Prisiminiau seną lietuvišką priežodį „Laksto kaip katinas su pūsle“. Tiems, kas nežino esmės – imama paskersto gyvūno plačios žarnos atkarpa, išplaunama, išdžiovinama, į ją įberiama šiek tiek džiovintų žirnių ir pripūtūs oro, galai užrišami. Toks barškutis pririšamas katinui prie uodegos. Vargšas gyvūnas eina – žirniai barška. Katinas bėgti – viskas dar labiau barška. Vienžo, katinas gali nuprotėti. Tai va, sumąsčiau, kad šiais laikais tokį barškutį vargu bau kas galėtų bepagaminti. Kitas dalykas – už tokius dalykus gyvūnų kankintojai tikrai būtų pasmerkti. Kažkada tai buvo visiškai nekalta kaimietiška pramoga, o šiandien – iš esmės nusikaltimas, baudžiamas dalykas. Vis tik mes pakankamai toli nuriedėjome progreso keliu ir mūsų mažieji broliai įgijo šiokias tokias teises. Aišku, vis dar tebeskaitome spaudoje apie žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau reakcija nėra gūžtelėjimas pečiais: „Ne žmogus gi“, o didelis pasipiktinimas. O ir pagalbą bėdon įkliuvusiam gyvūnui suteikiame, kiek pajėgiame. Progresas mūsų galvose vyksta ir tai džiugina.