×3 EUR), gavome galingą kiaušinienę, sotumo užteko beveik iki vakaro.
Privažiavome Daugpilį, kur norėjau užsukti ir užmesti akį į Daugpilio tvirtovę, kuri atidaryta lankytojams ir restauruojama. Turiu paskyti, fortifikacijų mėgėjams ten yra ką veikti. Aš tik pasisukiojau biškį, papyškinau kadrų ir buvo aišku, kad ten reikia atskiros kelionės 😉
Tarp kitko – sustoju parkinge tvirtovėje, išlipu ir girdžiu, kad už Arsenalo kampo groja „Lietuva Tėvyne mūsų“. Iškišu nosį – o ten išsirikiavę Baltijos šalių kariai – matomai, baigėsi kažkokie bendri mokymai.
Michailo vartai iš išorės
Baltijos šalių karių rikiuotė
Nikolajaus vartai iš vidaus
Nikolajaus vartai iš išorės
Sekantis sustojimas – Dinaburgo pilis į rytus nuo Daugpilio. Sudomino ji mane internetuose pamatytu šios pilies 1:40 modeliu (pati pilis neišliko, tik pamatų likučiai).
Turiu pasakyti, jog piliavietę rasti nėra ypač lengva. Iki pačio parkingo atvažiuoti nesudėtinga, yra rodyklės. Parkinge priekyje matoma vaikų žaidimų aikštelė, kurią praėjus, išeinama į apžvalginę aikštelę ant Dauguvos kranto. Tuo tarpu į piliavietę reikia eiti parkingo dešinėje prasidedančiu taku – mediniais laiptais, kuriais nusileidžiame iki upeliuko, tada kitais laiptais pakylame į viršų ir dar palypėję šlaitu pasiekiame piliavietę.
Orientavimuisi palengvinti galima užlipti į vaikų žaidimų aikštelės dešinėje esantį apžvalginį bokštelį – piliavietė iš jo gerai matoma.
Aikštelė
Pilies pamatų likučiai
Pilies maketas
Apžiūrėję Dinaburgo pilaivietę, pasukome atgal. pakeliui dar pasivažinėjome po Daugpilį. Buvęs carinis miestas, vietomis atrestauruotas, vietomis – ne, bet kažko super nepastebėjome.
Prie pat Latvijos-Lietuvos sienos dešinėje yra nuoroda į Egipto liuteronų bendruomenės bažnyčią. Verta užsukti, savotiška vieta, pas mus kažkaip tokių neteko pamatyti.
Aplink bažnyčią yra kapinės, jose keli gražūs metaliniai kryžiai, t.p. vokiečių karių 1PK kapai.
Bažnyčia
Geležinis kryžius
Įvažiavę Lietuvon, turėjome planų aplankyti dar porą dvarų.
Pirmas buvo Kamariškių dvaras. Rasti biškį kebloka, bo jokių nuorodų, bet suradau 😉 Padėtis liūdna, tik laiko klausimas, kad bus kapiec. Yra išlikę nemažai ūkinių pastatų, bet viskas irgi negyva.
Dvaro rūmai
Dvaro rūmų viduje
Diena vėlgi buvo puiki pasivažinėjimui.
Na ir paskutinis tądien aplankytas objektas buvo Kraštų dvaras. Privažiuodamas tikėjausi juos apvaikščioti, bet ant įvažiavimo keliuko buvo šlagbaumas ir perspėjimas, kad ši privati teritorija saugoma ginklu ir šunimis. Kilo mintis paskambinti ten nurodytu telefonu, bet aš tiesiog paėjau kiek už šlagbaumo, padariau porą fotkių ir tuo dvaro aplankymas buvo baigtas.
Šlagbaumas
Dvaro rūmai
Na ir ką – mūsų laukė kelias namolio, mikroatostogos buvo baigtos.
Šiek tiek daugiau nuotraukų galerijoje
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Diena buvo puiki, tad kelias neprailgo
Pirmas toks netyčinis sustojimas buvo prie Bukonių dvaro. Vasarą jis slepiasi parke, nelabai pastebimas pravažiuojant, o va dabr pasimatė. Baisi būklė, bet dar stovi, skirtingai nuo nemažos dalies Lietuvos dvarų, kurių daugumai liko 5-10 metų ir bus kapiec.
Galų gale privažiavome Siesikų dvarą. Patys rūmai yra buvusi pilis, atrodo puikiai, juolab, kad vyksta restauracija. Atvažiavus prie pilies, ten stovėjo visa krūva awto, tad supratome, kad viduje lankosi ekskursija, ir mano geresnioji pusė tuoj pat mus įbogino į vidų. Jooo, ekskursija vyko, bet mes neprisiklijavome naglai prie jos, o tiesiog vaikštinėjo sau, girdėdami dalį pasakojimų.
Vaizdas sudėtingas – vyksta milžiniški restauracijos darbai, nieko užbaigto iki gražumo nėra, tačiau bendras įspūdis didžiulis. Kai tai bus užbaigta – bus fantastika.
Pripleškinau krūvą kadrų, bus mano dvarinėjimų tinklalapiui, o kol kas pora kadrų. Laiptai iš I a. į II a.
Salė, kurią paskutinioji savininkė įvardino kaip Mėlynasis salonas.
Apart pilies, dvare buvo aibė kitų pastatų, kurių pora yra privačioje teritorijoje, tad kadrai tik iš toliau, nuo pilies pylimo per griovį. Spirtito varykla, pilnai atrestauruota. Paukštidė, restauracija vykdoma
Labai įdomus dalykas buvo dvare veikusi pradinė mokykla, vadinta „Akademija“. Šiandien užkalta, bet restauracija tikrai įmanoma.
Apžiūrėję Siesikų dvarą, užsukome į patį miestelį. Kol mano geresnoji pusė kažką fotkino, aš studijavau kelių atlasą, ką čia dar apylinkėse pamačius. Na ir ką – d. A.Smetonos dvaras Užugiryje!
Ten ir pasukome. Pakeliui stabtelėjome prie Lokinės dvaro, kur nuo kelio padariau porą Lokinės dvaro oficinos fotkių – buvau nepasiruošęs lankymui, tad nežinojau, ką ten reikia apžiūrėti. Pasirodo, dar yra svirnas, reiks kada apžiūrėti, jei važiuosime pro šalį.
Bevažiuojant link Užugirio, Užulėnjyje patraukė akį šalikelėje puikus dvarą primenantis pastatas. Pasirodo, tai Užugirio krašto muziejus. Pagal mano turimą informaciją, ten kažkada buvo Lėno palivarkas, kurio teritorijoje ir gimė A.Smetona. Kadangi sekmadienį muziejus nedirba, tai numatėme jo aplankymą pavasarėjant.
Na ir galų gale pasiekėme Užugirio dvarą. Gražiai sutvarkyta, tikrai verta aplankyti, ką vėlgi padarysime pavasariop, nes rūmai sekmadienį irgi buvo uždaryti. Irgi krūva fotkių dvarinėjimų puslapiui.
Na ir tada jau pasukome namolio.
Kažkaip su laiku susidarė nedidelė, bet darni kompanija iš mėgstančių keliauti pažįstamų žmonių. Praktiškai kas mėnesį, vieną iš šeštadienių, samdomės 7-9 vietų mikroautobusiuką ir apsukame kur nors ratą. Peržiūrėjau tokių kelionių fotkes ir nutariau, kad galbūt kažkam kils minčių aplankyti kai kurias mūsų apvažiuotas įdomias vietas.
Taigi, paskutinė kelionė į Žemaitiją: Kaunas – Kražiai – Užventis – Biržuvėnai – Pavandenės alkakalnis (Sklepkalnis) – Lopaičių piliakalnis – Viduklė – Kaunas
Pirma aplankyta vieta – Kražiai. Iš pradžių sustojome prie Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios. Labai graži, aplinka sutvarkyta, įdomios architektūros klebonija. Palei šventoriaus tvorą memorialinės lentos su kražiškių-savanorių pavardėmis – labai geras pavyzdys. Kražių bažnyčia Bažnyčios viduje Kražių klebonija Atminimo lenta savanoriams
Kražiuose aplankėme ir buvusią Kražių jėzuitų kolegiją. Gražiai atrestauruotas pastatas (gaila, kad informacinis centras buvo uždarytas), sutvarkyta aikštė (ypač patiko Lietuvos 1000mečio suoliukas). b.Kražių jėzuitų kolegija Lietuvos 1000mečio suoliukas
Sekantis sustojimas Užventyje, prie Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios. Paprastas medinis pastatas, tačiau labai gražu viduje. Prie klebonijos stovi keistas trijų skersinių kryžius (vos ne unitų). Užvenčio bažnyčia Bažnyčios viduje Keistas kryžius
Užventyje užvažiavome ir į Užvenčio dvarą, kur buvusiame malūne įrengtame restorane tikėjomės išgerti kavos. Deja, restoranas aptarnauja tik renginius, tad, pasižvalgius po labai gražiai sutvarkytą aplinką, teko keliauti toliau. Užvenčio dvaro malūnas
Vienoje iš ankstesnių kelionų jau buvome lankęsi Biržuvėnų dvare, tačiau nevaikščiojome po vidų, tad šįkart paslampinėjome. Bilieto kaina gana keista – 0,85 EUR, bet litais viskas čiki – 3 LTL 😉 Apie dvarą kada nors parašysiu detaliau savo dvarinėjimų tinklalapyje, o pakolkas tik tiek, kad daugelis dvaro pastatų atrenovuoti ir ten tikrai smagu pasivaikščioti. Biržuvėnų dvaro rūmai Valgomasis
Biržuvėnų dvaro rūmuose stovi kavos automatas, tad, išgėrę kavos, pasukome link Pavandenės, kur aplankėme Pavandenės alkakalnį (Sklepkalnį). Pati vieta daro savotišką įspūdį, man iškart kilo asociacija su Siguldos eskapados metu aplankyta Biruni dvaro kripta, nors tai visiškai nepanašu. Sklepkalnio mauzoliejus
Galutinis ekskursinis tikslas buvo Lopaičių piliakalnis. Keliaujant į jį, eilinį kartą susidūriau su navigacijų nepatikimumu – ji mus atvedė į vidurį miško, viskas kaip ir OK, nes atstumas iki piliakalnio nuo ten buvo trumpiausias, bet ten tokie šabakštynai, kad velnias kojas nusilaužtų. O ir iš viso ten turėjo būti parkingas su takeliu nuo jo! Teko pasinaviguoti pačiam pagal žemėlapį, ir atykome į vietą.
Vieta labai gražiai sutvarkyta, įrengti takeliai, sustatytos informacinės lentos ir stulpeliai. Pats piliakalnis nieko ypatingo, tačiau šalia jo yra buvusi senovės lietuvių alkavietė su aibe įdomių akmenų ir šaltiniu. Minios lietuvių su didžiuliais bambaliais ėjo link to šaltinio prisipilti stebuklingo vandens. Vanduo skanus btw. Visko neapėjome, planuojame ten surengti dar reisą. Lopaičių piliakalnis Sveikatos akmuo Spėjamas žynio kapas Šaltinis
Kadangi grįžome pro Viduklę, tai kaipgi be koldūnų? Tik šįkart užsukome ne į naująją koldūninę prie tvenkinio, o į senąją legendinę, įrengtą buvusioje valgykloje. Nenusivylėme – ir maistas buvo skanus, ir kainos teisingos, rekomenduojame. Senoji Viduklės koldūninė
Na o po to beliko tik ramiai grįžti namolio.
Galerija su didesniu kiekiu fotkių
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Senokai (2006 metais) buvome Tunise, ir tada labai patiko, tad nutarėme ten praleisti šių metų familines atostogas: mumi su brangiausiąja, dukra su draugu ir anūke. Kelionė iš Londono, Stanstedo oro uosto, bo atostogos iš Anglijos gaunasi pigiau, nei iš Lietuvos – 530 EUR/žmogui 5* viskas įskaičiuota. Aišku, prisideda dar ubagų avialinijos iš Vilniaus į Londoną, bet ir taip mes kartkartėm vykstame ten pasisvečiuoti.
Nuskridome puikiai, viešbutis TUI Magic Life Africana. TUI – tai buvusi kelionių agentūra Thomson, tad kokybė tikrai aukšta, likome labai patenkinti.
Skrisdamas lėktuvu, stengiuosi pakliūti prie lango – mėgstu stebėti žemę iš viršaus. Tunisas šiuo atveju žavi tuo, kad kraštovaizdžiai žymiai skiriasi nuo europietiškų, tad fotkinti buvo ką.
Pačios atostogos praėjo puikiai: maistas geras, vynai (baltas, rausvas, raudonas) geri, oras puikus, jūra labai šilta, buvo bangos, tad prisiminiau vaikystę Baltijoje 🙂
Vienžo, puiku.
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Šiaip žodis „Medina“ iš esmės reiškia miestą, tad jei pateksite į arabų šalis, tai ten kiekvienas miestas turi po tą Mediną, kuri iš esmės yra senamiestis. Ne išimtis ir Hamametas, apie kurio duris jau buvo postas.
Mūsų viešbutis buvo Hamameto kaip ir naujamiestyje, Hamamet Jasmin, taksi iš ten kokios 15 min. kelio. Taksi kainuoja ~11 dinarų (3,5 EUR)., vairuotojai mandagūs, angielskai šneka.
Po patį Hamametą nevaikščiojome – tipiškas arabiškas miestas, jei tokiame buvai – buvai juose visuose. Visas grožis tvirtovės siena atitvertame senajame mieste, kurio viename kampe prie jūros stovi XIII a. fortas. Jį galima aplankyti už 7 din. (2 EUR/). Kažkokių ypatingų eksponatų nėra, man, kaip fortifikacijų mėgejui, buvo įdomu, o kitiems tai gal tiesiog pasivaikščiojimas forto sienomis, žvalgantis aplinkui. Galima išgerti kavos kavinukėje, įrengtoje pagrindiniame bokšte, apžiūrint gatveles apačioje.
Senamiestis apačioje – siaurų gatvelių ne tiek labirintas, kiek klaidumynas, bo gali lengvai įeiti į aklavietę. Labai prižiūrėtas, namai nudažyti baltai, skiriasi tik spalvingos durys, nors vyraujanti jų spalva – mėlyna. Fortas ir tvirtovės sienos sumūryti iš gelsvai rusvo kalkamenio, tad iš esmės matome spalvų triadą: gelsvai-ruda – balta – mėlyna.
Gatvelės aplink fortą pilnos krautuvėlių, pardavėjai atkakliai, bet ne įkyriai kviečia apsilankyti. Mane visad gelbsti arabiški „Ačiū!“ ir „Ne!“ 😉 Gatveles prieš parduotuves plauna šluotomis/šepečiais su muilu, tad tikrai švaru.
Taksą atgal pasigauti ne problema, o vietoje adreso tiesiog parodai viešbučio apyrankę 😉
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Šiemet rudeninėms atostogoms su brangiausiąja, mūsų dukra, jos draugu ir anūke savaitei nuvykome iš londonų į Tunisą, Hamameto miestą. Šiaip tiesiog atostogavome viešbutyje, bet vieną dieną mudu su brangiausiąja taksi pavažiavome iki senamiesčio, Hamamet Medina. Pavaikščiojome, pafotkinome, nusipirkome šiokių tokių suvenyrų.
Dabar pradėjau tvarkyti fotkes ir pamačiau, kad susirinko nemažai to senamiesčio durų, tai pirmu priėjimu ir dedu į internetus tas duris, kiti įspūdžiai bus vėliau.
Awesome Flickr Gallery Error - 429 Too Many Requests
Kai kada žmogus dirbi LABAI ĮDOMŲ DARBĄ ne visai atviroje organizacijoje ir nežinai, kiek gi gali viešai apie tai papasakoti. Panašiai dabar ir man – darbas liuks, bet kad juo domisi mūsų nedraugai – faktas, tad tenka patylėti apie kai kuriuos labai įdomius profesiniu požiūriu dalykus 😉 Juolab, kad tuoj bus 36 metai, kaip aš tuo užsiimu, ir visada tas darbas buvo ne visai atviras (o kai kada visai uždaras).
Na bet kai apie tavo veiklą papasakoja viešas leidinys, šiuo atveju „Kario“ žurnalas, galima kažkiek ir pasigirti. Juolab, kad Lietuvoje, agropromo/ŽŪM ir nacionalinės žemės tarnybos pastangomis valstybinė kartografija, kaip ją suvokia daugelis, t.y. žemėlapių sudarymas, iš esmės sunaikinta. Taip, gaminamos profesionaliam naudojimui skirtos duomenų bazės, tačiau tikslių naujų valstybės išleistų žemėlapių nusipirkti nėra, t.y. mokesčių mokėtojai negauna ničnieko jiems lengvai prieinamu pavidalu, skirtingai nuo kitų valstybių, kur valstybinės institucijos, atsakingos už kartografavimą, aprūpina savo piliečius įvairių mastelių žemėlapiais. Aišku, yra komercinės įvairių atspalvių turizmui skirtos produkcijos, aš pats ją irgi naudoju, bo kitko nėra. Na bet čia seno kartografo paniurzgėjimai, o seno kartografo pasakojimas „Kariui“ žemiau. Visas straipsns, p. 30-33
P.S. Į tekstą įėjo maždaug pusė to, ką aš pripasakojau 🙂
Iš to, kas neįėjo ar net nebuvo kalbėta: kol kas dirbtinis intelektas pajėgus kartografuoti plačiai žinomu santykiu 80:20, o kai kada užsilenkia suvisam. Kartografija yra tarp amato (tikslumas) ir meno (atvaizdavimas), ir būtent informacijos vizualizacija sunkiausiai pasiduoda automatizacijai – patyręs kartografas intuityviai deda užrašą reikiamojoje vietoje ar atmeta nekritinį objektą, o tokius dalykus formalizuoti dirbtiniam intelektui suvokiamu algoritmu sudėtinga dėl situacijų unikalumo. Gi kiekvienam vietovės objektui aprašyti jo elgesį kartografavimo skirtingu masteliu atvejais oj-oj-oj darbo apimties. Taip kad turbūt reikėtų šnekėti apie pusiau automatizuotus metodus, kur dramblius išgaudo algoritmai, o va zuikius tenka gaudyti žmogui.
Žmonių pavardės turi šaknis. Vienokias ar kitokias. Mano abiejų tėvų pavardės turi, sakykim, geografines šaknis – Lietuvoje yra kaimai, kurių pavadinimai sutampa su mano senelių pavardėmis. Šįkart pakakalbėsime apie Rumšus. Kaimas tokiu pavadinimu yra Žemaitijoje, Šilutės rajone netoli Juknaičių, tad, ko gero, mano pavardė gryn žemaitiška. Susidomėjęs pavardės kilme, radau ir informacijos apie ją vokiečių geneologijos puslapyje. Kodėl vokiškame? Todėl, kad šis kraštas kelis šimtus metų priklausė visokių pavidalų teutonams, o jie jaučia nostalgiją viską detaliai išsiaiškinti.
Na ir ką – Prūsijos lietuvių kalba „rumša, rumai, rumai“ = „ramus, darbštus, stiprus„. Neprastai 🙂
Taigi, kaimas Rumschen, išsidėstęs abiejuose Šyšos upės krantuose, kažkada buvo dalis didesnės Bruisz-Pakull gyvenvietės, į kurią įėjo dar ir Kenkeln kaimas. Šiandien visa tai yra Rumšai, nors didžioji dalis kaimo yra buvusioji Kenkeln dalis
Šią vasarą mudu su brangiausiąja aplankėme tuos Rumschen-Rumšus. Situacija gerokai pasikeitusi, iš Rumschen realiai teliko po vieną sodybą kairiajame ir dešiniajame Šyšos krantuose, ką parodo tiek 20 metų, tiek 2 metų senumo lietuviški topografiniai žemėlapiai.
1996
2016
Bendras Rumšų vaizdas (Kenkeln dalis), atvažiuojant nuo Tarvydų pusės
Kenkeln dalis išlikusi kur kas geriau, ten dabar Rumšų centras, iš kurio kryžkelės išeina keliai į Rumschen, į Tarvydus, per Šyšą į Laučius ir į Piktaičius (ex.Jonaičius). Centre – kelios gražios sodybos.
Dešiniajame Šyšos krante yra žvyrkelis, palei kurį išsidėsčiusios kapinaitės ir viena išlikusi sodyba (žemėlapyje parodyta antroji, kapinaičių pusėje, jau nebegyva).
Kapinaitės praktiškai apleistos, tik vienoje vietoje keli sutvarkyti kapai. Pavardės lietuviškai-vokiškos. Kol į jas įėjau – nusidilginau iki beveik pilno reumato pranykimo 😉 Šiaip vaizdas labai liūdnas ir skausmingas, nors tai turbūt tik mums – mirusiems tai jau neberūpi.
Dešiniakrantė sodyba veikianti ir gana neblogai atrodo.
Medinis tiltas per Šyšą tarp abiejų Rumschen dalių dabar uždarytas, nors dar pervažiuojamas, bet tam reikia drąsos. Kadangi mano geresnioji pusė nepritarė tokiai mano avantiūrai – nevažiavome.
Kairiojo Šyšos kranto Rumschen sodyba, irgi veikianti.
Jau senokai bandau susikartografuoti Lietuvos dvarus – toks keistokas hobis. Ilgam vakarais prisėdau prie vokiškų kaizerinių 1:25000 Klaipėdos krašto žemėlapių (43 lapai) ir dar ilgiau – prie rusiškų carinioų 1:84000 žemėlapių (108 lapai). Žemėlapių pririšimas prie Lietuvos koordinačių sistemos ir dvarų badymas – tokie vakariniai užsiėmimai, užtrukę jau kelis mėnesius, kelia klausimą – o kas gi gausis visos šitos baudžiavos pabaigoje? Na ką gi, baigiau badyti, bet dabar laukia kokį pusmetį užtruksiantis žmudnas tikrinimas Google kosminiuose vaizduose, ar liko koks nors dvarų pėdsakas, ar ne? Na bet norisi pamatyti, kaip galėtų atrodyti toks tipo dvarų žemėlapis. Irgi uždavinukas pamąstymui – mastelis, sutartinian ženklai, kokį pagrindą panaudoti, kad nesigautų dar viena baudžiava, jį betvarkant 😉
Na ką gi, kadangi Lietuva prieš porą metų pasidarė civilinius topografinius 1:50000 žemėlapius, tai nutariau, kad pagrindui jie tiks – ant rastro dedame dvarų simbolius+užrašus ir OK. Darbas, turint sutvarkytus dvarų duomenis, būtų gana greitas, bet vėlgi – 131 lapą teko pririšti prie Lietuvos koordinačių sistemos 😀
Dvarų žemėlapio prototipas buvo pagamintas naudojant nemokamą QGIS programinę įrangą. Daiktas gana neblogas, jį panaudojau kaupti dvarų informacijai, bet kartografijai neypač pritaikytas. Anyway, kažkas gavosi. Jau matau problemas (nukapoti užrašai ties rėmeliu ir dar keletas kliurkų), reiks ieškoti sprendimų. Na bet šiaip kaip pirmas blynas visai nieko gavosi 🙂 Būdamas dvarinėtojas, būčiau visai patenkintas, turėdamas tokią kartografinę medžiagą bent jau pradiniam identifikavimui, kur kokie dvarai buvo.
Kada bus galima pereiti prie serijinės žemėlapių gamybos – nzn. Kaip rašiau – laukia žmudnas darbas peržiūrėti >5000 nuo rusiškų žemėlapių subadytų dvarų, bet darbas įdomus ir įtraukiantis 🙂
There was an Analytics API service error 400: Error calling GET https://www.googleapis.com/analytics/v3/management/accounts/8367505/webproperties/UA-8367505-1/profiles: (400) Universal Analytics is deprecated. Please migrate to GA4.Error - Account ID is blank
