Pratęsdamas savo pasakėlę (pirma dalis, antra dalis, papildymas) ir pats kiek nustebęs dėl jos ilgumo, pabandysiu pagaliau sudėlioti pasakojimą apie aerofotografinę nuotrauką iki galo. Jei pasiseks 😉
Taigi, pagaliau turime projektą, turime tinkamą laiką, turime tinkamą orą, aerofotofilmai išimti iš šaldytuvų ar saugyklų, kur buvo saugomi, kad nesugestų emulsija, kasetės užtaisytos, kuras užpiltas – ir lėktuvas ore. Skrydis iki fotografavimo objekto, pakeliui padarant keletą kadrų, kad įsitikinti, jog fotoaparatas veikia, patikrinamas, ar patikimai veikia girostabilizuojantis įrenginys, užtikrinantis aerofotoaparato pakrypimus ir pasukimus tam tikru diapazonu, kad išlyginti lėktuvo skridimo netolygumus, šturmanas susiorientuoja vietovėje ir lėktuvas gula į maršrutą. Dabar lieka tolygus skrydis, atsižvelgiant į oro sąlygas, tam tikrais momentais atidarant diafragmą ir nufotografuojant tai, kas yra po lėktuvu. Pakeliui šturmanas stebi, ar lėktuvas tebėra maršrute, ir duoda atitinkamas komandas pilotui pakeisti kryptį. Fotografas gi stebi, kaip einasi fotografuoti, ir tyliai meldžiasi, kad gerai veiktų vakuumas. Hmmm, kas per vakuumas? Tam, kad fotonuotrauka būtų fotogrametriškai ir fotografiškai gera, būtinas geras jos išlyginimas fotografavimo plokštumoje (fotoaparate esame matę tam tikslui skirtą tokią paspyruokliuotą plokštelę, pritvirtintą prie dangtelio). Tam tikslui fotofilmas suspaudžiamas tarp dviejų stiklų, iš po kurių vieno išsiurbiamas oras, kad jie geriau susispaustų ir išlygintų filmą. Jei nebus vakuumo – filmas liks nelygus ir jo nebus galima apdoroti fotogrametriškai, o pats vaizdas bus vietomis truputį neryškus. Be abejo, visa šita pramoga vyksta ore, kur juda ir kiti orlaiviai. Tačiau griežti dispečeriai iš žemės išvaiko visą oreivių publiką, neatsižvelginat į jų dydį, greitį ir paskirtį, iš aerofotografavimo lėktuvo maršruto, nes jis negali pakeisti kurso. Neleidžiamas didelių lėktuvų praskridimas per arti aerofotografo, kad mažiau įtakoti jo skrydį. Vienžod, tokia šventa karvė ore. Baigus skristi maršrutą, lėktuvas apsisuka (tiesiog įdomumo dėlei – jo sukimosi radiusas kažkur 5km) ir pradeda kitą maršrutą. Tai nebūtinai gretimas maršrutas – siekiant nedaryti per aštrių posūkių, fotografuojams kas antras-trečias maršrutas. Išbaigus vieną kasetę, ji pakeičiama kita, kas nėra taip lengva ankštame lėktuve (nors dažniausiai pilnai užtaisytos kasetės užtekdavo ne vienam skrydžiui).
Varganas orientavimosi pagal orientyrus žemėje darbas baigėsi pradėjus naudoti Globalinio Padėties nustatymo Sistemas GPS. Darbas supaprastėjo iki to, kad šturmanas tapo nebereikalingas – kompiuteryje suplanuojami aerofotografavimo maršrutai, fotonuotraukų centrai, pilotui prieš akis esantis displėjus rodo, jei reikia pakeisti maršruto kryptį, o prieš atliekant fotografavimą – stabiliau valdyti lėktuvą. Netgi diafragma atidaroma pagal komandą iš kompiuterio. Taip pat GPS pagalba fiksuojamos kiekvienos nuotraukos centro koordinatės XYZ. Lietuvoje šis metodas galėjo būti pradėtas naudoti jau 1993 metais, tik va šveicarų pilotas pamiršo namuose pajungimo kabelį, tad GPS naudojimo Lietuvoje pionieriais 1995aisiais tapo švedai.
Pagaliau baigus misiją ore ir nusileidus, laukia nelengvas fotofilmo apdorojimo darbas, atliekamas specialiomis mašinomis, po to džiovinimas taip, kad neliktų dėmių ant emulsijos. Išryškintoje juostoje esantys kadrai turi būti sunumeruoti. Moderniuose fotoaparatuose yra automatinio numeravimo sistema, kuri įfotografuoja į kadrą jo numerį, datą, laiką, gulsčiuko vaizdą. Tarybiniuose fotoaparatuose ant emulsinės pusės VEIDRODINIU (t.y. taip, kaip matoma veidrodyje, kas man keldavo susižavėjimą tų rašytojų kvalifikacija) būdu juodu tušu būdavo užrašomi data, objekto pavadinimas, kadro numeris. Dabar iš sutvarkytos fotojuostos gaminami kontaktiniai atspaudai. Jie, kaip ir mėgėjiškoje fotografijoje, yra 1:1, tik va vieno kadro dydis 18x18cm arba 23x23cm. Tad kiekvienam kadrui – atskiras kontaktinis atspaudas. Pagaminus kontaktinius atspaudus, jie nešami prie didelių medinių lentų, kur elementarių kanceliarinių „knopkių“ pagalba segami prie lentų taip, kad tarpusavyje persidengiančios vaizdų dalys persidengtų ir prisegtos. Tokiu būdu pamažu sudaromas vietovės fofoatvaizdas, sudarytas iš daugybės kontaktinių atspaudų, vadinamas „apžvalginiu montažu“. Jis skirtas patikrinti, ar yra visi vaizdai, o taip pat, lyginant su topografiniu žemėlapiu, nustatyti, ar padengta visa fotografuotina teritorija. Apžvalginis montažas fotografuojamas fotokamera (tokia, kaip fotoateljė, arba reprodukcine, tokia, kaip būdavo spaustuvėse) ir pagaminama jo sumažinta fotokopija, kad turėti patogų darbui dokumentą. Paskui apžvalginis montažas išardomas ir visa medžiaga (fotofilmų rulonai, kontaktinė spauda, apžvalginio montažo medžiaga) keliauja, visiškai teisingai atspėjote, į Pabaltijo karinės apygardos štabą Rygoje. Čia prasideda fotovaizdų cenzūra. Turint žemėlapiuose pažymėtus karinius objektus (arba, kaip tai buvo vadinama, „režiminius objektus“, kas davė pavadinimą ir atitinkamai instrukcijai „Правила аэрофотосьемки режимных обьектов“, ПАРО), surandami atitinkami kontaktiniai atspaudai, kuriuos patogiau peržiūrėti, ir atitinkamos nuotraukos. Va tada, priklausomai nuo cenzoriaus fantazijos, galimi trys fotovaizdų išniekinimo variantai:
1) mažiausiai skausmingas – imamas skutimosi peiliukas („britvutė“, „žiletė“, kas dar atsimena) ir aerofotovaizduose IŠSKUTAMAS karinio objekto vaizdas; kontaktiniai vaizdai sunaikinami;
2) skausmingesnis – skutimosi peiliuku IŠPJAUNAMA aerovaizdo dalis su karinio objekto vaizdu; kontaktiniai vaizdai vėlgi sunaikinami;
3) skausmingiausias – tiesiog paimami ir sunaikinami tiek aerovaizdai, tiek jų kontaktiniai atspaudai, kuriuose matyti kariniai objektai.
Barbarizmas, sakote? Nu-nu, mažiau burbėkite, nes pirmas skyrius nesnaudžia, atims formą, negalėsite dirbti atitinkamų darbų 😉
Taip apdorotą aerofotografavimo medžiagą jau būdavo galima perduoti naudotojams.
Peržiūrėjau čia savo rašliavą ir nutariau, kad baigsiu žudyti jus savo grafomanija rytoj. Vistiek trumpai nesigaus apie naudotojų kančias, dirbant su tokia medžiaga, o ilgą tekstą skaityti pavargsite 😉
Didelis dėkui už už įdomų pasakojimą ir netingėjimą tai parašyti.
Na, gal šįvakar ir užbaigsiu 😉
Jei kas konkrečiau sudomino – klausk, nes kai tie dalykai yra kraujyje, labai sunku suvokti, kur gali būti sunku suprasti. Ne veltui savo laiku rašiau instrukcijas, kaip gydytojams naudoti kompiuterines sistemas, nes jų kūrėjai informatikai nesuvokė, kas gi čia konkrečiai gali būti neaišku 😀
Labai ačiū už įdomų ir išsamu pasakojimą ,kaip tik rašau diplomini apie kosminius vaizdus, aerofoto,jei nebūtų sunku gal galėtumėte dar pasidalinti savo žiniomis?:)
@Laura – sąvoka „kosminiai vaizdai“ reiškia labai daug ir nereiškia nieko. Nes kosminių vaizdų tipų yra labai daug: panchromatiniai, spalvoti, multispektriniai, radariniai. Kiekvienas tipas turi savo privalumus, trūkumus ir paskirtį. Kad ką nors parašyti – man reikia aiškesnio supratimo, apie ką pati rašai. Nes tai plati tema, vėlgi ko gero gausis kelios dalys, man tai užims laiko, tad šis veikalas buvo postponed į vasarį. Konkretizuok savo temą – yra vilties, kad sugebėsiu kažką suregzti operatyviau.
o kaip šiandienai reikalai su aero-foto? Ar be valstybinių užsakymų yra vykdomi kokie nors fotografavimai?
-> a – šiaip tokios temos nediskutuojamos su anonimais „prosto tak“
O kokia čia paslaptis?! mane labiau domina nekomerciniais tikslais vykdomi fotografavimai, jei tokie aplamai yra?
-> Ramūnas – paslapties jokios:
1. nemėgstu anonimų, kai vyksta rimtas pokalbis
2. sąvoka „nekomercinis aerofotografavimas“ galli būti taikoma tik tada, kai skrendi lėktuvu ar pasiskraidinėji kokiu balionu, pleškindamas vaizdelius. Visais kitais atvejais aerofotografavimas yra komercinis, ar tai būtų:
a) tiesiog meninis fotografavimas iš oro tipo „Neregėta Lietuva“ ar
b) specialus aerofotografavimas, naudojant kalibruotas aerofotokameras
Lietuvoje tokių aerofotografavimų nekomerciniais tikslais nedaro. Tam tikra prasme varianto b) rezultatais gali pasinaudoti http://www.maps.lt , naudodamas ortofoto, Kaip sykis šią vasarą turėtų būti užbaigta visa Lietuvos teritorija
Problema tame, kad maps.lt duomenų naudojimas yra labai apribotas(not public domain), o šiandienai atsiranda poreikis turėti iš tikrųjų nemokamą aukštos kokybės žemėlapį. Tai neįmanoma be aukštos kokybės ortofoto, kurį Lietuvoje turi tik kelios vyriausybinės organizacijos. Ten vėlgi problematiška ką nors iš jų gauti… Todėl ir duomiuosi alternatyvomis. Galbūt kas nors Lietuvoje bando fotografuoti pvz. tokiais aparatais – http://www.pteryx.eu ?
-> Ramūnas – pirmiausia gal išsisaškinkim, ką mes vadiname „aukštos kokybės žemėlapiu“? Va tada ir pakalbėsim, kaip tokie žemėlapiai sudaromi ir kiek tai kainuoja.
Pagal naująjį Geodezijos ir kartografijos įstatymą, kai bus paruošti atitinkami poįstayminiai aktai, bus galima privačiai nemokamai (ir firmų viduje nekomerciniais tikslais) naudotis 0,5m skiriamosiso gebos spalvotais ortofoto, kurių resamplintas variantas yra maps.lt
Apie paties minėto aparato panaudojimus ant Lietawos girdėti neteko, o ir vargu bau – tai ne žaisliukas
Gal yra žinoma, kada bus priimti ir įsigalios tie poįstatiminiai aktai? Ar tikrai tikite, kad, tarkim ORT10LT, bus laisvai pasiekiamas?
-> Ramūnas – teoriškai jie jau turėjo įsigalioti, bet jei tas įvyks šiemet – bus puiku.
ORT10LT bus laisvai pasiekiamas. Bet ne ryt 😉